Korupcija - kaip sloga:labai nemalonu, bet pakenčiama

Tomas Misiūnas

Vilija BLINKEVIČIŪTĖ

1963 m. Didžiosios Britanijos politinės viršūnės buvo sukrėstos vadinamosios Profumo meilės istorijos. Vienas iš britų konservatorių ministrų Haroldas Macmillanas buvo priverstas atsistatydinti, nes vienas iš jo patikėtinių turėjo meilės romaną su mergina, kuri taip pat smagiai leido laiką ir su tuometiniu Sovietų Sąjungos atašė. Po to atsistatydinęs ministras dirbo organizacijoje, besirūpinančioje vargšais, ir į politiką nebegrįžo.

2006 m. toje pačioje Britanijoje atsistatydino mokslo ministras lordas Sainsbury, milijardierius, kai kilo įtarimų dėl neskaidraus Leiboristų partijos finansavimo. Įtarimai nebuvo patvirtinti.

2000 m. Norvegijos premjeras Kjellas Bondevikas buvo priverstas atsistatydinti, kai parlamentas nepritarė jo idėjai atidėti šiluminės elektrinės statybą dėl per griežtų ekologijos reikalavimų kėlimo ir siūlymo "sulaukti naujausių technologijų".

2003 m. po 63 darbo dienų atsistatydino pirmoji Suomijos premjerė moteris Anneli Jaatteenmaki po to, kai buvo apkaltinta, kad pasinaudojo įslaptinta informacija apie Iraką televizijos diskusijoje su savo oponentu Paavo Lipponenu.

2006 m. Švedijoje atsistatydino keli ministrai. Prekybos ministrė Maria Borelius buvo priversta atsistatydinti, kai paaiškėjo, kad jos vyras pasamdė auklę ir nemokėjo socialinių mokesčių, be to, įtarta, kad ministrė vengė mokėti nekilnojamojo turto mokestį už vasarnamį. Kiek vėliau atsistatydino ir kultūros ministrė Cecilia Stego Chilo (šiame poste ji išbuvo vos dvi savaites), kuri šešiolika metų nemokėjo mokesčio už valstybinės televizijos transliavimą (maždaug 200 JAV dolerių per metus). Švedijos užsienio reikalų ministrė atsistatydino po to, kai paaiškėjo, kad su jos žinia buvo uždarytas radikalus dešinysis interneto puslapis, taip neva buvo pažeista žodžio laisvė.

2006 m. atsistatydino Slovėnijos ekonomikos ir socialinių reformų ministras Joze P. Damijanas, nes nesutarė su kolega, kaip padidinti šalies bankų konkurencingumą.

2006 m. atsistatydino Slovėnijos ekonomikos ir socialinių reformų ministras Joze P. Damijanas, nes nesutarė su kolega, kaip padidinti šalies bankų konkurencingumą.

Dabar jau buvusiam Italijos premjerui Silvio Berlusconi buvo iškelta daugiau nei dešimt įvairių bylų dėl kyšių, melagingo liudijimo, žodžio laisvės pažeidimų ir pan. Kai kurios iš jų tebenagrinėjamos ar buvo nagrinėjamos jam esant valdžioje. Tačiau jis neatsistatydino. Kaip neatsistatydino ir Vengrijos premjeras Ferencas Gyurcsany's, melavęs visai savo šaliai apie realią valstybės ekonominę situaciją.

Didelėse ir mažose, tradicinėse ir ne tokiose senose demokratijose - visur kartkartėmis kyla politiniai skandalai. Kai kurie skandalai susiję su milžiniškais pinigais, kuriuos gavo ar davė patys politikai arba jų artimieji. Kiti politiniai skandalai gali būti susiję, atrodytų, su tokiais menkaverčiais dalykais kaip netinkamas auklės samdymas, nesumokėti mokesčiai už televiziją arba nevykęs piešinys ant marškinėlių. Visiems skandalams būdingas vienas bendras bruožas - neišvengiamas ir aiškiai išreikštas visuomenės pasipiktinimas - protestai, kartais net riaušės, arba - neigiamas balsavimas per rinkimus. Jeigu skandalo metu politikas ar pareigūnas atsistatydina - šalies vadovas, partijos lyderis ar aukštesnis pareigūnas paprastai teigia: "Tai buvo jo asmeninis sprendimas".

Deja, yra viena šalis, kur praktiškai nė vienas iš šių politinio skandalo principų nėra pritaikomas. Ta šalis - Lietuva. Kai pačiame VSD - Seimo skandalo įkarštyje atsistatydino Albinas Januška, žiniasklaida ir politikai staiga neteko žado - to Lietuvoje dar nebuvo. Dar keisčiau tauta pasijuto, kai - su ufonautų pagalba ar be jos - A. Januška sutiko liudyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, tiriančiam Valstybės saugumo departamento pareigūno Vytauto Pociūno žūtį ir VSD veiklą. Atrodė, kad ir mes, lietuviai, pagaliau kaip tikri europiečiai rasim savyje jėgų priimti atsakomybę už savo sprendimus. Deja, kaip pasirodė, tai tebuvo graži išimtis. Ir mes vis dar ta šalis, kur viskas kitaip.

Pavyzdžiui, Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas lapkričio 13 d. LTV laidoje "TV Forumas" išsakė teoriją, kad aukštų moralės standartų reikalavimais gali būti bandoma "nuversti" kovą su korupcija pradėjusią Vyriausybę. Pasak jo, to norėtų "galbūt tie, kurie labiausia bijo tos kovos su korupcija". "Nesielkime kiekvieną kartą taip, lyg giljotina - tai vaistas nuo slogos", - atlaidumą skatino premjeras.

