Kova tarp VSD ir Seimo - kova tarp oligarchijos ir demokratijos

Darius Kuolys

Darius Kuolys

Vakarų pasaulį toliau stebiname skandalais. Net teoriškai, atrodytų, neįmanoma kova tarp Seimo ir Valstybės saugumo departamento (VSD) nesustabdyta, o galintieji ją pabaigti, kratydamiesi atsakomybės, laukia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo išvadų. Savo ruožtu VSD vadovas, užuot prisiėmęs atsakomybę dėl netvarkos VSD, pradeda politikuoti ir, jausdamasis tvirtai, tikina neturįs laiko galvoti apie atsistatydinimą.

Apie tarp VSD ir Seimo kilusio konflikto priežastis - pokalbis su Pilietinės demokratijos instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu.

Žiniasklaidos pateikiama versija: Lietuvoje vyksta karas tarp VSD ir Seimo. Ar pritariate tokiam teiginiui?

Tik iš dalies. Matome VSD vadovų ir parlamento kovą, kuri išties demokratinėje valstybėje nebūtų įmanoma. Nei Lietuvos Konstitucija, nei įstatymai neleidžia VSD vadovui Immanuelio Kanto link siųsti tautos atstovybės - Respublikos Seimo. Saugumo generalinis direktorius Arvydas Pocius gali būti puikiausias žmogus ir geriausias specialistas, bet, padaręs tokią klaidą, turėtų atsistatydinti.

Kokios priežastys lėmė, kad kilo jei ne karas, tai akivaizdus konfliktas tarp šių dviejų institucijų?

Tikrosios priežastys gal kada nors paaiškės. Šiandien galime spėti, kad viena priežasčių - VSD vadovų nesugebėjimas dirbti demokratijos sąlygomis, gal ir susikaupusios departamento vidaus problemos. Prisiminkime, nuo ko šis konfliktas prasidėjo. Gudijoje žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui, Seimo nariai, europarlamentarai paklausė, kodėl šis aukštas VSD pareigūnas buvo išsiųstas į konsulatą Gardine. Tai natūralus klausimas, į kurį - jei ne viešai, tai konfidencialiai - VSD vadovai iš karto turėjo atsakyti. Ir jokio konflikto nebūtų kilę.

Bet nežinia kodėl klausiantiesiems buvo paskelbtas informacinis karas. Į šį konfliktą įsitraukus verslui ir aukščiausiems valstybės pareigūnams, jis netikėtai įgijo kovos tarp oligarchijos ir demokratijos pobūdį. Beje, apie oligarchinio valstybės užvaldymo pavojų Prezidentas Valdas Adamkus dar prieš porą metų yra įspėjęs visuomenę.

Tad nesuprantama, kodėl šio konflikto metu pats Prezidentas ėmėsi keistos iniciatyvos susiaurinti Konstitucijoje įtvirtintas tautos atstovybės galias. Maža to: kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl parlamentarizmo suvaržymo Prezidentas aptaria Valstybės gynimo taryboje, kuri, pasak Konstitucijos, svarsto tik svarbiausius valstybės gynimo klausimus.

Ar turėtų civilizuotoje valstybėje vykdomosios valdžios pareigūnas kartu su kariuomenės vadu ir krašto apsaugos ministru nagrinėti kitos savarankiškos valdžios - parlamento galių klausimą? Vargu. Sunku suprasti, kodėl valstybės vadovas būtent dabar suabejojo Seimo teise gauti ikiteisminio, operatyvinio "ir kitokio" tyrimo medžiagą. Kodėl jo rankomis spendžiami spąstai Konstituciniam Teismui? Negi dabartinio Prezidento komanda turi rimtų abejonių buvusio Prezidento Rolando Pakso apkaltos teisėtumu? Juk būtent operatyvine ikiteisminio tyrimo medžiaga visai neseniai rėmėsi parlamentinė Aloyzo Sakalo vadovauta Laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui. Kodėl šiandien taip provokuojamai klausiama Konstitucinio Teismo: ar jis per trejus metus nėra radikaliai pakeitęs savo nuomonės?

Ne mažiau keistas atrodo ir stambaus verslo dalyvavimas šiame konflikte. Štai, remdamas VSD, "Dujotekanos" prezidentas Rimandas Stonys žiniasklaidai teigia finansavęs nemažai parlamentinių partijų ir klausia: "Ar gali paramą gavusių partijų atstovai objektyviai ir nešališkai tirti tą paramą suteikusiųjų įtakas, ar šie politikai nenusižengia etikai?" Kitaip, liaudiškiau ar vulgariau, tariant: "brangūs lietuviai, jūsų Seimas jau nebėra jūsų tautos atstovybė, jis negali vykdyti Konstitucijos jam priskirtų pareigų, nes aš jį nusipirkau". Regis, atviriau oligarchinio valdymo esmę atskleidžiančio pareiškimo Lietuvos piliečiams dar neteko girdėti. Kuo tokia pozicija skiriasi nuo Viktoro Uspaskicho demonstruoto spjaunančio požiūrio į Lietuvos konstitucinę santvarką?

