Lietuvą ištiko moralinė krizė

Andrius Kubilius

Andrius Kubilius

Kai Generalinė prokuratūra prieš keletą savaičių paskelbė išsiaiškinusi J.Abromavičiaus žūties kaltininką, spaudoje pasirodė publikacijos, kuriose su teroro aktais buvo susieti paslaptingi "patriotai", net nesivarginant šį žodį rašyti su kabutėmis. Žiniasklaidoje skelbta, esą J.Abromavičius nužudytas, nes išsiaiškino geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo 1994 metais iniciatorius - tai neva buvę "radikalai patriotai", tarp kurių minimas ir buvęs parlamentaras Algirdas Petrusevičius, į Seimą išrinktas pagal konservatorių sąrašą.

Patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis buvo nustebinta tokių žiniasklaidos interpretacijų - kodėl be teismo žudiku pradėtas vadinti buvęs pasipriešinimo dalyvis, kodėl klastojama nevieša prokuratūros ir VSD medžiaga ir apskritai patriotizmas imtas prilyginti terorizmui. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kreipėsi į Gen. prokurorą, prašydama nustatyti, ar kai kurie asmenys, nusižengę nekaltumo prezumpcijai ir piktnaudžiaudami spaudos laisve, nenusipelnė bausmės.

"Atodangos" kreipėsi į Tėvynės sąjungos pirmininką, neseniai išrinktą Seimo vicepirmininką, Andrių Kubilių, prašydamos išsakyti savo nuomonę apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius kai kuriuos keistus politinius reiškinius.

Po Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties ėmė vyniotis keistas kamuolys: prisiminta buvusio saugumo darbuotojo Juro Abromavičiaus žūtis, tilto per Bražuolės upę sprogdinimas, "Lietuvos ryto" sprogdinimas, iškilo Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus Albino Januškos veiklos klausimas, privertęs jį pasitraukti iš pareigų, o Tėvynės sąjunga minima greta teroristinių aktų. Kas atsitiko? Ar Jūs matote šiuose įvykiuose kokį nors loginį ryšį?

Čia esama ir paprasčiausių sutapimų, kaip gyvenime kartais būna. Tuos sutapimus įtari akis visada gali nupaišyti kaip sąmokslo liniją. Sakysim, yra faktas, kad kaip tik po Vytauto Pociūno žūties prokuratūra paskelbė ir apie Juro Abromavičiaus bylos etapo užbaigimą, bet, kita vertus, yra vienas bendras faktorius, t. y., kad po V. Pociūno žūties Seimas ir mūsų iniciatyva Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) pradėjo platų ir išsamų Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimą. Tyrimas, matyti, sujaudino ne tik dabartinę VSD vadovybę, bet ir kai kuriuos kitus sluoksnius. Tai taip pat sąlygojo kai kurių įvykių greitą raidą, pvz., Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus Albino Januškos istoriją. Kai kuri spauda ir politikai labai aktyviai ėmėsi visiškai nepagrįstos versijos, kad neva konservatoriai yra prisidėję ir atsakingi už Juro Abromavičiaus žūtį. Pastarąją versiją mes matome kaip norą mums keršyti ar kaip norą mus stabdyti vykdant VSD veiklos tyrimą. Negalima atmesti versijos, kad VSD tyrimas kai kuriuos šio departamento vadovus paskatino ieškoti būdų, kaip medžiagą, sukauptą tiriant J. Abromavičiaus žūtį, panaudoti prieš konservatorius.

Kai kuriuose dienraščiuose atsirado tokie iki šiol solidžioje spaudoje nematyti apibendrinimai: "patriotai sprogdintojai", "patriotai banditai", "budeliais pasijutę patriotai" ir kt. Ar tai tokia mada, ar grįžta "Tiesos" laikai?

Apžvalgininkai yra įpratę kalbėti tam tikrais štampais. Kita vertus, nuo pat nepriklausomybės pradžios galėjom jausti, kad žodis "patriotas" ar pati patriotizmo idėja dalies žiniasklaidos ir gal net dalies visuomenės dėl įvairių priežasčių buvo vertinama labai skeptiškai arba ironiškai. Prisimename garsųjį filosofo posakį "patriotas idiotas". Iš tiesų stebina kai kurios šiandieninės publikacijos arba šnekos, kai bandoma visus patriotus įvardinti teroristais, šitaip lyg ir kuriant patogią propagandinę platformą Tėvynės sąjungos ar visų dešiniųjų puolimui, kadangi visa šiandieninės Lietuvos politikos dešinioji pusė kūrėsi patriotizmo pagrindu. Jeigu patriotus gali pavadinti teroristais, tai taip išeina, kad visi dešinieji yra teroristai. Tokia propagandinė grandinė pasaulio istorijoje nėra nauja, - jeigu vienas ar kitas tam tikros grupės narys yra kuo nors pasižymėjęs, tokią neigiamą charakteristiką patogu priskirti visai žmonių grupei, ir tuo būdu visą grupę arba visą idėją pasmerkti. Pvz., Rusijoje visi čečėnai yra teroristai; dabar jau galvojama, kad ir visi gruzinai yra blogis. Vokietijoje kažkada visi žydai buvo blogis. Šitoks bandymas terorizmą paversti patriotizmo bruožu arba sinonimu yra iš tos pačios veiksmų klasės.

