Rusija – Baltarusija: kas ką laimėjo ir kodėl tiek daug pralaimėjusių?

Tomas Misiūnas

Aleksandras Lukašenka

Vladimiras Putinas

2006 m. pabaiga ir 2007 m. metų pradžia buvo įsimintina ir svarbi mūsų kaimynėms - Rusija ir Baltarusija šantažavo viena kitą dujomis, nafta, muitais ir kvotomis, Lenkija tikino, kad kurį laiką gali apsieiti be naftos. Praėjo veik 12 metų Aleksandro Lukašenkos autoritarinio valdymo - ir Europos Sąjunga (ES) galų gale išsiaiškino, kurioje žemėlapio vietoje yra ta Baltarusija.

Taigi visų naujametinių dujų ir naftos žiburėlio dalyvių laimėjimai akivaizdūs, nors jie nebūtinai turi materialią išraišką.

Ką laimėjo ES?

Pavyzdžiui, ES išsiaiškino, kad Baltarusija yra valstybė tarp Rusijos ir Lenkijos, ir nuo šios valstybės autoritarinio, visiškai neprognozuojamo lyderio A. Lukašenkos priklauso naftos tranzitas į Europą. Yra tikimybė, kad ES darbotvarkėje galų gale šalia Viduržemio regiono ir įsipareigojimų buvusiai kolonijinei Afrikai atsiras ir artimiausia ES kaimynė, Rytų Europos valstybė Baltarusija. Iki šiol Baltarusija ES kaip ir neegzistavo, niekas nežinojo, ką čia reikėtų daryti, ir apskritai, - ar reikėtų ką nors daryti. ES pozicija buvo viena - laukti. Iš pradžių laukė rinkimų ir referendumo, po to - Rusijos reakcijos į juos, o vėliau vėl laukta rinkimų, tada - visuomenės revoliucijos. Ir nieko nesulaukta. ES atsiranda nuojauta, kad niekas nepavyksta savaime, o Rytų Europos ekspertų reikia ieškoti rytiniame Europos pasienyje, bet ne biurokratiniuose koridoriuose.

Ką laimėjo Lietuva?

Jau porą savaičių Baltarusijoje itin popul iarus anekdotas, kad Lietuvos prezidentas galų gale gali ramiai miegoti ir jam nebesisapnuoja, kad Lietuvai gresia koks nors pavojus. Mat jeigu Rusija nuspręstų paskelbti karą Lietuvai, tai Baltarusija įvestų muito mokesčius rusiškiems tankams.

Tankai tankais, tačiau kažkada taip kritikuotas, peiktas ir koneveiktas sprendimas statyti Būtingės terminalą staiga pasirodė esąs pati sėmingiausia Lietuvos investicija. Be to, turėjom progos parodyti ES nosį ir konstatuoti: "Ar mes nesakėm, kad A. Lukašenka neprognozuojamas?"

Ką laimėjo Baltarusija?

Baltarusijos valdžia dujų ir naftos konflikto metu elgėsi agresyviau, nei tokioje pačioje situacijoje pernai atsidūrusi Ukraina (nors ji taip pat kontroliuoja dalį Rusijos dujų ir naftos tranzito) ar Gruzija. Kitaip nei šios šalys, Baltarusija dar ketverius metus gyvens už rinkos ekonomikos ribų. Baltarusija ir "Gazprom" susitarė, kad 2007 m. dujų kaina už tūkstantį kubinių metrų bus 100 JAV dolerių, o per likusius trejus metus pereis prie rinkos kainos, 2008 m. mokėdama 67 proc. rinkos kainos, 2009 m. - 80 proc., o 2010 m. - 90 proc. Taigi 2011 m. Baltarusija įžengs į jai kol kas nepažįstamą rinkos ekonomikos pasaulį. Į dar mažiau pažįstamą pasaulinės rinkos naftos pasaulį Baltarusija įžengs net anksčiau. Ji buvo priversta panaikinti muito mokesčius rusiškos naftos tranzitui mainais už tai, kad vietoj 180 JAV dolerių už Rusijos naftą Baltarusija mokės 53. Be to, pajamomis iš naftos reeksporto į trečiąsias šalis Rusija nusprendė dar trejus metus dalintis su Baltarusija. Dalybų santykis - šiais metais 70:30, 2008 m. - 80:20, o 2009 m. - 85:15. Suprantama Baltarusijai teks mažesnioji šių pajamų dalis.

