Perpetuum mobile, arba nespjauk į stovintį vandenį
Tomas Bitinas
|
Tomas Bitinas
|
Lietuvoje - intensyvaus judėjimo apraiškos. Prezidentas
išskrido į Meksiką, Abonentas plaukioja Rubikono pakrantėmis vienoje
valtyje su ponia "Draugyste", o saugumo šefas ir toliau kasdien
sąžiningai vaikšto į darbą. Albinas Januška pakeitė darbovietę,
Edminas Bagdonas kraustosi iš kotedžo į Baltarusiją, profesorė kunigaikštienė
Kazimira Danutė sąžiningai vyksta (ir dar kol kas grįžta) pasigrožėti
Kremliaus kurantais. Juda Vilniaus vandens parko ir Valdovo rūmų
statybos.
Tuo tarpu šimtai tūkstančių lietuvių automobiliais,
lėktuvais, laivais ir autobusais keliauja svetur. Iš dainos žodžių
neišmesi: "kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent skanesnio
duonos kąsnio". Tauta taip pat nori judėti.
O mažiausiai, kaip atrodo, Lietuvoje per tą laiką
judėjo Kubilius ir Kirkilas. Gal už Kirkilą viską judinti gali ypatingų
mistinių galių patarėjas, savotiškas šių dienų Archimedas, radęs
stebuklingą atspirties tašką, leidžiantį pajudinti viską ir visus?
Tuo tarpu Kubilius pastaruoju metu negali judėti nei dviračiu, nei
baidare dėl stipraus uraganinio vėjo. Gal dėl šios priežasties jis
ir Kirkilas taip neblogai sutaria?
Liaudies išmintis sako, kad stovintis vanduo genda.
Labai abejotina, ar 17 metų Lietuvos politiniame baseine besiturškiantys
Kubilius ir Kirkilas to nežinotų. Ir nieko nebandytų pakeisti, ypač
artėjant savivaldybių tarybų rinkimams. Tačiau pastaruoju metu atrodo,
kad bene vieninteliai žmonės, kuriems šie rinkimai rūpi, yra Zuokas
ir Masiulis. Vienas dar nepastatė tramvajaus, o kitas vis dar viliasi
pastatyti (pasodinti?) Zuoką į vietą. Ir viskas. Darbo partija nieko
naujo nesugalvojo, kaip tik parsivežti partijos talismaną. Valstiečių-kunigaikščių
partija toliau puoselėja partines tradicijas ir prieš rinkimus norėtų
duoti pinigų ūkininkams. Liberalų sąjūdis... Jei ši partija ir toliau
progresuos tokiu tempu, prieš kitus rinkimus gal net ką nors ir
sugalvos.
Tenka konstatuoti, kad tokio pasyvaus pasirengimo
artėjantiems rinkimams nebuvo per visą Lietuvos istoriją. Nors iki
piliečių ėjimo prie skaidrių ir permatomų balsadėžių liko tik mėnuo,
nei konservatoriai, nei socialdemokratai (dvi aiškiai populiariausios
šalies partijos, kartkartėmis net pasvaičiojančios apie galimą dvipartinę
sistemą) neskuba ginkluotis rinkimų retorika. Socialdemokratai bent
jau pažadėjo rublinius indėlius grąžinti. Tuo tarpu konservatoriai,
Vilniuje palikę Masiulį vieną toliau sėkmingai įrodinėti pasauliui,
kad politikas gali ir be charizmos laimėti rinkimus, rūpinasi iš
esmės dviem klausimais. Pirma, nuimti Pocių. Antra, Abromavičiaus
mes nenuėmėm. Net Vyriausybės kritikai (tegu ir švelniai) konservatoriams
laiko nebelieka.
Taigi konservatoriams dabar ne rinkimai rūpi.
O tai jau yra keista ir neįprasta. Kai man dar teko garbė mokytis
pagrindinėje Lietuvos politologų kalvėje, dabartiniai Prezidento
patarėjai man primygtinai kalė į galvą, kad bet kurios partijos
gyvenimo esmė, prasmė ir tikslas yra laimėti rinkimus. Apkaltinti
Prezidento patarėjus nekompetencija niekaip negalėčiau, tad lieka
pripažinti faktą, kad konservatoriai elgiasi neracionaliai. Bet
čia ir vėl galai nesueina - fizikai, kaip taisyklė, pasižymi itin
tiksliu ir logišku mąstymu. Vadinasi tai - net ne principo reikalas.
Galų gale juk Prezidentas jau pasakė, kad pavasariop bus naujas
saugumo šefas. Kas gali nutikti per kelis mėnesius? Kažkur Vyriausybės
stalčiuose savo eilės laukia sprendimas dėl Rytų skirstomųjų tinklų
privatizavimo. Bet konservatoriai nėra ta partija, kuri geba pelningai
parduoti valstybines įmones. Gal jiems ramybės neduoda mitais apaugusi
kitų partijų sėkmė šioje srityje? Situacija tiek neaiški, kad nors
imk ir pasinaudok senovės romėnų siūlymu ieškoti moters.
