Ekskursija įkarikatūrų galeriją...

Juratė Laučiūtė

Juratė Laučiūtė

Jei dabar, atkurtajai Lietuvos Respublikai skaičiuojant šešioliktuosius gyvavimo metus, paklaustume, kokioje valstybėje gyvename, retas kas tą klausimą priimtų rimtai. O rimtai priėmę ir rimtai pasvarstę pamatytume, jog vos ne visi mūsų valstybę Konstitucijoje ir kituose valstybiniuose dokumentuose apibūdinantys žodžiai realiame gyvenime yra praradę tikrąją savo prasmę arba reprezentuojami labai jau iškreiptu būdu.

Pradėti, pavyzdžiui, būtų galima nuo teiginio, jog Lietuva - demokratinė valstybė. Pagal klasikinę sampratą, demokratija - liaudies arba daugumos valdžia, kurią toji dauguma įgyvendina per savo laisvai išsirinktus atstovus. Tačiau Lietuvoje valdžios rinkimais demokratija ne tik prasideda, bet ir baigiasi. Kažkokiu paslaptingu būdu (tiesa, neseniai paaiškėjo, jog tą "būdą" konstruoja ir įgyvendina grupelė "valstybininkais" pasivadinusių pilkųjų kardinolų ir papulkininkių) kiekviena į valdžią išrinkta partija ar nepartinės "asmenybės" imasi įgyvendinti ne už jas balsavusios DAUGUMOS, bet pinigais jas parėmusios MAŽUMOS valią. Pavyzdžiui, ne paslaptis, jog aktyviausią rinkėjų sluoksnį sudaro pensinio amžiaus žmonės, o juk būtent pensininkai ar bent didžioji jų dalis tautos išrinktųjų valia buvo įstumta į skurdžiausią visuomenės sluoksnį. Apklauskite nors visus pensininkus, gaunančius vadinamąją "vidutinę" pensiją - galvą dedu, nerasite nė vieno, kuris prisipažintų balsavęs už tai, kad laimėtų "garbingą" skurdžiaus statusą, kad gautų mažiausią Europos Sąjungoje pensiją ir blogiausią sveikatos priežiūrą.

Kita vertus, net ir tų skystokam vidutiniam sluoksniui priskirtinų rinkėjų, kurie mėgsta valdžią patikėti liberalių pažiūrų politikams, nedžiugina pašėlusiai laisvos ir liberalios butų eksploatacijos, dujų ar benzino kainos, jų atžalų psichinei ir fizinei sveikatai pavojų keliančios švietimo įstaigos. Nesididžiuoja rinkėjai ir tuo, kad vyriausybės narių reprezentaciniai kostiumai bei mašinos, prezidentūros tualetai, parlamentarų aprūpinimas atlygiais ir paslaugomis praktiškai mažai kuo besiskiria nuo pačių turtingiausių valstybių valdžios vyrų-moterų aprėdų ir kitų buitį "reprezentuojančių" aksesuarų. Keista... Sakytum, jog ne Lietuvos demosas, o kažkokie ateiviai iš kosmoso rinko į valdžią tuos, kurie dabar puikuojasi "europiniais" savo, o ne MŪSŲ gyvenimo standartais...

Neseniai radijas paskelbė džiugią naujieną, jog lietuviai - tik pamanykite! - "jau savi elito automobilių pasaulyje". Pamėgink po to skeptiškai kalbėti, jog kažin ar padoru džiaugtis tokiais niekais, kai iš Lietuvos bėga jau ne vien jauni ir geri specialistai, bet ir investuotojų milijardai - tuoj būsi apšauktas bambekliu ar laisvos ir demokratiškos valstybės (valstybininkų?..) priešu.

Beje, apie laisvę... Tik blaivūs pragmatikai susilaiko neįspyrę Sąjūdžio lietuvių svajonėms apie laisvą ir nepriklausomą valstybę po to, kai alaus skardinėmis ir skalbimo miltelių pakuotėmis pasidabinę padovanojome savo valstybinę laisvę Europos Sąjungai. Bet ir jie, tie pragmatikai, kad ir pro sukąstus dantis, pripažįsta, jog, kalbėdami apie laisvę, turėjo galvoje laisvos asmenybės laisvą raišką laisvoje Lietuvoje, o ne palaidai laisvą, net panišką lietuvių bėgimą iš Lietuvos į kitas, kitokios, nelietuviškos laisvės dabinamas šalis.

Tad ar nesama pagrindo manyti, jo Lietuvoje kuriama (ar sukurta) ne demokratija ir laisvė, o demokratijos ir laisvės karikatūros?

Beje, demokratija ir laisvė nėra vienintelės liberaliosios visuomenės vertybės, kurios Lietuvoje tapo savo pačių karikatūra. Karikatūra tapo "valstybininko" ar "valstybės saugumo", "valstybės interesų" sąvokos, valstybę ėmus tapatinti su grupele ne pačių doriausių ir ne pačios švariausios reputacijos politikų, valstybės pareigūnų ir verslininkų.

Išsigimimo bruožai baigia karikatūrizuoti ir "žmogaus teisių" sąvoką, kai "žmonėmis" pradėta laikyti beveik išimtinai tik nusikaltėlius, išskirtinio dėmesio ir privilegijų reikalaujančias tautines, seksualines ar kitokias mažumas, agresyvius, į narkotikus bei alkoholį linkusius paauglius, ir kai uoliausiai imtos ginti būtent jų, o ne "normalios", t. y., ant teisiamųjų suolo nepasodintos, gėjų paraduose nedalyvaujančios, dorai žinių ir mokslo siekiančios, mokesčius mokančios daugumos teisės.