Be to, Baltarusija dar turi du potencialius įrankius, kuriais gali šantažuoti didįjį kaimyną. Pirma: žemė, kuria eina naftos vamzdis, vis dar yra valstybės nuosavybė, ir Rusijai gali tekti ją nuomotis. Antra: dvi karinės Rusijos bazės, kurios pagal ten dirbančių žmonių skaičių nėra didelės, tačiau jas iškelti Rusijai gali prireikti 3-4 metų (pastebėtina, kad laikotarpis sutampa su Baltarusijos perėjimo prie rinkos kainų energetiniame sektoriuje). Šios bazės svarbios tuo, kad viena jų - "Volga" (netoli Baranovičių) yra dalis sistemos, kuri užtikrina, kad Maskvos ir centrinių pramoninių rajonų nepasiektų jokia raketa. Kita - jungiamoji grandis tarp Rusijos povandeninio laivyno ir "juodojo lagaminėlio", iš kurio gali būti duodama komanda pradėti branduolinę ataką.

Ką laimėjo asmeniškai A. Lukašenka?

A. Lukašenka įrodė baltarusiams ir visai Europai, kad su Rusija galima kalbėti tik tokia pačia šantažo kalba, kokia Rusija kalba su visais savo kaimynais. Baltarusijos prezidentas buvo užspaustas į kampą, tačiau labai gerai suprato, kad jeigu derybos nepavyktų, jo ginti stotų visa Europa (ypač Vokietija ir Lenkija). Jį gintų net tuo atveju, jeigu jis nepadarytų nė mažiausios nuolaidos žmogaus teisių užtikrinimo, pilietinių laisvių visuomenei garantavimo ar laisvų ir demokratinių rinkimų srityse. Viso to Europai neprireiktų, kad tik būtų dujų ir naftos... Ką dvylika metų A. Lukašenka ir siekė įrodyti.

Ką laimėjo Rusija?

Rusija tampa Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) nare. Iš jos pasaulinė bendruomenė reikalauja aiškių ir visiems partneriams vienodų ekonominio bendradarbiavimo taisyklių, taip pat ir prekiaujant energetiniais ištekliais. Klausimas, kaip to pasiekti, nekeliant dujų ir naftos kainų kaimynams? Atsakymas - kitos išeities nėra.

Suprantama, naujametinio Rusijos - Baltarusijos konflikto potekstė neturi nieko bendra su gerais ketinimais įtikti tarptautinei bendruomenei. Visų pirma tai buvo žingsnis nuo politinės Baltarusijos kontrolės patikimesnės - ekonominės kontrolės link. Kai kurie Rusijos politologai teigia, kad pačioje Rusijoje dėl šio žingsnio iki pat paskutinio momento buvo neapsisprendžiama. Neva tai buvo kova tarp būsimų pretendentų į Rusijos prezidento postą - Sergejaus Ivanovo, šventai tikinčio, kad Rusija savo geopolitinius interesus turi užsitikrinti nesvarbu kokia kaina, ir Dmitrijaus Medvedevo, manančio, kad ekonominė įtaka ir finansinė bendradarbiavimo išraiška yra prioritetinės apsibrėžiant geopolitinius interesus.

Baltarusijos, kaip ir kitų kaimyninių valstybių atveju, pasirinktas būtent pastarasis variantas. Be to, tai, kad energetinė kontrolė, pereinanti į energetinį šantažą, yra vienintelė garantuotai sėkminga Rusijos užsienio politikos vykdymo priemonė, parodė ir vadinamosios revoliucijos Ukrainoje ir Gruzijoje. Rusija nėra pajėgi laimėti vertybių kovos.

Dabartinė situacija Rusijai leidžia peržiūrėti dvišalį bendradarbiavimą ir kitose sferose. Rusijai svarbu, kad Baltarusija atvertų savo rinkas rusų kapitalui, rusiškoms prekėms. Kitaip nei įsivaizduojama iki šiol, Rusijos ir Baltarusijos prekyba vyko viena kryptimi: Baltarusija turėjo visas teises bemuitei prekybai Rusijos platybėse, o savo rinką nuo rusiškų prekių (kaip ir nuo visų kitų) atidžiai saugojo

Kodėl Rusija pralaimėjo?

Kaip vienu balso kalbėjo visa pasaulio ir Baltarusijos žiniasklaida, Rusija susigadino savo, kaip patikimo Europos partnerio, įvaizdį. Tiesa, Lietuva, Lenkija ar kitos Rusijos kaimynės niekada ir nelaikė Rusijos patikima partnere, taigi kaimynių akyse Rusija kaip ir nieko neprarado. Galbūt šiuo atveju daugiau pralaimėjo Europa, arba tiksliau - Vokietija, kuri dėl kažkokių ne itin suprantamų priežasčių (tikriausiai dėl noro dominuoti Europoje) tikėjo, kad Rusijai labai rūpi jos įvaizdis.