Padėtis Socialdemokratų partijoje dar labiau suvelta.
Čia moterį rasti galima gana greitai, o kartus su ja, kaip visada
- Brazauskas, Čikis bei Balčytis. Vėl - trise Rubikone, neskaitant
Čikio. Socialdemokratams, kaip visada, ne tik savivaldybių rinkimai
ir Panevėžio statybos trestas galvoje. Tad sukasi kaip bitutės.
Tik Kirkilas, atrodo, nesisuka. Į Rubikoną nebrenda? Kažin... Mistika
kažkokia.
Mistiškas ir dar vienas klausimas. Lietuvos politiniame
gyvenime buvo labai graži ir ilgus metus brandinta bei puoselėta
tradicija prognozuoti Vyriausybės griūtį iki Velykų arba iki bulviakasio.
Ypatingas tikslumas tokiai prognozei nereikalingas - porą kartų
paspėliojus, vis tiek buvo galima pretenduoti į orakulo vardą, kadangi
vyriausybių kaita per 17 nepriklausomybės metų buvo dažnas ir gražus
reiškinys. Deja, pastaraisiais mėnesiais, net ir valstybininkų ar
Uspaskicho skandalų fone, apie Vyriausybės pasikeitimą niekas nė
burbt. Arba - beveik nė burbt. Netgi priešingai - pasirodo pamąstymų
ir pafilosofavimų apie galimybes Lietuvoje atsirasti dvipartinei
sistemai.
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje politinės tradicijos
pasikeitė po Brazausko apsisprendimo nebedirbti nepriklausomai Lietuvai.
Šalies BVP augant ir gyvenimui gerėjant (ypač išvykusiems), politiniai
šulai gali daugiau dėmesio skirti savo ambicijoms ir įtakoms paisyti.
Tuo labiau, kad prieš šiuos rinkimus žlugo dar viena ilgametė ir
graži tradicija - naujos partijos, žadančios geresnį gyvenimą su
būsima tvarka per konkretų skaičių dienų, neatsirado. Dar įdomiau,
kad ankstesnieji žavūs veikėjai pastaruoju metu rūpinasi tokiais
žemiškais dalykais kaip tėvų sodybos, žmonos šokių pamokos ar mylimų
moterų butų euroremontas. Ir rinkėjai nebealpsta be naujo Mesijo
- grasinančių neiti į rinkimus skaičius nedidėja - žmonės, pasirodo,
gali išsirinkti ir iš esamų partijų.
Ir netikėtai paaiškėja, kad Lietuva tyliai ir
ramiai pasiekė naują raidos stadiją. Rinkėjai vis mažiau tikisi
ir reikalauja iš valdžios ir Teleloto. Jie vis mažiau bodisi skandalais,
kyšiais ar šiaip idiotiškais valdžios sprendimais. Prieš keletą
savaičių kelios savivaldybės paskelbė, kad turėtų padidėti kainos
už šildymą, tačiau savivaldybė (o tai reiškia, valdančioji partija)
kompensuos kainų skirtumą dar vieną mėnesį (o tai reiškia, iki rinkimų).
Kaip jūs manote, ar kilo protesto akcija, demonstracijos, bent menkas
piketas? Ne. Kalbinti žmonės pasakė, kad tai - natūralus veiksmas
prieš artėjančius rinkimus, taigi valdžios saldainiukas buvo paimtas,
suvalgytas, už jį padėkota. Bet nieko daugiau - jokių pažadų, įsipareigojimų
ar netikėtų meilės proveržių "geradarei" partijai, tarybai ar merui.
Beje, ar pastebėjote, kad visuomenės apklausose
pasitikėjimas žiniasklaida yra neįtikėtinai žemas? Panašus į visų
keikiamos sveikatos apsaugos ar švietimo. Tautiečiai pradeda mokytis
atsirinkti pelus nuo grūdų ir todėl nebelaukia naujo Mesijo, nebesėdi
susigūžę, laukdami valdžios ar darbdavių malonės. Jie išvažiuoja.
Arba paskundžia vokeliuose algą mokantį darbdavį. Arba pasako, kad
nebetiki nemokamais pietumis.
Ką tai reiškia artėjančių savivaldybių tarybų
rinkimų fone? Ogi tai, kad tai gali būti vieni paskutiniųjų rinkimų,
kuriuose dar galima pabandyti maustyti rinkėjus. Pasakoti apie tramvajus,
naujuosius Vasiukus arba kosminius laivus, skrodžiančius beribes
erdves. Tiems, kas dar nenusipirko naujos jachtos, neįsigijo sklypo
lengvatinėmis sąlygomis arba tiki, kad vardo paminėjimas žiniasklaidoje
bet kokiame kontekste yra naujos galimybės, šie rinkimai gali būti
paskutinis šansas. O per kitus rinkimus gali triumfuoti tie, kurie
šiandien nesiblaško, o stabtelėjo, kad įvertintų, kaip pasikeitė
rinkėjas.
© 2007 XXI amžius
|