Islamo fanatikų pavojus pasauliui

Jonas PABEDINSKAS, Čikaga

Šiandieninės tarptautinės politikos taisyklės neleidžia vienam kuriam kraštui tiesmukai kištis į kitų reikalus be griežtai aptartų JT sankcijų. Viena iš įmanomų išimčių - jei viena iš valstybių užpuolė kitą ar akivaizdžiai ruošiasi tai padaryti.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, šiuo metu pasaulyje ir diskutuojama dėl JAV paskelbto karo Irakui.

Tačiau svarstydami šį klausimą negalime nepabrėžti, kad viena didžiausių tarptautinės politikos problemų šiandien išlieka tarptautinis terorizmas. Galime teigti, kad, pavyzdžiui, partizaninis karas nėra terorizmas, o tik ginkluota kova su okupanto kariuomene. Tuo tarpu šių dienų teroristai, daugiausia - islamo fanatikai, nepaisydami jokių pamatinių tarptautinių santykių taisyklių ir daugumai pasaulyje suprantamos apsigynimo elgsenos, nukreipė savo pyktį į nekaltus žmones už savo krašto ribų. Jie jau iš esmės atsisakė save priskirti kuriai nors valstybei ar tautai, tačiau linkę labai aiškiai apibrėžti savo aukų tautybę. Nuosavuose namuose Islamo vardan žudomi nekalti civiliai amerikiečiai, ispanai ar anglai, kurie niekaip asmeniškai nebuvo prisidėję prie bet kurios anti-islamiškos9 akcijos. Islamo teroristai ir jų simpatikai šias žudynes grindžia poreikiu ginti savo religinius įsitikinimus. Tačiau iš tiesų tik maža Islamo išpažinėjų dalis, apsiskelbusi religijos gynėja, propaguoja "šventąjį karą" prieš Vakarus.

Nesuvaldomo fanatizmo priežastys ir padariniai

Galime įvairiai vertinti Europos didžiųjų valstybių ir JAV kišimąsi į Vidurio Rytų šalių gyvenimą anksčiau ir dabar. Nuėjus į praeitį kolonializmo laikams, sunku nepripažinti, kad dabartinį dėmesį šiam regionui lemia naftos ištekliai.

Iki maždaug XVI amžiaus Islamo pasaulis buvo tikrai pažangus, o šiuo metu mums atrodo gerokai atsilikęs - bent jau ekonominiu požiūriu dažnai kontrastas su Vakarų valstybėmis milžiniškas. Gal taip atsitiko dėl islamiškojo pasaulio bandymų užsidaryti ir atsitverti nuo likusio pasaulio?

Įtakingas egiptiečių rašytojas dr. Al Aswany tvirtina, kad fanatiškumą jų šalyje skatina vargingas gyvenimas ir nuolatinis valdžios politinis persekiojimas - tų, kurie neturtingiausi, ir jų užtarėjų. Rašytojo nuomone, religija šiose šalyse panaudojama socialinėms negerovėms nuslėpti: "Egipte turime Islamą turtingiesiems ir Islamą vargšams. Turtingieji naudoja religiją tam, kad išlaikytų status quo."

Saudo Arabijos valdovas su šimtais princų ištisus dešimtmečius tiesiog perka taikų sugyvenimą su vietine dvasininkija, kuriai leidžiama ne tik įvesti su Islamu derančius įstatymus, bet ir finansuoti fanatiškojo islamizmo - Sunni Wahhabismo - ekspansiją į kitus Islamo kraštus. Iki pat Nigerijos, Pakistano ir Indonezijos. Aršus antivakarietiškas nusistatymas jau daugelį metų propaguojamas jų išlaikomose mokyklose.

Šių šalių ideologijos, kad ir kokios fanatiškos, ugdymas lyg ir turėtų būti paliktas jų nuožiūrai. Tačiau jei tos ideologijos dvasia išauklėti būsimieji teroristai - savižudžiai organizuoja žmogžudystes kituose kraštuose, tai pritarimas tokiems planams ir net jų toleravimas turėtų būti nepriimtinas visiems Islamo tikintiesiems. Jau daug kartų kartota ir pabrėžta, kad nei Islamas, nei dauguma jo išpažinėjų nepalaiko nekaltų žmonių žudymo, kad ir kur jis vyktų.

