Žiniasklaida interesų gniaužtuose
|
Romas Sakadolskis
|
|
Rytis Juozapavičius
|
Po Vytauto Pociūno žūties įsiplieskęs skandalas
ne tik pradėjo klibinti Valstybės saugumo departamento vadovų kėdes,
bet iškėlė ir nemažai klausimų apie mūsų žiniasklaidą, interesų
kovas ir slaptų medžiagų viešinimą. Po to, kaip žurnalas "Ekstra"
paskelbė savo sąmokslo teoriją, o VSD sulaikė "Laisvo laikraščio"
redaktorių Aurimą Drižių, visiems galų gale pasidarė smalsu, kas
yra slapta, o kas viešintina, ir kur riba, kurios neturėtų peržengti
žurnalistas. Apie tai "Atodangos" klausė dviejų žurnalistų - "Transparency
International" Lietuvos skyriaus (TILS) direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus
ir ilgamečio "Amerikos balso" bendradarbio Romo Sakadolskio.
Tarnauja tiesai?
Viena iš problemų, kurią pastaruoju metu išryškino
mūsų šalies žiniasklaidos ir specialiųjų tarnybų ne visada įstatymais
grįsti kontaktai - menkas pasitikėjimas Lietuvos teisėsaugos institucijomis.
Viena vertus, galima kritikuoti žurnalistus už perdėtą mėgavimąsi
slaptųjų tarnybų medžiagomis, per daug nesigilinant į tokių publikacijų
padarinius.Kita vertus, teisėsaugos institucijų kompetencija visuomenei
ir žiniasklaidai Lietuvoje jau seniai kelia nemažai abejonių. Ir
ne tik kompetencija, bet, deja, ir sąžiningumas. Žurnalistui svarstant,
ar verta viešinti daugiau ar mažiau slaptą, "nutekintą" medžiagą,
nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis gali tapti vienu iš akstinų
priimant sprendimą, nes neretai tvirtinama, kad dažno tyrimo medžiaga
tik laikraščių puslapiuose išvysta dienos šviesą - kitu atveju išnyksta
teisėsaugos seifuose.
"Klausimas yra toks: ar turime pasitikėti mūsų
šalies institucijomis? Aš iš esmės prieš religinį pasitikėjimą,
- "Atodangoms" sakė R. Juozapavičius. - Ar turėtume sakyti: yra
Valstybės saugumo departamentas, tu būk ramus, jis tave apsaugos?
Bet juk mes matome daugybę ekonominių, didžiosios korupcijos nusikaltimų,
kurie įžūliai daromi VSD ignoruojant savo pareigą užtikrinti ekonominį
šalies saugumą."
Anot korupciją Lietuvoje tiriančios organizacijos
atstovo, apie jokį "automatinį" pasitikėjimą mūsų šalies saugumu
ar kitomis teisėsaugos institucijomis mes kol kas negalime net kalbėti.
"Susidaro įspūdis, kad daugybė teisėsaugos pareigūnų
turi mažus atlyginimus, bet didelę įtaką. Įtaką pinigais galima
paversti visada. Visi tie žmonės gyvena Lietuvos visuomenėje, kuri,
kaip teigia tyrimai, pasiruošusi pasinaudoti korupcijos galimybėmis.
Taigi terpė yra. Man pačiam teko matyti porą VSD agentų, siūlančių
man ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis korupcijos byloje. Tų
agentų veikimas man pasirodė garbingas, su jais bendraujant susidarė
įspūdis, kad jie tiesiog nori kovoti su korupcija, bet, kita vertus,
tokie vizitai rodo šios institucijos bejėgiškumą: vadinasi, jie
negali kovoti kitaip kaip tik nutekindami informaciją," - pasakojo
R. Juozapavičius.
Ilgametis "Amerikos balso" bendradarbis Romas
Sakadolskis, dabar dėstantis Vilniaus universiteto Žurnalistikos
institute, pripažino, kad nepasitikėjimas valstybės institucijomis
išties yra problema, bet kažin ar jis lemia žurnalistų apsisprendimą
vienos ar kitos medžiagos atžvilgiu.
