Andrius Navickas: Privatizuotas Prezidentas?

Andrius Navickas

Lietuviškos metamorfozės

Daugelis, manau, esate skaitę Franco Kafkos apsakymą "Metamorfozė", kuriame pasakojama, kaip tūlas Zamza vieną rytą atsibudęs suvokia, jog virto didžiuliu vabalu. Anądien žiūrėdamas eilinę TV žinių transliaciją, prisiminiau minėtą austrų rašytojo pasakojimą. Šešiolika metų pragyvenę nepriklausomoje Lietuvoje, vieną dieną buvome priversti pripažinti, jog gyvename apipinti voratinkliais, o mūsų valstybė menkai teprimena Konstitucijoje paskelbtą laisvos, demokratiškos, atviros, piliečių valdomos bendrijos idealą.

Jau ne kartą rašiau apie tai, kad politinis šantažas yra tapęs pagrindine statybine Lietuvos politinio gyvenimo medžiaga. Sudėtinga situacija, kurioje tegalime tikėtis lėtų pokyčių ir laipsniško vadavimosi. Labai svarbu, kad, pasijutę vabalu, nenuleistume rankų, nepamirštume, jog turime gyventi kaip žmonės, o ne kaip vabalai.

Tikrai nenormalu, kai vis dažniau sutinku žmonių, kurie, pagrįstai ar ne, tvirtina, jog yra sekami Valstybės saugumo departamento. Politikai, verslininkai liūdnai juokauja, jog, jei kokį susitarimą pamirštų, visada galima paskambinti Arvydui Pociui ir paprašyti priminti pagal pokalbių stenogramą.

Turime pripažinti, jog Dariaus Jurgelevičiaus pranašystė, kad jei nepaliksime velionio Vytauto Pociūno kaulų ramybėje, teks visiems pasigailėti, pasitvirtino su kaupu. Per tyrimo mėnesius situacija tik kaito, o tiesa, regis, tik tolo po įvairių versijų sluoksniu.

Tačiau šiame tekste noriu atvirai kalbėti apie tai, apie ką daugelis apžvalgininkų, žurnalistų, kitų aktyvių visuomenės veikėjų kol kas kalba tik pusbalsiu. Apie tai, jog Respublikos Prezidentas vis labiau privatizuojamas "valstybininkų" grupės, o jo veiksmai kelia daug klausimų. Apie tai, jog Prezidentas, kuris tikrai galėtų daug prisidėti, keisdamas dabartinę situaciją, bandomas paversti tik įrankiu, įgarsinančiu neformalios grupės sprendimus.

Kiekvienas už save

Nuo pat šios Prezidento kadencijos pradžios kalbėta apie Valdo Adamkaus patarėjų korpuso silpnumą. Nenuostabu, jog patarėjams buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes, prisiminkime, Rolando Pakso problemos prasidėjo būtent nuo patarėjų. V. Adamkus patarėjais pasikvietė tikrai ryškių asmenybių. Tačiau ar jos tapo patikima komanda? Kartais atrodo, kad Prezidento patarėjai vadovaujasi principu: kiekvienas už save, o Prezidentas tegu atsako už visus.

Apmaudu, jog taip ir nebuvo suformuota aktyvi ir veiksmingai veikianti Prezidento patarėjų socialiniais klausimais komanda. Socialiniai klausimai tapo ekonomikos grupės priedėliu. Tai reiškia, jog Prezidentui bus labai sunku ištesėti svarbų pažadą - sukurti Lietuvą be pamirštų žmonių. Apmaudu, jog praktiškai iš vietos nepajudėjo ir kitas paties Prezidento įvardintas siekis - telkti valdžios ir visuomenės pastangas, kad Lietuva imtųsi aktyvios kultūros plėtros, kryptingo tautos kūrybinių jėgų skatinimo.

Galima džiaugtis Prezidento iniciatyvų užsienio politikoje vaisiais, jei ir vėl ne patarėjų problemos. Patarėjai Edminas Bagdonas ir Rytis Muraška susiviliojo nomenklatūriniu pasiūlymu įsigyti butus Turniškėse. Įsiplieskęs skandalas "išspjovė" juos iš oficialių patarėjų, tačiau, regis, ne iš Prezidento favoritų. Prezidentas viešai demonstravo ištikimybę susikompromitavusiems patarėjams, apgailestavo, jog praranda puikius ir darbščius specialistus ir.. tuo pat metu labai ilgą laiką tvirtino, jog jo komandai visai nereikalingas patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

