"Valstybininkų" patriotizmas ir "runkelio" teisingumo jausmas

Nerijus ALEŠKA

Kodėl Raimundas Lopata, Albinas Januška, Darius Jurgelevičius, Antanas Valionis, Arvydas Pocius ir kt. "valstybininkai" yra valstybininkai ir niekada netaps "runkeliais", o aš esu "runkelis" ir niekad netapsiu valstybininku? Klausimą galima formuluoti dar radikaliau: kodėl minėti asmenys yra valstybės "patriotai" ir niekad neišduos valstybinių interesų, o štai aš nesu patriotas ir juo niekad netapsiu?

Nustebsite, tačiau atsakymas paprastas: būti valstybininku ir patriotu, kaip tai supranta minėti asmenys, yra "sudėtingų" pastangų reikalaujantis darbas, o štai būti runkeliu yra lengva.

Būti "valstybininku" reiškia ilgai ir nuosekliai dirbti, kuriant slaptą savo "valstybininko" istoriją, kuri būtų tvirtai saistoma asmeninių santykių bei interesų ir švento tikėjimo, kad viskas galima, jei tai svarbu "valstybiškam" reikalui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes slaptoji valstybininkų istorija turi būti kruopščiai saugoma ir ginama, ją pakylėjant iki valstybinių paslapčių lygmens. Kitaip tariant, būti "valstybininku" - sunkus ir nervingas darbas. Štai vienas "valstybininkų" apologetų, Audrius Matonis, paprastai ir nuoširdžiai leidžia mums suprasti, kokie menki mes, eiliniai, prieš tuos, kurie "dirba valstybei": "Valstybė nežlugs dėl to, kad kažkurio iš signatarų godumas yra kur kas didesnis nei nuopelnai. Tačiau valstybei gresia žlugti, jei ji ims ketvirčiuoti tuos, kurie ją tvėrė, puoselėjo ir saugojo".

Su pastarąja mintimi būtų galima sutikti, jei ne vienas "bet". Kyla klausimas, kuo čia dėti ponai januškos, jurgeliavičiai, valioniai ir kiti panašūs? Ar valdžią ir galimybes spręsti valstybės likimą jiems suteikė ne dabar ufonautais vadinami visi tie, kurie šių veikėjų bando paklausti, o kaip gi jie šią pareigą atlieka? Bet bėda ta, kad šiuo atveju atsakymas yra "ne". Jokie rinkėjai runkeliai jiems valdžios nesuteikė. Todėl ir teirautis jų apie atliktas pareigas niekaip negali. Nes šie ponai nėra tam kvailam rinkėjui įsipareigoję. Jie atsakingi tik savo viršininkui ir "valstybei" - kaip jie ją supranta. O runkeliai, jei jiems kas nors nepatinka, gali teirautis savo runkelinių išrinktųjų Seime. Kurių gebėjimais valdyti valstybę nusivylę "valstybininkai", kaip sakoma, ir ėmėsi darbo patys.

Tad būti "runkeliu" yra patogu, lengva ir - absoliučiai jokios atsakomybės. Iš tiesų, net per rinkimus. Runkeliui užtenka žinoti, kad valstybininkai egzistuoja. Tikėti jų skelbiamomis tiesomis nebūtina. Nes runkelių tikėjimo stygių jie kaip mat kompensuoja savo aktyviais veiksmais, vienus šalindami iš postų, kitus juose konservuodami daržovių pavidalu. Taip kuriasi iliuzija, kad viskas valstybėje vyksta teisingai ir situacija yra kontroliuojama. Klausimai dėl tokios strategijos teisingumo ir tikslingumo iš "runkelių" kastos nepageidautini. Mums lieka tik apsispręsti, ar norime stebėti šį spektaklį, ar ne.

Tiesa, kartais atsiranda naivuolių, kurie galvoja, kad "valstybiškumas" ir patriotizmas nėra tapatūs dalykai. Kartais ir aš pagalvoju, kad iš tiesų - iš tiesų - runkeliai kur kas patriotiškesnis lietuvio tipažas nei "valstybininkas" pavargusiomis nuo nuolatinių kabinetinių kovų akimis. Klausiate kodėl?

Ogi stebint paprastus "runkelius" imi suprasti, kad po visu jų "banaliu" pasaulio suvokimu dar slepiasi natūralus teisingumo jausmas. Paprastas, kartais stačiokiškas, tačiau jis egzistuoja. Nesaistomas pirtelinių ar partinių įsipareigojimų, nemaskuojamas po sofistikuotomis sąvokomis.

