Kur Prezidento autoritetas?
Vladimiras Laučius
|
Vladimiras Laučius
|
Ketvirti metai Lietuvoje matyti Seimo ir Prezidento
institucijų priešprieša. Panašu, kad ji jau negali būti traktuojama
vien kaip kurio nors skandalo padarinys: ši priešprieša tampa politinio
gyvenimo reiškiniu bei tendencija.
Galime ieškoti bei rasti esminių skirtumų tarp
Rolando Pakso ir Valdo Adamkaus prezidentavimų. Tačiau juos subendrina
požiūris į Prezidento ir Seimo galias, kurių santykis nuo praėjusio
dešimtmečio pabaigos akivaizdžiai neduoda ramybės prezidentūrai.
Algirdas Brazauskas šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis
valstybės vadovas. Eidamas Prezidento pareigas, jis nekoneveikė
Seimo, politinių partijų, nemėgino vaizduoti esąs "aukščiau" parlamentinės
ir partinės sistemos. Maža to, jis viešai pasisakė už Seime, o ne
visuotiniu balsavimu renkamą Prezidentą (interviu Eltai 2004-05-09).
Ir Adamkui, ir Paksui mintis apie nuoseklesnį
parlamentinį modelį atrodytų kaip erezija viduramžių inkvizicijai.
Kad ir ką sakytų šių dviejų politikų sugretinimo nemėgstantys jų
gerbėjai, jiems abiem panašiai būdinga makiaveliška nuostata dėl
vienasmenio (uno solo) valdymo veiksmingumo, kai šalį iš vidaus
esą "drasko" partijų ar aukštuomenės (signori) nesutarimai.
Prisiminkime Pakso kalbą, kurioje šių dienų Lietuva
prilyginta XVIII amžiaus Respublikai, esą pražudytai bajorų vaidų.
Adamkui ne ką mažiau, gal net labiau nei Paksui būdinga piršti visuomenei
valstybe nesirūpinančių, vien savo "siaurų interesų" paisančių politinių
partijų vaizdinį.
Toks kalbėjimas apie partijas dabartiniam šalies
vadovui buvo būdingas jau ir per pirmąją jo kadenciją. Žodžius lydėjo
darbai: prezidentūra demonstravo Seimo daugumai savo raumenis, atstatydindama
tuometį Ministrą Pirmininką Gediminą Vagnorių.
Gerai padarė, kad atstatydino. Ir iš esmės teisingai,
pagrįstai kritikavo partijas. Tačiau politinės santvarkos atžvilgiu
tokio pobūdžio kritika negali būti vertinama vien kaip teisinga
ar neteisinga. Taip galima būtų ją vertinti ekspertiniu, akademiniu
lygmeniu. Savo ruožtu valstybės vadovas dirba ne akademinį, o politinį
darbą.
Politinio darbo lygmeniu kritika grindžiama ne
tiek "teisinga" ar "neteisinga" (politikas nėra tyrinėtojas), kiek
"gera" ir "bloga" sampratomis. Todėl kai aukšto rango valstybininkas,
juolab Prezidentas, griežtai kritikuoja partijas, tai nuteikia ne
jo argumentų apmąstymams, tiesos paieškoms, o "gėrio" (nepartinio
prezidento) ir "blogio" (politinių partijų) socialinei-politinei
priešpriešai.
Šis nuteikimas daro didelę įtaką visuomenei ir
jos vertinimams, nes Prezidento žodis, kaip jokio kito politiko,
yra autoritetingas. Paprastai tariant, užsipuldamas partijas Adamkus
ne tiek atranda politologinę tiesą, kiek diskredituoja daugiapartinę
sistemą visuomenės, pasitikinčios Prezidentu, akyse.
Skirtumo tarp politinio ir ekspertinio vertinimo
Adamkus, matyt, pripažinti nenori. Maža to, savo atsakomybę už partijų
kritiką jis peradresuoja visuomenei: "Partijas įvertina Lietuvos
žmonės. Galime matyti, kaip jie jomis pasitiki. Tai visiems žinoma,
nereikia to vertinimo suvesti į mano asmenį <...> Mano požiūris
į partijas - kritiškas. Manau, joms reikėtų daug padirbėti, kad
įgytų žmonių pasitikėjimą" (interviu Eltai 2004-05-30).