Na, o Prezidento patarėjo teisės klausimais Haroldo Šimkūno veiksmai iki šiol kelia daug aistrų. Prezidentas labai ilgai svyravo: palikti ar ne jauną teisininką patarėju. Kurį laiką net atrodė, kad patarėjui atleidžiama viskas, net ir įžūlus skirtingų versijų tiražavimas, mažų mažiausiai keistas priešiškumas Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir vis aiškiau atsiskleidusios sąsajos su tam tikra teisininkų grupe. Prezidentas su H. Šimkūnu atsisveikino skaudama širdimi. Savo ruožtu H. Šimkūnui, regis, buvo nė motais, jog jo elgesys kompromituoja Prezidentą. Sunku atsikratyti įspūdžio, jog didžiajai daugumai patarėjų Prezidento autoritetas rūpi kur kas mažiau nei savi interesai ir tarpusavio kovos dėl įtakos.

Tikri ar tariami Prezidento priešai?

Akivaizdu, jog labai stengtasi supriešinti Prezidentą su jo ilgamečiais bičiuliais, kurių nuomonė buvo tikrai svarbi V. Adamkui. Nuosekliai bandyta riboti Prezidento alternatyvius informacijos šaltinius ir užtikrinti, jog jis gautų tik "teisingą" informaciją.

Dar po pralaimėjimo Rolandui Paksui, kai dėl V. Adamkaus paramos varžėsi kelios dešiniosios politinės partijos, bandyta jį atskirti nuo Raimundo Mieželio ir Dariaus Kuolio. Pastarieji paskelbti pralaimėtų rinkimų kaltininkais. Ši versija leido juos per patrankos šūvį laikyti nuo naujojo V. Adamkaus rinkimų štabo, kurį į savo rankas perėmė Artūras Zuokas. Jau tuo metu plačiai pradėta skleisti versija, kad D. Kuolys yra "Paulausko žmogus". Vietoj įrodymų reguliariai įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo pateikiamos tokio pobūdžio užuominos. Dar prisidėjo D. Kuolio nuomonė, jog V. Adamkui neverta siekti Prezidento posto antrajai kadencijai, ir tuo, jog D. Kuolys "parsidavė", buvo įtikintas ir pats V. Adamkus.

A. Zuoko triumfas buvo neilgas, bet įspūdingas. Jam pasisekė ne tik pelnyti žmogaus, padėjusios sugrįžti V. Adamkui į Prezidento postą, vardą, bet ir radikaliai pakeisti Prezidento aplinką. Beje, manau, daugelis prisimenate tokį vaizdelį - rinkimų naktį besiglėbesčiuojantys A. Zuokas ir Viktoras Uspaskichas. Beje, tik jie abu, regis, gali atsakyti į daugelį dominantį klausimą, ar Kėdainių kniazius finansiškai rėmė V. Adamkaus rinkimų kampaniją.

Po Prezidento rinkimų garsiai klausta - ar V. Adamkus sugebės atsispirti A. Zuoko bei V. Uspaskicho įtakai? Prezidentas elgėsi principingai ir naujaisiais favoritais minėti politikai netapo. Tačiau tuo, kad dabar V. Adamkus galės veikti ryžtingai ir savarankiškai, patikėta per anksti. Aplink Prezidentą vis labiau ryškėjo siaurėjantis informacijos žiedas.

Prezidentas ir "valstybininkai"

Jau seniai Lietuvoje taip intensyviai nebandyta diegti valstybinės religijos. Šios religijos tikėjimo išpažinimas labai paprastas: "Tikiu Januška, Pociumi ir Lopata bei visomis jų versijomis. Tuo, kad jie neklysta, žino visą tiesą ir veikia tik valstybės naudai. Tikiu, kad be jų Lietuva žlugtų, ir todėl vardan jų esu pasiruošęs bet kam. "Šios religijos spaudos tarnybai vadovauja, regis, Rimvydas Valatka. Jam uoliai talkina Edmundas Jakilaitis ir Audrius Siaurusevičius. Kažkada "Lietuvos rytas" teigė žinąs visas mūsų mintis, pabundantis anksčiau už mus, dabar galėtų tvirtinti, jog tik jis žino, kas geriausia valstybei ar bent "valstybininkams".

Naujoji religija patraukli tuo, kad pateikia aiškius atsakymus į visus klausimus. Pavyzdžiui, ji žino viską apie V. Pociūno asmeninį gyvenimą. Kartais atrodo, kad žino net daugiau, nei pats velionis žinojo. Ji tiksliai žino, kaip patyręs saugumo pareigūnas žuvo. Ji žino, kad tie, kas turi ką slėpti, pavyzdžiui, rezervistinę praeitį, yra lojaliausi vykdytojai.

