Visur mačiau žmonių, kurie ieško, kas naudingiau
Lietuvai
|
Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos
pirmininkas, prel. M. Krupavičiaus palaikų
perkėlimo į Lietuvą visuomeninio komiteto
pirmininkas Pranas Povilaitis Vilniuje.
|
Lietuvoje dvi savaites viešėjo išeivijos Lietuvių
krikščionių demokratų sąjungos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis,
į Lietuvą iš Čikagos atvykęs kaip prel. Mykolo Krupavičiaus palaikų
perlaidojimo visuomeninės komisijos pirmininkas. Jis buvo pakviestas
kalbėti Seime, kai ten buvo pagerbtas Prelato atminimas, dalyvavo
ir kalbėjo Prelato palaikų perlaidojimo Kauno Prisikėlimo bažnyčios
šventoriuje ceremonijoje, susitiko su Lietuvos krikščionių demokratų
valdybos nariais. Papasakoti įspūdžius iš Lietuvos išvykstančio
atgal į Čikagą paprašė žurnalistė Audronė V. Škiudaitė.
Prieš pradedant kalbą norėtųsi priminti, kad
Pranas Povilaitis buvo M. Krupavičiaus bendražygis ir mokinys, pastaruosius
keletą dešimtmečių saugojęs ir Prelato asmeninį bei Krikščionių
demokratų sąjungos archyvus. Prieš metus archyvus jis perdavė Lietuvos
istorijos instituto archyvui - saugoti ir tirti. Viešėdamas Lietuvoje
taip pat aplankė Istorijos institutą ir įsitikino, kad medžiaga
yra jau sutvarkyta ir toliau tyrinėjama.
Malonėkite prisiminti prel. Mykolą Krupavičių,
kokį Jūs pažinojote.
Turėjau polinkį visuomeninei veiklai. Jau Vokietijoje
studijuodamas universitete buvau studentų pirmininku, paskui tapau
ateitininkų pirmininku Vokietijoje, o vėliau ir Amerikoje. Supratau,
kad vien dalyvaujant organizacijose ir diskutuojant įvairiomis temomis,
šokant ir dainuojant Lietuvos neišlaisvinsime. Daugiausia per M.
Krupavičiaus darbus, per Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą
pamačiau, kad Krupavičiaus grupė - krikščionys demokratai yra labai
stipriai susiję su Vakarų Europos krikščionimis demokratais. Ir
būtent krikščionys demokratai Lietuvos išlaisvinimo darbui pasirodė
labai palankūs.
Kaip ir visi jauni žmonės, iš pradžių į politiką
žiūrėjau šnairai. Tarp ateitininkų buvo pradėję aktyviai veikti
Lietuvių aktyvistų fronto bičiuliai, tai mums nepatiko: ko čia kišasi
politikai. Dėl to įsteigėme jaunųjų krikščionių demokratų sambūrį.
Tada mus pastebėjo vyresnieji krikščionys demokratai ir pakvietė
pas save. O Krupavičiaus asmenybė man jau buvo žinoma iš Vokietijos.
Kai jie per lietuvių suvažiavimus diskutuodavo su Maceina, Ivinskiu,
mes ne viską suprasdavome. Tik paskui ėmė aiškėti, koks čia dalykas.
Maceina ir Ivinskis taip pat buvo krikščioniškų pažiūrų, bet jie
tą krikščionybę įsivaizdavo kitaip. Juos nuo Krupavičiaus skyrė
vadinamoji nepasaulėžiūrinė politika. Jie dalyvavo Lietuvių aktyvistų
fronto bičiulių veikloje, o tas frontas buvo suburtas nepartiniu,
nepasaulėžiūriniu principu. Jų tikslas buvo laisva nepriklausoma
Lietuva. O VLIKas buvo suorganizuotas partiniu principu.
Kai VLIKas buvo perkeltas į Ameriką, buvau išrinktas
Jaunųjų krikščionių demokratų pirmininku. Įsijungiau į VLIKą ir
į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Savo reikalus padėjom į šalį,
kadangi VLIKas buvo pripažįstamas visame Vakarų pasaulyje. VLIKą
žinojo ir su VLIKu skaitėsi kaip su Lietuvos vyriausybe: ir Prancūzijoje,
ir Italijoje, ir Argentinoje. VLIKą kartu su krikščionimis demokratais
sudarė socialdemokratai, tautininkai. Mus rėmė Amerikos lietuvių
taryba, kuri jungė visus Amerikos organizuotus lietuvius.