"Pasitikėjimas nėra lengvai uždirbamas. Jį įgyti
sunku, o jis yra labai svarbus, ta kryptimi reikia dirbti visiems.
Kita vertus, nesvarbu, didesnis ar mažesnis pasitikėjimas, bet žurnalistų
bendruomenėje visada yra ginčas. Yra žurnalistų, kurie sako: "jeigu
aš turiu tiesą, aš privalau ją skelbti, nes toks yra mano darbas.
Niekas kitas man neturėtų rūpėti ir niekas kitas neturėtų man tai
kliudyti daryti, nes tai tarnauja tiesai. Jeigu visuomenėje visi
žinos, kad aš tai darau, žaidimo taisyklės bus aiškios". Kai pradedi
kalbėti, kad "tai gali kažkam pakenkti ir pan.", tada atsiranda
motyvai, manipuliacija. Jeigu žmogus sako: "aš tarnauju tiesai ir
prašau netrukdykit man tai daryti", tai yra paprastas požiūris į
spaudą. Grynas. Ar jis yra naivus? Jis nėra toks jau naivus," -
tvirtino žurnalistas.
R. Sakadolskio nuomone, Lietuvoje tokie dalykai
dar nėra apmąstyti iki galo nei redaktorių, nei pačių žurnalistų.
Ir nelabai aišku, kaip reikėtų elgtis, tad žmonės tokiais atvejais
blaškosi.
"Bet jeigu mes tarnaujame tiesai ir tai yra mūsų
pagrindinis priesakas, tada daug kitų dalykų sukrenta į savo vietas,"
- sakė žurnalistas.
Kita medalio pusė
Deja, žurnalistų noras naudotis įvairaus slaptumo
teisėsaugos medžiagomis - pažymomis, pokalbių įrašais - realybėje
nedažnai grindžiamas tiesos paieškomis, o atodairos į padarinius
stoka atneša karčių vaisių.
"Korupcijos analitikai visame pasaulyje mato,
kad labai efektyvi korupcionierių gynybos linija yra ikiteisminio
tyrimo medžiagos nutekinimas ir užsigarantavimas, kad tokiu būdu
galės laimėti bylą Europos žmogaus teisių teisme dėl teisės į teisingą
teismą pažeidimo. Kai kurie mano, kad korupcionieriaus advokatai
teisme gali bylą su medžiaga patys perduoti žiniasklaidai, kad po
to korumpuotas pareigūnas ar politikas galėtų sakyti: palaukit,
viskas buvo išviešinta, aš nekaltas, mane pjudė," - pastebi TILS
vadovas R. Juozapavičius.
R. Juozapavičiaus nuomone, įvairių teisėsaugos
institucijų prekyba įtaka, kai jos nutekina įvairių tyrimų medžiagą
žiniasklaidai, matant tokių nutekinimų padarinius, visai neatrodo
idealistinė. O pačią žiniasklaidą tokiais atvejais veda anaiptol
ne tiesos siekis, bet paprasčiausias sensacijų vaikymasis.
"Jeigu tu dirbi populiariojoje žiniasklaidoje,
komercinėje žiniasklaidos priemonėje, kuriai truks plyš reikalingas
populiarumas, redakcinių sprendimų norma yra "skelbti". Kita vertus,
tai yra ir galios pardavimas: jei aš spausdinu ikiteisminio tyrimo
medžiagą, slaptus įrašus, aš atrodau esąs galingas ir įtakingas,
daug žinantis. Pavyzdžiui, Aurimas Drižius tikrai pakilo visuomenės
akyse po to, kai VSD savo veiksmais prieš jį patvirtino, kad jis
turi tikrai vertingos medžiagos, tuo metu kai daugelis manė, kad
tai sienlaikraščio lygio publikacijos", - pabrėžė R. Juozapavičius.
