Nieko baisaus, posovietinis gripas išgydomas

Algis Kašėta

Algis Kašėta

Pastaruoju metu Lietuvą sudrebino skandalas, kilęs Valstybės saugumo departamentui (VSD) ėmus priešintis Seimo kontrolei, kurią Seimo sprendimu vykdo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK). Kas atsitiko ir kodėl taip atsitiko, "Atodangos" teiravosi NSGK pirmininko pavaduotojo Algio Kašėtos

Kai kas šiandieninę situaciją - VSD skandalą - lygina su Lietuvos valstybei grėsminguoju 1940-ųjų metų laikotarpiu. Kaip Jūs įvertintumėte?

Nedrįsčiau taip vienareikšmiškai ir kategoriškai šios situacijos vertinti. Kai kas tai vertina kaip antrą pagal svarbą situaciją po Sausio 13-osios arba lygina su prezidento Rolando Pakso skandalu. Tai iš tiesų neeilinis įvykis. Pirmą kartą atkurtos valstybės gyvenime politikai, vykdantys specialiųjų tarnybų parlamentinę kontrolę, susidūrė su Valstybės saugumo departamento pasipriešinimu.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, gavęs specialiosios komisijos teises, bando išsiaiškinti Seimo jam iškeltus klausimus, susijusius su VSD. Šalia to domimasi verslo ir politinių grupių interesais, konkrečiomis politinėmis figūromis. Dėl to interesų laukas irgi tampa labai platus ir ažiotažas labai didelis. Nuo pat tyrimo pradžios prasidėjo keisti dalykai: pvz., VSD direktorius pradeda daryti politinius pareiškimus, Seimo komitetui pažadama ir neduodama tyrimo medžiaga ir t. t.

Pasigirdo balsų, kad VSD veiklos tyrimas kenkia nacionalinio saugumo interesams.

Bet kokiu atveju niekas valstybės pamatų negriauna, VSD kaip institucija iš šios situacijos išeis tik sustiprėjusi. Žiūrint į ateitį šis tyrimas jai bus į naudą. Jeigu bus nustatyti aiškūs pažeidimai, tada, be abejo, bus rekomendacijos dėl pareigūnų atsakomybės. Bet man atrodo, kad reikia susikoncentruoti ne į personalijas, bet suprasti gilumines problemas, kurios metų metus brendo pakankamai uždaroje spectarnyboje, kuriai išties parlamentinės kontrolės trūko, ir teisiniais būdais padėti tas problemas išspręsti. Čia yra ne tik informacijos nutekėjimo problema. Jau tai, kad kilo įtarimai apie galimas sąsajas su politinėmis ar verslo grupėmis, rodo, kad stinga mechanizmų kontroliuoti tokių tarnybų operatyvinę veiklą. Reikėtų kalbėti apie specialiųjų tarnybų kontrolę ateityje, reikėtų nusistatyti, kokiu keliu turėtume žengti. Politikų bandymas tiesiogiai prisiliesti prie specialiųjų tarnybų pažymų sukelia VSD vadovų protestus. Jie teigia, kad žlugdomi jų tyrimai, kad gali nutekėti informacija. Be abejo, toks pavojus gali būti. Tačiau tai atsakomybės ir pasitikėjimo klausimai, kurie aktualūs ir pačiai VSD. Deja, iš ten irgi nuteka informacija. VSD privalo parlamentinį tyrimą atliekantiems pareigūnams pateikti reikiamą medžiagą, kad tyrimas būtų kuo išsamesnis ir objektyvesnis. Dėl paslapčių išsaugojimo atsakomybę prisiima komiteto nariai (bei turintys leidimus dirbti su slapta informacija). Aktuali ir kita tema - reikia apsispręsti, kaip atsakingai ateityje formuosime struktūras, institucijas, kurios prižiūri operatyvinės kontrolės teisėtumą, pvz., Seimo operatyvinės veiklos priežiūros komisija, kuri, deja, šiuo metu nefunkcionuoja, suformuota didžiąja dalimi iš atsitiktinių žmonių. Gal reikia keisti jos galias, narių atrankos principus?

Kai kuriose ES ir NATO šalyse operatyvinės veiklos priežiūrą vykdo ne politikai, o politikų bendru sutarimu paskirti aukšto lygio konstitucinės teisės specialistai. Pvz., Portugalijoje, su kurios tarnybos atstovais neseniai teko bendrauti, ši priežiūra patikėta atskirai institucijai, kurioje nėra nė vieno politiko. Austrijoje taip pat veikia nepriklausoma ekspertų grupė, į kurią prireikus gali kreiptis vyriausybė ar parlamentas ir paprašyti įvertinti vienos ar kitos tarnybos veiklą. Suomijos policijos operatyvinės veiklos kontrolė patikėta ombudsmenui (Seimo kontrolieriaus atitikmuo) - taip pat ne politikui. O Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje politikai nėra atsieti nuo specialiųjų tarnybų operatyvinės veiklos kontrolės, tačiau parlamentarai atrenkami labai kruopščiai ir taip minimaliai sumažinama informacijos nutekėjimo galimybė. Kad ir kaip ten būtų, jokia valstybė neišvengia skandalų, susijusių su slaptos informacijos nutekėjimu ir iš politikų, ir iš tarnybų. Ir čia nesame kuo nors ypatingi.