Runkelis nesidrovi garsiai paklausti, ar aukštų valstybės pareigūnų rodomas palankumas vienai ar kitai verslo struktūrai nekenkia valstybės interesams. Runkeliai drąsiai klausia, ar buvę KGB rezervistai deramai gali ginti Lietuvos interesus. Tiesa, runkelio niekas neklauso, nes tokios kalbos nėra "patriotiškos" ir, be abejo, kenkia valstybės įvaizdžiui, skaldo visuomenę. Jos disonuoja su "valstybininkų" patriotizmo suvokimu, kad valstybė - tai "valstybininkai", ir bet kokia abejonė "valstybininkų" veiksmais yra valstybės griovimas, kitaip tariant - nepatriotiškas elgesys.

Tad ir sėdime Lietuvos kaimuose miesteliuose mes, niūrūs runkeliai, kurių ufonautiškos mintys aktualios tik sutiktam kaimynui turguje ar mažos parduotuvėlės pardavėjai. Tiesa, kiekvienas iš mūsų slapta viliamės kada nors tapti valstybininkais patriotais, bet ir vėl atbaidome save nuo šios minties, - per daug sunkus darbas. Būti runkeliu ir puoselėti savo teisingumo jausmą kur kas lengviau.

Visoje šioje tragikomedijoje mes, runkeliai, reikalingi kaip politinio korektiškumo fasadas. Kuriuo prisidengiant būtų galima pasakyti, jog mūsų šalyje egzistuoja visi demokratinei santvarkai būdingi atributai. Tačiau ir čia savo cinišku elgesiu pasiekę nepadorumo dugną "valstybininkai" nuolatos kartoja, kad Lietuvos demokratiją ištikusi krizė ir spėkit, kas dėl to kaltas... Ne, tikrai ne Albino Januškos arogantiška laikysena, Arvydo Pociaus vieši politiniai pareiškimai ir melas. Kalti mes, paprasti runkeliai. Kalti dėl to, kad neiname į rinkimus, o tie, kurie eina, renka Viktorą Uspaskichą ar Rolandą Paksą. Mes kalti dėl to, kad visuomenės akyse valstybininkų galutinai diskredituoti demokratinio veikimo principai mums nepalieka kitos alternatyvos. Suprask, mes turėtume rinkti tuos, kuriuos mums galėtų - tikrai galėtų - rekomenduoti garbūs valstybininkai. Iš esmės tokius pat valstybininkus, tik dar ne taip šiltai sėdinčius. O jei tokių nerenkame ar nenorime dalyvauti šioje demokratinio proceso imitacijoje, galim būti garantuoti, kad sulauksime priekaištų dėl pilietiškumo stokos, politinio neišprusimo ar strateginio susivokimo stygiaus.

Ir nenustebkite vieną dieną iš kilnių valstybininkų išgirdę, kad mes apskritai nenusipelnome demokratijos. Buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus žodžiais tariant, Lietuvoje visas problemas galima spręsti trinktelėjus kumščiu į stalą, nevaržant valstybininkų saviveiklos jokiomis parlamentinėmis kontrolėmis ar viešomis diskusijomis apie daromą tokios saviveiklos žalą. Pasirinkus tokį tvirtos rankos valstybės valdymo būdą, valstybininkai galėtų būti ramūs, kad iš runkelių niekada nesulauks klausimų, kodėl Albinas Januška susitikinėja su "Dujotekanos" atstovais, kodėl vienas ar kitas leidinys tampa oficialiu VSD dienraščiu, o Raimundas Lopata - neoficialiu atstovu spaudai tų politinių ir biurokratinių jėgų, kurioms Lietuva yra tik didelis dvaras su būriu vasalų.

Ilgai nesigilinant į sudėtingas strategijas - kur jau mums, runkeliams, - mums peršamą gyvenimo modelį galime suprasti paprastai: gink savo klaną ir šio klano kasininką. Todėl neturėtų "valstybininkai" stebėtis, kad paprastas runkelis žvalgosi į "šviesią" sovietinės Lietuvos praeitį ir sentimentaliai dūsauja kalbėdamas apie tuomet buvusią tvarką. Žvalgosi ne todėl, kad ten jam buvo geriau, tiesiog tuomet runkeliui niekas nemelavo apie jo pilietines teises, po minutės jas pamiršdamas ir iškeisdamas į dosnią kalėdinę premiją ar sklypą Dzūkijos parke. Teisių nebuvo - ir buvo aišku. O dabar jos kaip ir yra, tik štai visos sudėtos kažkieno svetimoj kišenėj.

Bet nepaisydamas visų šitų galios peripetijų, vis dėlto žadu būti runkeliu. Viena vertus, tai paprasčiau, kita vertus, į "valstybininkų" traukinį jau nespėjau. Bet turbūt dar turiu šansų suspėti lėktuvą, skrendantį Airijon.

© 2006 „XXI amžius“