Bene didžiausias šios religijos laimėjimas - tai, kad į ją, regis, pavyko "atversti" Respublikos Prezidentą. Nenutuokiu, kokius argumentus pateikė naujosios religijos žyniai, bet, panašu, jiems pavyko pelnyti visišką Prezidento pasitikėjimą. Kaip kitaip paaiškinti paradoksalią Prezidento laikyseną, kai jis tai prieštarauja laikinosioms Seimo komisijoms, tai pats siūlo tokią inicijuoti, aiškinantis buvusių patarėjų veiksmus, o kai ši konstatuoja, jog jų reputacija dėmėta, paprasčiausiai pareiškia, jog tai nesvarbu. Kaip kitaip paaiškinti Prezidento atkaklų nenorą išgirsti kritiką dėl problemų teismų sistemoje? V. Adamkus visada garsėjo tolerancija bei mokėjimu išklausyti įvairias nuomones, diskutuoti su skirtingų įsitikinimų žmonėmis. Deja, nuo šių metų pavasario bet kokias abejones jo patarėjų sprendimais V. Adamkus, regis, traktuoja kaip jo asmeninį įžeidimą ar net išdavystę.

Kuo E. Bagdonas ypatingas, kad Prezidentas taip atkakliai jį siūlo tai į JAV, tai į Baltarusijos ambasadas? Kuo ypatingas A. Januška, jei po jo atsistatydinimo iš URM sekretoriaus pareigų Prezidentas svaidosi apokaliptinėmis pranašystėmis? Kuo ypatingas A. Pocius, jei net jo slėpta rezervistinė praeitis, neadekvatus elgesys "Laisvo laikraščio" atžvilgiu, netvarka VSD bei arogantiškas elgesys su parlamentu Prezidentui neatrodo darbo broku? Kodėl Prezidentas klusniai priima visas A. Januškos rekomendacijas suteikti valstybės apdovanojimus asmenims, dėl kurių vėliau kyla skandalai? Puiku, kai yra žmonių, kuriais Prezidentas pasitiki absoliučiai, tačiau kodėl net po to, kai tokie patarėjai duoda netikusį patarimą, pasitikėjimas jais nemažėja? Kodėl Lauras Bielinis taip atkakliai įtikinėjo Prezidentą nepriimti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atstovų? Kodėl šis patarėjas taip rūpinasi, kad Prezidentas akis į akį bendrautų tik su "valstybininkais"? Pagaliau, kas pataria Prezidentui užimti būtent tokią poziciją VSD ir Seimo priešstatos atžvilgiu?

Voratinklis Prezidentui?

Keliu šiuos klausimus, nes esu įsitikinęs, kad didelė dalis patarėjų - oficialių ir neoficialių - ne padeda, bet trukdo Prezidentui dirbti savo darbą. Aišku, galima tikėtis, jog Prezidentui yra pateikta reikšminga informacija, kuri jį skatina elgtis būtent taip, net aukojant nemažą dalį moralinio autoriteto.

Tačiau jei iš tiesų Prezidentas daug geriau nei mes visi suvokia dabartinę situaciją, ar išmintinga jam elgtis taip, kaip pastaraisiais mėnesiais jis elgiasi? Kodėl bijomasi, kad Prezidentas išgirs kiek kitokius dabartinės situacijos vertinimus nei jam įteigė "valstybininkai"? Beje, Prezidentas prisiekė būti lygiai teisingas visiems. Tiek informuotiems, tiek neinformuotiems. Mano įsitikinimu, labai svarbu, kad Prezidentas netaptų tik "valstybininkų" vėliava, bet atstovautų mums visiems. Net ir tiems, kurie, jo įsitikinimu, klaidžioja nežinojimo miglose.

Kitas dalykas - gausūs skandalai Prezidento aplinkoje, prieštaringi jo patarėjų pareiškimai bei irzlus "valstybininkais" save vadinančios grupės atstovų tonas - verčia suabejoti, ar iš tiesų Prezidentui sakoma tiesa, o ne "kalama" legenda.

Tikiu, kad Prezidentas dar gali rasti ryžto išsivaduoti iš aplink jį verpiamo voratinklio. Priešingu atveju telieka laukti, kol "valstybininkai" nuspręs, jog jis savo vaidmenį jau atliko, ir jo išsižadės.

© 2006 „XXI amžius“