Dėl to mums teks rimtai diskutuoti, bet pirmiausia reikia baigti komiteto pradėtus tyrimus, susipažinti su išvadomis. O šalia išvadų turėtų būti ir siūlymai tobulinti teisės aktus

Ar požymių, kad su VSD yra kažkas negerai, buvo ir anksčiau, ar tai netikėtas ir staigus sprogimas?

VSD - jauna institucija. Geri pareigūnai išugdomi per daugelį metų darbo, todėl buvusios klaidos nestebina. Ženklų, kad departamento darbe reikia kokybinių permainų, atitinkančių šios dienos realijas, buvo jau anksčiau. Prasidėjus tyrimui kai kurie VSD vadovų sprendimai iškėlė daugiau naujų klausimų, negu davė atsakymų. Pvz., kratos "Laisvo laikraščio" redakcijoje; VSD vadovo politiniai pareiškimai; aukšto rango VSD pareigūnų nušalinimas nuo darbo tyrimo metu, po to, kai jie komisijai davė parodymus; bandymas riboti mūsų komisijos priėjimą prie informacijos, nepateikiant pažymų, kurias, mūsų manymu, derėtų pateikti; neargumentuoti kaltinimai komitetui nutekinus informaciją ir t.t. Visa tai nepridėjo pasitikėjimo VSD vadovu ir čia, be abejo, šešėlis krenta ir visai institucijai.

Komitetas dėl galimo bandymo daryti įtaką tyrimui kreipėsi į Respublikos Prezidentą. Deja, Prezidentas pasirinko laukimo taktiką, nors tai tikrai nepalengvino tyrimo.

Žiniasklaidos vaidmuo šioje istorijoje. Ji pasidalijo į dvi stovyklas. tai turėjo įtakos ir visuomenės nuomonei.

Tai nulėmė kelios priežastys.

Pradėjo veikti grupiniai interesai. Kita vertus, ir pačios žiniasklaidos priemonės taip pat yra verslo subjektai. Jie taip pat turi savo konkrečius interesus.

Dažnai tai nėra tik noras išsiaiškinti

tiesą, bet ir tam tikras išankstinis užsiangažavimas.

Ar mes netolstame nuo pagrindinio įvykio, nuo kurio prasidėjo VSD skandalas - nuo aukšto VSD karininko Vytauto Pociūno žuvimo neaiškiomis aplinkybėmis Baltarusijoje? Vėl prikelta J. Aabromavičiaus žūties istorija, apkaltintas buvęs disidentas Aa. Petrusevičius, vidaus reikalų ministras ėmė painiotis su Iinterpolo ieškomu Viktoru Uuspaskichu… Labai daug įvairių įvykių sukrito į vieną laikotarpį. Aar tai atsitiktiniai dalykai, ar jie kažkuo susiję?

Vieni galbūt siejasi, kiti gal ir atsitiktiniai. Kai užverda batalijos, panašios į šiandienines, natūralu, kad kyla įvairių įtarimų, sąmokslo teorijų. Laikas, matyt, parodys, kas su kuo susijęs, tačiau mūsų tyrimas vyksta ne dėl žūties (tai tiria prokuratūra), o dėl V. Pociūno paskyrimo į Baltarusiją aplinkybių. Toliau eina klausimai - verslo ir politinių grupių įtaka, situacija VSD, kadrų politika ir kt. Tai išties jautrūs klausimai, todėl pajutome tiek daug povandeninių srovių, kad atsirinkti, kas su kuo susijęs, kol kas išties nelengva.

Kas valstybėje turėtų atsitikti po šio tyrimo? tai galima priskirti prie švarinimosi proceso?

Galutines išvadas daryti per anksti, nes tyrimas dar nesibaigė. Tikiu, kad jis atneš pozityvų rezultatą. Akivaizdu, kad mūsų politiniame gyvenime yra daug neskaidraus veikimo, nemažai verslo grupių atstovų, kurių įtaka valstybės politiniam gyvenimui per didelė. Esame jauna demokratija, ir mūsų negalavimai yra tarsi posovietinis gripas, būdingas visam regionui. Turėtume persirgti, nors neįžvelgiu esminio lūžio ženklų. Po R. Pakso skandalo kai kurie naiviai įsivaizdavome, kad toliau tokios korupcijos nebebus, nes daug kas tapo vieša, buvo išskalbtas net toks aukštas politikas kaip valstybės prezidentas. Pasirodo, klydom. Labai greitai išryškėjo, kad niekas iš esmės nepasikeitė. Pačios politinės partijos ligotos. Negali ligotas išgydyti valstybės. Daug kas priklausys nuo politinės valios ir atsakomybės. Didžiausia mūsų bėda, kad mūsų deklaracijos labai skiriasi nuo realių darbų.. Vis dėlto atsinaujinimas ir permainos neišvengiami...

© 2006 „XXI amžius“