Be to, TILS vadovo nuomone, kalbant apie žurnalistų
ikiteisminio tyrimo ar kitokios slaptos medžiagos išviešinimą, reikėtų
nepamiršti, kad pati žiniasklaida yra korumpuota, kad jis lygiai
taip pat prekiauja įtaka.
"Girdėjau istoriją, kaip vienas verslininkas,
pasipiktinęs korumpuotu pareigūno elgesiu, kreipėsi į žiniasklaidą,
ir žiniasklaida pasiūlė jam tiesiog susimokėti, - pasakojo korupciją
tiriantis žurnalistas. - Žiniasklaida mano, kad ji, rašydama tiesą,
gali ir užsidirbti, nes juk korumpuotų yra daug..."
Žurnalistui pasirodė keista, kad iškart po skandalo
dėl paslapčių nutekinimo ir visiems pasipiktinus tuo, kad paslaptys
yra nutekinamos, vienas dienraštis suskubo skelbti, jog iš tikrųjų
VSD agentai pas A. Drižių ieškojo siuntinio iš Maskvos, kuriame
būta duomenų apie buvusį VSD pareigūną Liną Petronį. Galima buvo
daryti išvadą, kad kažkurie žurnalistai yra dar geresni VSD draugai
nei Drižius, nes būtent jiems saugumiečiai mielai atkleidė, ko iš
tiesų ieškojo per kratą "Laisvo laikraščio" redakcijoje .
"Tai yra pasityčiojimas iš viso proceso," - sakė
R. Juozapavičius.
Kas kuo manipuliuoja
Visuomenėje įsiplieskus diskusijai, kodėl ir kuo
pagrįsti straipsniai neretai publikuojami šalies leidiniuose ir
kiek žurnalistai turėtų priimti atsakomybės už tai, kad - sąmoningai
ar ne - pakerta pasitikėjimą vienais ar kitais pareigūnais ar jų
sprendimais, iškilo ir manipuliavimo klausimas. Manipuliavimo viešąja
nuomone, žurnalistais ir politikais.
Paklaustas, ar manipuliavimas žiniasklaida yra
problema, R. Sakadolskis pabrėžė, kad žiniasklaida manipuliuojama
visada, todėl žurnalistui ir nerekomenduojama kliautis vienu šaltiniu.
Kiekvienas politikas, užlipęs į tribūną, kiekvienas pareigūnas,
norintis ką nors atskleisti, žinoma, siekia manipuliuoti žiniasklaida.
"Visada yra žmonių, kurie dėl savų interesų atskleis
tam tikrą medžiagą. Pakalbėkit su didesnę patirtį turinčiais žurnalistais.
Visi pasakys: "Taip, mes puikiai žinome, kad su mumis žmonės kalbasi
nebūtinai todėl, kad jie mums linki gero. Gali būti atvirkščiai
- jie mums linki blogo. Bet jie su mumis kalba".
Žurnalistui svarbiausia atskleisti tiesą, o ne
bendrauti su šaltiniu. Ne šaltinis yra žurnalisto interesas, o tiesa.
Bet kuris ilgiau dirbęs žurnalistas supranta, kad žmonės informaciją
gali teikti ir vedini nelabai kilnių tikslų. O gal ir kilnių, bet
tai nereiškia, kad ja nemanipuliuojama, - "Atodangoms" sakė R. Sakadolskis.
Kita vertus, tam tikra prasme ir žurnalistai manipuliuoja
visais kitais.
"Mes renkam informaciją, mums reikia "sukalti"
kažkokį straipsnį, mes atsirenkame tai, kas mums reikalinga. Tai
kas čia yra? Čia irgi yra manipuliacija, - sakė Žurnalistikos instituto
dėstytojas. - Tokia yra mūsų duona."
Parengė T.M.
© 2006 XXI amžius
|