Kaip manote, ar įvykusi visuotinė liustracija būtų kiek nors sumažinusi tokio konflikto tikimybę? Dažnai teigiama, esą išnykus šantažo galimybei, išnyktų ir nemažai kitų problemų.

Gal. Tačiau didžiausia bėda ta, kad Seimas gerokai pavėluotą liustraciją pavedė įgyvendinti VSD: Liustracijos komisijai vadovauti net buvo skyręs VSD kontražvalgybos vadą, komisija iki šiol tegali remtis VSD atrinkta medžiaga. Nežinia, kodėl nepriklausomos Lietuvos saugumui reikėjo užkrauti MGB ir KGB palikimo naštą. Kartais atrodo, kad VSD su šia našta pernelyg suaugo, ėmė jaustis šio palikimo paveldėtoja.

Kita itin aktuali problema, susijusi su VSD, - informacijos nutekinimas. Taip jau sutampa, kad informacija pasirodo tada, kai "reikia". Žiniasklaidoje paviešinama informacija (akivaizdžiai "nuleista" iš VSD), kurios patikrinti neįmanoma. Tai - lengviausias būdas susidoroti su kažkam neįtikusiais asmenimis. Kaip užkirsti kelią tokioms tendencijoms?

Išeitis paprasta - griežtai laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Tiesiog visi atsakingi valstybės pareigūnai ir politikai neturi pamiršti duotų priesaikų ir sąžiningai vykdyti jiems patikėtas pareigas. Negalintys priesaikų laikytis turėtų pasitraukti į mažiau atsakingas veiklos sritis.

Dabartinis VSD ir Seimo konfliktas iškėlė svarbų klausimą: kur iš tiesų demokratinėje valstybėje turi pasibaigti parlamentinės tokių institucijų kaip VSD kontrolės ribos?

Tai tas pat, kas klausti, kur turėtų pasibaigti tautos suvereniteto, tautos savarankiškumo ribos. Į šį klausimą labai aiškiai atsako pirmieji referendumu priimtos mūsų Konstitucijos straipsniai: "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. <...> Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus". Taigi Konstitucija nenumato, kad koks nors nerinktas darinys galėtų riboti tautos savarankiškumą ar tautos atstovybės galias, būti tautos atstovybės nekontroliuojamas. Kitas klausimas - kokiomis taisyklėmis remiantis parlamentinė priežiūra turėtų vykti. Jei dabartinės taisyklės kelia abejonių, jas turėtų pataisyti ne kas kitas, o pats Seimas.

O kaip spręsti dilemą: vienoje pusėje - parlamentarai (kuriais galbūt ne visais pasitikime), kitoje pusėje - VSD (kuriuo taip pat ne visai pasitikime). Ar turime kategoriškai laikytis demokratijos principo, kad nė viena institucija negali būti nekontroliuojama, ar vis dėlto tam tikrais atvejais turime leisti VSD tapti tam tikra prasme viršnacionaline institucija? Kaip teisiškai spręsti iškilusią problemą?

Teisiškai šią problemą jau esame išsprendę 1992 metais, kai pasitvirtinome iki šiol galiojančią savo šalies Konstituciją. Beje, ji paaiškina, kaip turėtume elgtis, jeigu dabar vėl keliamą dilemą panorėtume perspręsti. Jei mes, lietuviai, norime pakeisti savo valstybės santvarką ir pereiti nuo demokratinės respublikos prie "viršnacionalinio VSD" valdomos valstybės, galime tai padaryti "tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę" (148 Konstitucijos straipsnis). Mūsų pagrindinis įstatymas neleidžia nei Prezidentui, nei Konstituciniam Teismui, nei Seimui, net stambaus verslo padedamiems, keisti valstybės santvarkos.

Jau kelerius metus kalbama apie tai, kad VSD yra klanas, "nuleidinėjantis" informaciją žiniasklaidai ir vykdantis įtartinus "valymus" struktūros viduje. Jei toks teiginys teisingas, kaip galima sustabdyti vykstančius procesus? Kas turėtų imtis iniciatyvos ir ar apskritai tai įmanoma?

Nežinau, ar toks teiginys teisingas. Į šį klausimą turės atsakyti atitinkamą Seimo pavedimą gavęs Nacionalinio saugumo ir gynimo komitetas bei jo atliekamas parlamentinis tyrimas. Seimo ir Prezidento pareiga - negatyvius procesus VSD, jei pasirodys, kad jų esama, sustabdyti. Jei dar tikime laisva Lietuva, neturėtume abejoti, jog tai padaryti įmanoma.

Kalbino Lina Balsytė

© 2006 „XXI amžius“