Pirmi susitikimai su Krupavičiumi vyko ateitininkų
stovyklose Vokietijoje. Krupavičius labai mėgo jaunimą, su juo siejo
savo viltis. Kai jis atvažiuodavo į Ameriką, visada susitikdavome,
pasikalbėdavome. Jis kalbėdavo su manimi kaip su lygiu, buvo labai
draugiškas, nuoširdus. Sulaukdavau iš jo padrąsinimų. Visą laiką
stebėjau jo darbus. Buvo žmogus nepaprastos iškalbos. Jis buvo tikras
oratorius, savo povyza ir pasirodymu tiesiog hipnotizuodavo publiką.
Atsistoja - ir salė staiga nutyla, nereikia nė malšinti. Visada
ateidavo pasiruošęs.
Prisimenu, kai jis, pirmą kartą atvažiavęs į Ameriką,
buvo nelabai patenkintas, kadangi tikėjosi daug daugiau. Mums atrodė,
kad neblogai, - šiaip ar taip atvažiavę į Čikagą radome 12 lietuviškų
parapijų. O jis ateina į lietuviškos parapijos mokyklą, kur viskas
dėstoma anglų kalba, ir randa tik kelias pamokas, skirtas lietuvių
kalbai. Dėl tokių dalykų jis labai jaudinosi. Paskui mokytojai įsteigė
lituanistines šeštadienines ar sekmadienines mokyklas, kur būdavo
dėstoma lietuvių kalba. Anot Krupavičiaus, lietuviškiausia vieta
Amerikoje buvo Šv. Kazimiero kapinės, kur visi įrašai patriotiški,
religiniai.
Prelatas buvo labai griežtas, jeigu kas nors ką
nors bloga pasakydavo apie Lietuvą. Tuomet žodžių negailėdavo. Jo
sveikata nebuvo labai stipri, net daktarai sakydavo, kad daugiau
jis laikosi valios, ne fizine jėga. Apie save nenorėdavo kalbėti.
Niekad neminėdavo nei giminių, nei savo bėdų, taip pat ir apie laidotuves
niekada neužsiminė. Jo vienintelis rūpestis ir meilė buvo Lietuva.
Kai susibūrimuose pradėdavome juokauti, jis sakydavo: "Palikime
tai geresniems laikams".
Kai giminės ėmė kalbėti apie Prelato palaikų grąžinimą
į Lietuvą, nesipriešinome. Krupavičiaus grįžimas, manome, labai
pasitarnaus Lietuvai, ypač krikščionims demokratams. Gal pakels
jų dvasią. Kaip žinome, krikščionys demokratai perėjo per dideles
klampynes. Susitikęs su jais mačiau, kad jie dar suvargę, bet įžiūrėjau
ir tam tikrų gyvybės ženklų.
Lietuvoje visos partijos prasidėjo nuo viršaus.
Dabar krikščionys demokratai prasideda nuo apačios. Anksčiau ten
kažkas buvo negerai. Niekas nežino, kaip buvo iš tiesų, bet manyčiau,
kad buvo kažkiek infiltracijos ir kai kurių žmonių per didelių ambicijų,
- daugiau negu išminties. Tik man neaišku, kodėl truko 10 metų nesusipratėlius
pašalint. Didelių lyderių aš lyg nematau ir dabar, bet matau kilimą
iš apačios. Pradedama nuo savivaldybių. Dviejuose rajonuose merai
yra krikščionys demokratai, yra merų pavaduotojų. Kas nors iš jų
išaugs. Žmonės iš provincijos daro labai gerą įspūdį. Yra tam tikrų
nesusipratimų su konservatoriais, bet svarbiausia, kad nėra jokio
pykčio. Sakoma: vis tiek mes esam artimi ir reikia išlygint skirtumus.
O tartis visada yra sunku, tik pyktis labai lengva.
Jūs visą savo sąmoningą gyvenimą atidavėte Lietuvos
politikai. Taigi - Jūsų pastebėjimai apie dabartinę Lietuvos politiką.
Kaip Jums atrodo ta Lietuvos politinė padangė?
Šiuo atveju noriu pacituoti Tautos fondo garbės
pirmininką Juozą Giedraitį, kad vanduo bėga ir valosi. Daug pasikeitimų.
Užaugo ir subrendo beveik trys kartos. Anksčiau žmonėms buvo pumpuojama
visai kitokia ideologija ir nebuvo aišku, kas ta demokratija. Ir
dabar dar ne visiems aišku. Net ir patiems amerikiečiams, kurių
tėvynėje demokratija gyvuoja 200 metų, neaišku, jie vis dar aiškinasi.
Žmonės Lietuvoje ieško savęs. Visose grupėse mačiau žmonių, kurie
ieško ne to, kas naudingiau jo grupei, o kas naudingiau Lietuvai.
Man atrodo, kad dėl to kartais pakeičiamos ir partijos - išeinama
iš vienos ir pereinama į kitą. Aš tame nieko bloga nematau, tik
savęs ieškojimą. Jeigu savęs neradai ten, tai geriau išeik.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbino P. V. Škudaitė
© 2006 XXI amžius
|