Čia vėl pritaikomas makiaveliškas triukas: politiškai
aktyvi mažuma (aristokratija arba partijos) supriešinama su politiškai
pasyvia dauguma (visuomene, "paprastais" žmonėmis). Pastarąją valstybės
vadovas privalo rinktis kaip savo valdymo atramą, - moko Adamkaus
prieš keletą metų skaitytas (bent jau žurnalistams jis pasigyrė)
Machiavellis.
Dutūkstantaisiais prieš tradicinės kairės ir dešinės
partijas prezidentūra subūrė "naujosios politikos" atsvarą. Šiai
galiausiai žlugus ir subyrėjus, mėginta ieškoti įvairiose partijose
žmonių, kurie būtų "tikri" valstybininkai, kitaip tariant - įgyvendintų
prezidentūros strategiją. Šį scenarijų sugadino pralaimėti 2003-ųjų
rinkimai.
Dabar Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalo
fone apie Seimą ir jo darbą girdime valstybės vadovo žodžius, po
kurių kadaise Pakso sakyti vertinimai atrodo gana santūrūs. Štai
keli pavyzdžiai:
Prezidento neįtikino "prielaidomis grindžiamos
Seimo išvados dėl Saugumo departamento vadovo veiklos". Adamkus:
"Mane nuvylė paviršutiniškas požiūris į VSD problemas. <...> "Buvo
daug politikavimo, skambių pareiškimų, nesusikalbėjimo, nereikalingų
emocijų" (Delfi).
"Kaip tas tyrimas buvo vykdomas, štai kur turbūt
yra šokiruojantis dalykas, - interviu TV3 laidai "Savaitės komentarai"
sakė prezidentas. - Visa Lietuva matė, tai buvo šokiruojantis dalykas.
Frakcijų vadai Lietuvos reikalus tvarkė taip, lyg jie tvarkytųsi
savo kišenėse, vienas kitam duosiu neduosiu, tu toks, aš kitoks.
Kiti sako - čia mano beveik vos ne partija, ką aš noriu, tą darau.
Štai kokioje atmosferoje mes dirbame".
Prezidentas įsitikinęs, kad "jokios grėsmės nacionaliniam
saugumui nėra, yra mitas, žmonės dirba savo darbą, ir jei nesutikimas
su vienu asmeniu - būtent įstaigos vadovu, - tai nėra grėsmė visai
valstybei" (Delfi).
Jei kažką panašaus būtų sakęs Paksas, tuoj pasigirstų
autoritetingų balsų, kad Lietuva artėja prie diktatūros. Nes po
tokių valstybės vadovo žodžių visuomenė turėtų daryti išvadą, kad
laikas Seimą uždrausti ir išvaikyti.
Į Seimo patvirtintą parlamentinės komisijos išvadą
dėl grėsmių valstybės saugumui Adamkus viešai nusišluostė kojas:
grėsmės nėra, taškas. Nuostata, už kurią balsavo tautos atstovai,
drastiškai pavadinta mitu. Kad parlamentinės frakcijos "Lietuvos
reikalus tvarkė taip, lyg tvarkytųsi savo kišenėse", apskritai primena
murzininkų retoriką.
Ir visai tai ištarė "demokratiškas", "liberalus"
prezidentas - ne koks nors Franko ar Salazaras, kurio politiką -
taip pat "naująją" - įkūnijo autoritarinis "estado novo" režimas.
Lietuvos šiandienis kontekstas - parlamentarizmas niekinamas iš
aukščiausių valdžios tribūnų, ginamas slaptųjų tarnybų neliečiamumas
- neatsitiktinai skatina prisiminti Franko ir Salazarą.
Užpernai kalbėdamas iš Seimo tribūnos Adamkus
įspėjo apie oligarchijos grėsmę. Deja, nelabai matyti, kaip jis
įsivaizduoja demokratinę alternatyvą šiai grėsmei. Panašu, kad partijų
oligarchijai valstybės vadovas nutarė viso labo priešpriešinti biurokratijos
oligarchinį sandą, maitinamą kad ir Rusijos spec. tarnybų priedangos
pinigais bei palaikomą Lietuvoje kuriamos policinės santvarkos priemonėmis.