Iš tiesų "Gazpromui" rūpi pelnas ir galimybė užsitikrinti, kad pelnas nemažėtų, o visos rankenėlės, kurias galima užsukti ar atsukti reikalui esant, būtų jo rankoje. Maskvos merui ir kitiems oligarchams rūpi pelningai investuoti atliekamus pinigus. Centrinei Rusijos valdžiai svarbu meduolio ir botago metodu išlaikyti tą vienintelį sąjungininką, kuris, kaip pabrėžia kai kurie rusų karininkai, neleidžia NATO lėktuvams sutrumpinti skridimo iki Maskvos laiko iki 20 minučių. Jeigu Minskas patektų įEuroatlantinės bendrijos įtakos lauką, Rusija turėtų perdislokuoti ir savo karines pajėgas Smolensko bei Maskvos regionuose.

Jeigu ir rūpi Rusijos valdžiai kažkoks įvaizdis, tai tik šalies viduje ir galbūt dar šiek tiek kaimyninėje Baltarusijoje, kurią išlaikyti politinė - je įtakoje svarbu iki Rusijos Dūmos ir Prezidento rinkimų. Šiuo atveju Rusija, net ir turėdama neišmatuojamas viešojo kalbėjimo galimybes, pralaimi informacinį karą autoritarinei Baltarusijai. Baltarusija šiam susirėmimui ruošėsi nuo pat pirmųjų būsimos kovos ženklų (kai vos pasibaigus prezidento rinkimams Baltarusijoje "Gazprom" išsakė savo ketinimus padidinti dujų kainas). Be to, Baltarusijos argumentai visuomenei yra suprantamesni: vidaus auditorijoje A. Lukašenka apeliuoja į savo piliečių nacionalinius jausmus (kuriuos jis 12 metų bandė sutramdyti) ir siekia paversti Rusiją didžiausiu Baltarusijos tautos priešu, žlugdančiu šalies ekonomiką, kenkiančiu gyvybiniams broliškos tautos interesams. Rusijos elito bei visuomenės sąmonėje dar gyva imperinė atmintis, todėl sąjunginė valstybė su viena valdžia, bendra valiuta yra siekiamybė. Tačiau tiek Baltarusijoje, tiek kaimyninėse valstybėse, galbūt net ir senojoje Europoje valstybių susijungimas sukeltų neigiamą reakciją. Juo labiau po gana isteriškų A. Lukašenkos pasisakymų, kad Rusija nori praryti Baltarusiją ir visame konflikto kontekste Baltarusijai nebesvarbu, su kuo bendradarbiauti - su Europa, JAV ar pačiu velniu, kad tik šalis išsaugotų savo suverenitetą (suprask - kad tik A. Lukašenka išliktų valdžioje).

Kodėl pralaimėjo Baltarusija?

Likus dviem minutėms iki Naujųjų metų Baltarusijos ministras pirmininkas Sergejus Sidorskis pasirašė susitarimą su Rusijos dujų tiekėju monopolininku "Gazprom". Baltarusijos premjeras po pasirašymo vykusioje spaudos konferencijoje pripažino, kad susitarimas nepalankus Baltarusijai. Taigi Baltarusija prisipažino pralaimėjusi. Ir ne tik todėl, kad per ketverius metus Baltarusijai teks pereiti prie rinkos kainų atsiskaitant už naftą, o tai sumažins baltarusiškų prekių konkurencingumą, nes dėl didėjančių dujų kainų jos brangs. Praėjus ketveriems metams, Baltarusija jau nebeturės pusės strateginės įmonės "Beltransgaz" akcijų. Kaip sako Baltarusijos ekonomikos ekspertai, mažėjant pajamoms iš naftos reeksporto, Baltarusijos biudžetas praras tokias sumas, kurios prilygsta 6 proc. šalies BVP.

Aišku, kad Baltarusijos ekonominis stebuklas neišvengiamai artėja prie pabaigos. Baltarusija dėl savo išskirtinio neapmuitinamo naftos pirkėjo statuso kasmet uždirbdavo apie 4 milijardus JAV dolerių. Tokia ekonomikos stebuklo piniginė vertė. Jeigu nekreiptume dėmesio į akivaizdžiai klast ojamą statistiką, tai vadovaujantis normalia ekonomine logika, didesnė dalis Baltarusijos įmonių jau seniai turėjo bankrutuoti. Tačiau jos vis dar dirba kaip dirbusios. Iš šių pinigų išlaikoma ir visa socialinių garantijų sistema.

Galiausiai pralaimėjo ir demokratiškai mąstanti Baltarusijos visuomenės dalis. Sausio 14 d. šalyje vyko rinkimai į vietos savivaldos tarybas. Partijos buvo užsiėmusios rinkimais. Tikriausiai Baltarusijos valdžios strategai ne veltui buvo pasirinkę būtent šią rinkimų datą. Kas galėjo tikėtis, kad prieš pat Naujuosius metus ES primins apie ketinimą panaikinti prekybos su Baltarusija preferencijas, Rusija spaus dėl dujų ir naftos kainų. Ir realiai pirmą kartą per 12 metų stabilus Baltarusijos valdžios išlikimo pagrindas kabos ant plauko. Situacija liko neišnaudota. Šiuo metu visiems opozicionieriams ir disidentams telieka tik pritarti A. Lukašenkai: "Taip, Rusija išties turi imperinių tikslų Baltarusijoje".