Dar būtų galima tęsti ir tęsti šitų karikatūrų galeriją, bet vis tiek anksčiau ar vėliau neišvengiamai sustosime ties klausimu: kodėl taip atsitiko?

Tikriausiai teisūs bus tie, kurie prisimins sunkią lietuvių ir Lietuvos istoriją, kupiną dramatiškų vergovės, svetimųjų primestos priespaudos, lankstymosi svetimiems dievams puslapių, prievarta diegtą "homo sovieticus" mentalitetą ir t.t. Bet be šitų praeities vaiduoklių, savaip iškraipančių šviesų demokratinės, laisvos, liberalios visuomenės deklaruojamų vertybių turinį, nereikėtų užmiršti ir naujų slenksčių, iškilusių lietuvių tautos kelyje į šviesią ateitį laisvosios rinkos ir privačios nuosavybės pasaulyje.

Nors po Popiežiaus konflikto su musulmoniškuoju pasauliu vertėtų atsargiau cituoti

praeities krikščioniškuosius autoritetus, tikiuosi neįžeisianti jautrių tautiečių, priminusi, jog dar 1888 m. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką "Apie žmogaus laisvės prigimtį", kurioje, be kita ko, teigiama, jog liberalizmas turįs liuciferišką prigimtį. Nors nuo tos enciklikos paskelbimo praėjo daugiau kaip šimtas metų, pamatinės liberalizmo vertybės mažai tepasikeitė. Neanalizuojant plačiau tikrųjų ir tariamųjų liberalizmo vertybių, verta prisiminti, jog liberalizmui pirmoje vietoje - individas. Ne asmenybė, bet būtent individas- egocentrikas, kuriam svarbiausia - jo paties EGO saviraiška ir to EGO poreikių tenkinimas. Individualisto credo: galėti ir turėti - SAU. Tuo tarpu asmenybės credo būtų: pažinti, kurti ir dalintis su KITAIS. O kaip sakė mūsų dienų kankinys, žvėriškai nužudytas stačiatikių kunigas Aleksandras Menis, "egocentrizmas - tai asmenybės karikatūra..."

Žmonijos istorijoje viena kitą keitė įvairios vertybinės "epochos" ar civilizacijos. Vienos civilizacijos ant aukščiausios pakopos statė dvasines (kultūrines, humanitarines…) vertybes, kitos - sensityvines-jutimines ar, kitaip sakant, materialines, pirmaeilį dėmesį skirdamos vadinamiesiems tiksliesiems, praktiniams mokslams, techninės bazės vystymui, didžiuodamosi buitiniu komfortu, patogumais. Dvasinės vertybės tokiose civilizacijose atsidurdavo gyvenimo paraštėse, antrame ar trečiame plane, ko išdavoje vėliau ar anksčiau susiformuodavo moralinis, dvasinis vakuumas, savotiška juodoji skylė, kurioje galiausiai prasmegdavo visa civilizacija.

Jeigu paklaustume savęs ir savo kaimynų ES, kuriai iš civilizacijų atstovauja ši sąjunga ir visas laisvu, demokratišku laikomas pasaulis, vienareikšmiško atsakymo neišgirstume. Šiuolaikiniai Vakarų civilizacijos pasiekimai, be abejo, stulbinantys, ypač jei palyginsime juos su Ramiojo vandenyno salelių aborigenų gyvenimu palmių paunksmėje ar su badaujančia ir brolžudiškuose karuose skęstančia Afrikos dalimi. Bet ar to pakanka žmogaus laimei? Matyt, ne, nes vis didesnį populiarumą įgauna naujieji pranašai, aiškinantys, ką rinktis, kaip gyventi, kad šiuolaikinis žmogus išsivaduotų iš įvairių vis gausėjančių fobijų, iš nuolatiniu gyvenimo palydovu tampančio streso. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek liberalizmo ideologijos populiarintojai, tiek įvairiausių pramogų vadybininkai, modernųjį gyvenimo būdą reklamuojantys žurnalai perša vieną vaistą nuo visų mūsų civilizacijos ligų: "mylėk save".

Nebūtų keista, jei tokie raginimai skambėtų kažkokioj kitoj civilizacijoj, kuri nelaiko savęs krikščioniška. Bet krikščioniškoje Europoje, kuri du tūkstantmečius vadovavosi ar bent stengėsi vadovautis Kristaus raginimu: "Mylėkite vienas kitą taip, kaip aš pamilau jus", raginimai meilingai susikoncentruoti vien į savo bambą turėtų šiurpinti stabmeldišku antikrikščioniškumu… Turėtų... Tačiau modernusis žmogus yra nutaręs pats, pagal savąjį EGO, vertinti, kas yra gėris, o kas - blogis, todėl dauguma Vakarų civilizacijos kūrėjų ir nešėjų dabar gyvena pagal primityvią formulę: gera yra tai, kas naudinga man, mano šeimai, mano klanui, mano partijai…

O man? O mums? O mažutėliams, kuriems neduota tokio agresyvaus ir antikrikščioniško egoizmo?

Žmonės, kurie nepripažįsta jokių kitų dievų, tik savąjį EGO, išgirdę tokį klausimą, liuciferiškai ims klykti apie žmogaus teises ir laisves, teises suvokdami tik kaip SAVO teisę, o laisves - tik kaip laisvę SAU ar savo klanui.

Ir taip, apsukę ratą po europas, mes vėl grįžtame į lietuviškąją vertybinių karikatūrų galeriją, tik, matyt, jau su lengvesne širdimi, nes toje galerijoje mes - ir žiūrovai, ir kūrėjai - ne vieni ...

© 2006 „XXI amžius“