Kuo nepartinė klaninė oligarchija geresnė už partinę
- "bradauskinę" ar "uspaskinę"? Tik tuo, kad nepartinei prezidentūrai
ir jai lojaliam biurokratinės valdininkijos elitui ji iš prigimties
artimesnė? Juk šiandien plika akimi matyti, kad Prezidento politika
nėra nei nešališka susikertančių interesų ir galių atžvilgiu, nei
"teisinga ir lygi visiems", nei principingai priešiška oligarchijai.
Palyginti su Broniaus Bradausko, Alfredo Pekeliūno
ir Viktoro Uspaskicho atstovaujama oligarchijos atmaina, Prezidento
ginamas valdininkų, politikos analitikų ir juos globojančių verslininkų
elitas atrodo kur kas intelektualesnis. Ko vertas vien tarptautinių
santykių ir politikos mokslų specialistų įsitraukimas į kovą už
šio klano interesus. Tačiau šios oligarchijos intelektualumas mažai
bendra turi su Prezidento deklaruotomis moralinėmis ir politinėmis
vertybėmis.
Veik prieš dvejus metus Adamkaus savo metiniame
pranešime ragino atsigręžti į klasikinę politikos sampratą. Veik
prieš trejus metus, artėjant rinkimams, Adamkus pabrėžė, jog Prezidentas
privalo būti moraliniu autoritetu valstybės vidaus politikos lygmeniu.
Tačiau Prezidento kadencijai įpusėjus, nematyti nei klasikinės politikos
sampratos, nei moralinio autoriteto pirmumo konjunktūrinių sumetimų
atžvilgiu.
Klasikinė politikos samprata, be kita ko, ypatinga
tuo, kad normatyvinis dėmuo jai svarbesnis už vadinamąsias politines
technologijas, ypač populiarias šiandienės Rusijos politikos moksluose.
Klasikinė politikos suvokimo prieiga numato vertinimo standartą,
kurį "vertybiškai neutrali" socialinių mokslų samprata menkina arba
neigia. Koks šiuo atveju yra Prezidento pasirinkimas?Nepaisant gražių
kalbų apie klasiką, prezidentūros veiksmus šią kadenciją geriau
paaiškina makiavelizmo labinami motyvai. Laikysena pagal modelį
"kartu su visa tauta - prieš nemėgstamą Seimą ir partijas" yra tik
vienas galimų pavyzdžių.
Ne mažiau pavaizdu ir tai, kad Prezidentui vidaus
politikos klausimais patariantis politologas yra puikus savo srities
profesionalas, bet toji sritis su puoselėtina, anot Adamkaus, politikos
samprata paprastai susijusi taip, kaip medienos pramonė - su saugotinais
miškais.
Savo rinkimų kampaniją Adamkus grindė pažadu šią
kadenciją užvis labiau rūpintis socialinėmis problemomis. Dabar,
kaip ir Algirdui Brazauskui po susitarimo su Darbo partija, jam
tik lieka sakyti: "Maža kas ką žadėjo prieš rinkimus". O gal politikos
apžvalgininkai ir analitikai pastebėjo didžiulį prezidentūros įdirbį
sprendžiant socialines problemas? Nepanašu į tai: veikiau panašu
į Machiavellio patarimą valdovui nesilaikyti žodžio.
Moralinio autoriteto principas taip pat, regis,
lieka neįgyvendintas. Šališka, su grupiniais interesais siejama
prezidentūros pozicija VSD skandalo metu nėra vienintelė šitai patvirtinti
galinti aplinkybė. Stulbina tokie reiškiniai, kaip prezidentinė
arogancija, kurią pastaruoju metu patyrė ir Seimas, ir Aukščiausiasis
Teismas jo pirmininko asmenyje.
Galbūt specifiniu vertinimo kampu tokia Prezidento
laikysena susijusiu su autoritetu. Bet tai jau nebe moralinis autoritetas,
o veikiau autoritetinis moralizavimas neįtinkantiems, grįstas valdžios
galia, o ne teisingumu. Tokio autoriteto sklaida, įtakos grupių
ir pataikūnų skatinama, tolydžio vis labiau trukdo matyti ir pripažinti
savo klaidas. Kalbos apie nelygstamą Prezidento autoritetą šiuo
atveju tampa panašios į ritualinius ditirambus, keliančius šypseną
ir neįkvepiančius jomis tikėti.
© 2007 XXI amžius
|