Neišspręstos problemospaliktos šiandienai

Perdėtas Jungtinių Valstijų palankumas Izraeliui ir kartu - akivaizdus priešiškumas arabų atžvilgiu per daugelį dešimtmečių dar labiau paskatino didelės Islamo išpažinėjų dalies antiamerikietiškas nuotaikas. Šis konfliktas iš palestiniečių išaugino šimtus teroristų, nuo kurių, be kita ko, nukenčia ir šimtai taikių Izraelio piliečių.

Labai lietuviško žydo sūnui Ehudui Barakui, prieš keletą metų buvusiam premjeru Izraelyje, buvo veik pavykę išspręsti nesutarimų su palestiniečiais problemas. Tačiau jo tautiečiai nesugebėjo atsisakyti kelių izraeliečiams naudingų pozicijų, o palestiniečių pusėje, savo ruožtu, pritrūko supratimo, kad greitai susitarti būtų geriausia.

Būtent tokioje atmosferoje augo ir stiprėjo iki šių dienų Hamas partija, kuri dabar ir perėmė palestiniečių valdžią. Šiuo metu nematyti galimybių išspręsti įsisenėjusį konfliktą tarp dviejų kaimynių. Taip lieka nepašalinta dar viena iš pamatinių teroristų "šventojo karo" priežasčių.

Sakoma, kad ir Irako karas iššaukia šitą nežmonišką Islamo fanatikų neapykantą Vakarams. Pripažinkime liūdną realybę - šiame kare žūsta labai daug taikių civilių. Fanatikų praktikuojamas nekaltų žmonių žudymas - baisus nusikaltimas, ir vienokie ar kitokie tokių žudynių pateisinimai galų gale išvirsta tik į vienintelį keršto troškimą, per intensyvias pamokas įkaltą į jaunų žmonių galvas. Vis labiau kurstoma nežabota neapykanta dabar jau išsigimė ir į savųjų - kitaip galvojančių - eliminavimą.

Izraelio karas su Hezbollah ir Libano miestų niokojimas į Izraelio konfliktą su arabų pasauliu įnešė naujų bruožų. Vašingtono nenaudai, JAV šiame konflikte pasirodė kaip visiškos Izraelio sąjungininkės ir neteko galimybės - bent jau šiuo metu - tarpininkauti tarp konfliktuojančių pusių. O Izraelio kariuomenė, be iš Amerikos gautos karinės technikos, neparodė nei greičio, nei ryžto, nei organizuotumo.

Žodžiu, pirmą kartą arabų kariniai vienetai gan nesunkiai atsispyrė moderniausiai Vidurio Rytų kariuomenei, kartu visam arabų pasauliui pademonstruodami, kad Izraelis nebūtinai pajėgus laimėti prieš savo kaimynus.

Žinoma, galima pasidžiaugti, kad JAV ir Izraeliui pavyko įkišti Jungtinių Tautų kareivius tarp Sirijos ir Izraelio tam, kad atsirastų bent kokia militarizuota užtvara tarp dviejų sunkiai sutaikomų priešininkų: arabų ir žydų.

Taigi karo su terorizmu sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių: padėties Irake, augančios Irano įtakos, Afganistano, Izraelio ir palestiniečių santykių, Europos ryžto dalyvauti šioje kovoje ir galų gale G.W. Busho nesugebėjimo Senojo Žemyno valstybėms to ryžto įkvėpti.

Jei padėtis Irake blogės, gali net atsitikti, kad JAV kariuomenė, kurdų kviečiama, pasitrauks į jų žemes, palikdama Irako arabus patiems susitvarkyti. Tada ypatingos reikšmės įgytų Libane dislokuota neutrali JT kariuomene. Tik tokiu būdu Vakarai išsaugotų savo įtaką Vidurio Rytams ir didžiausi naftos ištekliai nepakliūtų į fanatikų rankas.

Juk nepaisant daugumos islamiečių taikaus nusiteikimo, Islamo fanatikų pavojus dar ilgai grės Vakarams, ir tartis su jais kažin ar bus įmanoma. Ypač po to, kai jie įsitikino savo teroristinių atakų galia ir sėjama baime bei Vakarų Europos neryžtingumu suvienyti jėgas kovoje su terorizmu

© 2006 „XXI amžius“