Atlaidumas krikščioniškoje Lietuvoje, žinoma, skatintinas, bet be atlaidumo egzistuoja dar ir atsakomybės principas. Tačiau, premjero manymu, šis principas taikomas tik žemės gyventojams ir jo aidai valdžios Olimpo nepasiekia. Tai, kad apačioje egzistuoja viena moralė, o ten - viršuje - kita, akivaizdu panagrinėjus keletą pavyzdžių, tiksliau - neesminių detalių, kaip jas vadina premjeras.

Lietuvos ilgametė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė turi keletą būdų, kaip kuo ilgiau išsilaikyti poste. Pirmas - tai apsiverkti sužinojus apie galimą atstatydimą ir taip sugraudinti likusius ministrus ar kitus vyrus, kurie gali turėti įtakos formuojant ministrų kabinetą. Kitas būdas - pakeisti partiją lemiamu momentu, pagal Malinovkos vestuvių principą: keičiasi valdžia - keičiam kepurę. Tai, suprantama, asmeninės savigarbos klausimai, o savigarbos Vilija turi tiek, kiek turi - nei pridėsi, nei atimsi.

Daug liūdniau, kai ministrė staiga lieka nebeatsakinga už savo rinkimų kampanijos lėšas. Kandidatuojančios į prezidentus V. Blinkevičiūtės reklaminius stendus apmokėjo azartinių lošimų kompanija - su "Olympic Casino" susijusi bendrovė "Mecom group". Ši parama taip ir liko nedeklaruota. Į klausimą, kas dėl to kaltas, atsakymo nėra. Ministrė teigia, kad iš Naujosios sąjungos narių buvo suformuotas štabas, kuris ir turėjo rūpintis visomis finansavimo ir deklaravimo detalėmis. Socialliberalai, suprantama, teigia, kad kandidatas turi asmeninę sąskaitą banke, asmeniškai atsako už savo finansinę veiklą rinkimų kampanijos metu. Bet ką jau čia spręsti, jeigu premjeras sako, kad "V. Blinkevičiūtė - nekalta". Premjeras sako - premjeras žino. Niekam jokių klausimų nebeturėtų kilti.

Tačiau keletas klausimų vis dėlto kyla. Nedeklaruota parama - tai jums ne marškinėliai su pranašo atvaizdu, todėl aišku, kad ministrė nesiruošia atsistatydinti. Kokių lobistinių interesų galėjo turėti nedeklaruoti rėmėjai potencialiai prezidentei, galime tik paspėlioti. Štai prezidentas Rolandas Paksas ir jo patarėjai bei rėmėjai nusprendė aktyviau sudalyvauti vidaus politikoje ir bandyti daryti įtaką vykdomąjai valdžiai. O gal lošimo namų savininkai iš tiesų siekė formuoti ne kandidatės, o būtent socialinių reikalų ir darbo ministrės nuomonę vienais ar kitais klausimais? Žinoma, tai tik spėlionės, tačiau prielaidas joms sudaro neskaidri buvusios kandidatės į prezidentes rinkimų kampanija. O jei kampanija neskaidri, tai kodėl turėtume tikėti, kad labai skaidrios ponios ministrės mintys kitais klausimais?

Kitas aspektas: o kur visuomenės reakcija? Reakcijos - jokios. "Lietuvos ryte"(2006-11-18) paskelbti visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad Lietuvos piliečiai vis dar mano, kad V. Blinkevičiūtė labai šauniai atstovauja jų interesams - ji pirmajame trejetuke. Viena vertus, tikriausiai visuomenė jau atbuko nuo skandalų, todėl reaguos ne "ant karštųjų", bet per rinkimus. Kita vertus, kur čia reaguosi, kai ministrė daugybėje už ministerijos lėšas užsakytų straipsnių skelbia ilgą savo nuopelnų sąrašą: kaip grąžins neišmokėtas dirbančiųjų pensininkų pensijas, didins išmokas, padės našliams ir našlaičiams. Deja, ji pamiršta pasakyti tiems patiems pensininkams, kad Lietuvos finansinė situacija šiuo metu yra tokia, kad valstybė yra pajėgi mokėti dvigubai didesnes pensijas. Jau nekalbant apie tai, kad po poros dešimtmečių pensijų gali nebebūti iš ko mokėti, nes visi dirbantys jauni žmonės išvažiavo pildyti Airijos, Didžiosios Britanijos ar Ispanijos biudžeto.

Galiausiai, kodėl visuomenė turėtų reaguoti kitaip nei premjeras G. Kirkilas, kuris pažadėjo kovoti su korupcija ir net susiejo su ja savo atsistatydinimą? Juolab kad valstybės gyvenime susigaudyti tampa vis sunkiau. Vienas atsistatydinęs ieško politinio prieglobsčio gimtojoje Rusijoje, nors lietuviai jo, vargšo kitataučio, teisių čia niekaip nevaržė, atvirkščiai - kelis kartus į valdžią rinko, pasitikėjo ir mylėjo. Kitas atsistatydino, ir teigia, kad visi jo ryšiai su valstybinėmis institucijomis yra slapta informacija. Bet kiti darbuojasi. Darbuojasi V. Blinkevičiūtė, Zigmantas Balčytis, Kazimira Prunskienė, Arūnas Kundrotas. Darbuojasi labai sėkmingai derindami viešuosius ir privačius interesus. Nes juk visi, kaip sakė buvę V. Blinkevičiūtės partiečiai, nusipelnėme gyventi geriau. O kaip kurie nusipelnė ypač.

© 2006 „XXI amžius“