Tai koks šioje istorijoje Lietuvos patrioto Algirdo Petrusevičiaus, kurio vardu grasinama Tėvynės sąjungai, tikrasis vaidmuo?

A. Petrusevičius tampa auka tų, kurie per jį bando apkaltinti konservatorius. A. Petrusevičius kažkada buvo kartu su konservatoriais. Jis yra įtariamas ginklų prekyba, ir jeigu bus kaltas, teismas apie tai pareikš. Ginklų prekybą mes vertiname labai neigiamai, bet šalia to yra bandoma spekuliuoti tariamais įtarimais, kad A. Petrusevičius yra prisidėjęs prie J. Abromavičiaus žūties, tuo pačiu bandant parodyti, kad konservatoriai yra teroristų globėjai arba patys vos ne teroristai. Kaip man yra žinoma iš paties A. Petrusevičiaus paaiškinimų, skelbiami įtarimai visiškai neatitinka tiesos ir neatitinka to, kas yra nagrinėjama J. Abromavičiaus byloje, bet žiniasklaidai yra patogu vienokius ar kitokius bylos faktus aplipdyti gandais ir visiškai su realybe nieko bendra neturinčiais teiginiais, - A. Petrusevičių viešojoje opinijoje nuteisti, kad būtų galima įrodinėti, jog konservatoriai yra "blogiečiai".

Patriotizmas Sąjūdžio laikais skambėjo išdidžiai, o ką ši sąvoka reiškia šiandien?

Savaime suprantama, kad patriotizmas yra labai svarbi žmogaus, bendruomenės ir visos visuomenės savybė. Tenka apgailestauti, kad visuomenėje tas patriotizmo jausmas yra apsilpęs. Patriotizmas - tai prisirišimas prie savo bendruomenės, prie savo gimtosios vietos, prie savo gyvenamosios vietos ir galų gale - prisirišimas prie tėvynės. Mano įsitikinimu, patriotizmas yra būtinas, jeigu mes norime turėti realią pilietinę visuomenę ir tikrai veikiančią demokratiją. Kaip visuomenė negali gyventi be vyro meilės savo moteriai, taip valstybė negali gyventi be žmogaus, be piliečio, be bendruomenės meilės savo valstybei. Tie, kurie sako, kad patriotizmas yra atgyvena ar XIX a. romantizmo reliktas ir kad šiandien pasaulis dėl pagreitėjusios komunikacijos yra tapęs toks mažas, kad kiekvienas žmogus yra vos ne pasaulio pilietis, kad globalizacija seniai paskandino bet kokius patriotizmo likučius, mano įsitikinimu, klysta.

Paties termino viešas menkinimas ir bandymas jam priskirti kokių nors neigiamų savybių yra didelė klaida ir gaila, kad mūsų valstybė nesugeba kai kurių nuostatų, idėjų ginti kaip tikrai valstybei svarbių vertybių. Tarp jų - ir patriotizmo idėjos. Tenka su pavydu žiūrėti į, pavyzdžiui, Jungtines Amerikos Valstijas, kurių valdžioje pastaruosius keletą metų yra neokonservatoriai. Jiems gal ne viskas sekasi, pvz., problemiškas yra karas Irake, bet jų išsikeltas tikslas laimėti pačiose JAV kultūrinį karą kelia pavydą. Perdėtas individualizmas ir liberalizmas nuo praėjusio amžiaus 60-ųjų metų JAV labai nuskurdino tokias vertybes kaip patriotizmas, tėvynės meilė, šeimos vertybes. Kelia pavydą valstybės sugebėjimas tokį kultūrinį karą kariauti ir tokias vertybes ginti, jų svorį grąžinant į visuomenės gyvenimą. Lietuvoje mes neturime nieko panašaus. Net ir platesnėje Europoje vertybinis pagrindas visuomenės gyvenime labai smarkiai nudrenuotas.

Tai ar mūsų aptartos tendencijos žiniasklaidoje išplaukia iš Lietuvos moralinės-idėjinės savivokos, ar tai tik atsitiktinis reiškinys?

Tai išplaukia iš moralinės savivokos krizės, kuri Lietuvoje pakankamai gili, sąlygota tikrai didelių ir gilių permainų, vykusių Lietuvoje pastaruosius 16-17 metų. Ši krizė verčia skausmingai suvokti, kokie dideli uždaviniai laukia mūsų valstybės, - ne technologiniai, ekonomikos konkurencingumo, bet visų pirma tam tikrų vertybių valstybės gyvenime gynimo ir stiprinimo. Ir, manau, yra blogai, jeigu pasiduodama XX a. liberalizmo iliuzijai, kad valstybė turi būti vertybiškai neutrali, kad ji neturi skirti vertybėms dėmesio. Jeigu valstybė taip elgiasi, visuomenė lieka visiškai neapginta, taip pat ir nuo tokio, gal atsitiktinio, vertybių puolimo žiniasklaidoje, koks vyksta dabar

© 2006 „XXI amžius“