Kodel pralaimejo asmeniškai A. Lukašenka?

Svarbiausia, A. Lukašenka galų gale išsiaiškino, kiek laiko jis dar bus valdžioje. Neišvengiamai Baltarusijai artėjant prie rinkos ekonomikos, artėja ir Baltarusijos ekonomikos stebuklo galas. Ir visa tai įvyks po 3-4 metų. Energetinių resursų kainos bus pasaulinės, didžiosios Baltarusijos įmonės arba priklausys rusiškam kapitalui, arba bus bankrutavusios, Rusijos karinės bazės iškeltos arba jų reikšmė Rusijos gynybos sistemai minimalizuota, paliekant jas Baltarusijos teritorijoje tik kaip simbolinį Rusijos karinio buvimo kaimyninėje šalyje įrodymą. Prekyba su ES apsunkinta. Rusijos Dūmos ir prezidento rinkimai įvykę. Visuomenė, stebuklo metu pripratusi gyventi gerai ir gauti bent minimalius atlyginimus, bus nepatenkinta. Galimybės išvykti uždarbiauti į užsienį, net ir į Rusiją - ribotos. To tikriausiai užteks, kad nepasitenkinimas išsilietų per kraštus ir supurtytų tiek metų kurtą autoritarinę sistemą. Tikėtina, kad Rusija "dėl vertybių" tuo metu jau ir nebekovos, jai visai užteks ir ekonominės kontrolės, kad bet kokia atėjusi valdžia jaustųsi tik marionetinė.

Kita vertus, bandydamas išlikti valdžioje ir vis dar žaisdamas su imperinėmis Rusijos ambicijomis, A. Lukašenka gali vis dėlto ryžtis Sąjunginei valstybei, t.y. perleisti dalį šalies suvereniteto kokiam nors supernacionaliniam institutui. Tačiau dėl jo asmeninių savybių ir populistinių gebėjimų Rusijos nomenklatūra pabandys uždaryti A. Lukašenkai visas duris į Kremlių. Tada jam tektų tenkintis "antrojo asmens Sąjungoje" postu arba tik saugumo garantijomis.

Kodėl pralaimėjo Lietuva, ES ir visa tarptautinė bendruomenė?

Nors energetiniu šantažu Rusija užsiima jau seniai, tačiau kiekvienais metais visa tarptautinė bendruomenė atrodo nustebusi, kai "užsukamas" kuris nors kranelis. Šiuo atveju Europos valstybės buvo dar labiau sutrikusios, nes pasirinkti, kurią pusę palaikyti, tapo ypač sunku: Baltarusija yra ta šalis, kuri jau 12 metų neatveria savo sienų demokratijai. Ir priimti A. Lukašenką tokį, koks jis yra, Europa taip pat negali.

Per tas dvi dienas, kol Baltarusijos prezidentas bandė atlaikyti Rusijos spaudimą, nei ES, nei artimiausios kaimynės nepasiūlė nieko. Bent simbolinis vagonas naftos, pasiekiantis Baltarusiją iš ES, būtų buvęs puikus ženklas tiek baltarusių tautai, tiek Rusijai, kurios šantažas jau visiems yra įgrisęs.

Viskas baigėsi kaip paprastai: "kranelis" buvo atsuktas, visi lengviau atsikvėpė. Tačiau problema liko neišspręsta: Rusija ir toliau kiekvienais metais galės šantažuoti ne tik turtingas valstybes ar išsišokėles "naująsias demokratijas", bet ir artimiausias bei ištikimiausias sąjungininkes. Rusija - neprognozuojama, taip kaip ir nedemokratiška Baltarusija. Jeigu ES vis dėlto yra pasiryžusi svarstyti energetikos strategiją, bandydama užsitikrinti bent minimalų energetinį saugumą, Baltarusijos demokratizavimas tampa labai svarbus, ne mažiau svarbus nei alternatyvių energetinių šaltinių užsitikrinimas. Demokratiška Baltarusija reiškia prognozuojamą naftos tranzito partnerį. Galiausiai, ES dėl savo biurokratinės struktūros negali būti ta institucija, kuri reaguoja operatyviai ir efektyviai, tačiau tam Baltarusijos kaimyninės valstybės save ir vadina Rytų Europos ekspertais, kad ne tik reaguotų į užsuktus kranelius, bet ir tai prognozuotų.

© 2007 „XXI amžius“