Darius Kuolys. Apie lietuviškos demokratijos savitumą
|
Darius Kuolys
|
Rolando Pakso apkaltos metu prabilta apie "dvi
Lietuvas". Vėliau sociologai pridūrė, kad tokiu principu galėtume
išskirti dešimtis Lietuvų. Ir panašu, kad su Valstybės saugumo departamentu
susijęs skandalas supriešino jas visas. Į kovą įsivėlė visi: žurnalistai,
politikai, net valstybės institucijos. Ką tokioje situacijoje galvoti
mūsų šalies piliečiui, dar nenusisukusiam nuo savo šalies problemų
ir ateities?
"Šioje migloje mes galime patikimai remtis
savo Konstitucija - tautos pasitvirtintomis bendro gyvenimo taisyklėmis.
Pasikliauti turime jomis, o ne viena ar kita institucija", - tvirtina
Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys.
Jis siūlo lietuviams dažniau prisiminti trečiąjį
Lietuvos Konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad kiekvienas pilietis
turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę valstybės
santvarką.
Jūs dažnai susitinkate su žmonėmis, kurie gyvena
ne Vilniuje, kurie apie tai, kas vyksta sostinėje, sužino iš laikraščių
ar televizijos ekranų. Kaip jūs jiems paaiškinate, kas šiandien
vyksta Lietuvoje?
Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų politinėje erdvėje,
primena demokratinės valstybės irimą, Lietuvos slinkimą iš Vakarų
- Rytų pusėn. Beje, tokias permainas pripažįsta ir konstitucinę
Lietuvos santvarką saugoti prisiekę mūsų Seimo nariai. Klausiami,
kokioje dar Vakarų demokratinėje valstybėje parlamentas yra atsisakęs
specialiųjų tarnybų kontrolės, ką šiemet padarė Lietuvos Seimas,
valdžioje esantys mūsų socialdemokratai viešai pradeda kalbėti apie
savitą lietuvišką demokratiją. Panašiai kalba Rytų šalių politikai.
Neseniai vienas Rusnės gyventojas pasidžiaugė:
"visa laimė, kad vilniečiai šiuo metu raganas gaudo, tai bent jau
nesikiša į normalių žmonių gyvenimą". Kaip manote, ar dauguma žmonių,
gyvenančių provincijoje, taip reaguoja? Ar Lietuvai negresia situacija,
kai politikai, besiaiškindami tarpusavio santykius, visiškai sunaikins
pilietinio aktyvumo daigelius?
Turėtume skirti parlamente neišvengiamas, būtinas
diskusijas ieškant valstybei bei tautai geriausių sprendimų nuo
vulgarių galios žaidimų, kuriuos mūsų Seimo nariai vis dažniau žaidžia,
paklusdami iš šalies primetamai režisūrai. Tokie žaidimai - ciniški,
visuomenę pagrįstai piktinantys.
Ar nusivylimas politikų elgesiu dar labiau prislopins
ir šiaip labai menką lietuvių pilietinį aktyvumą? Žinoma, taip gali
nutikti. Gali rastis dar daugiau lietuvių, kurie nebesies savo asmeninio
gyvenimo su bendru Lietuvos projektu. Kita vertus, stiprėjantis
politikų cinizmas, jų demonstruojamas bejėgiškumas užtikrinant krašte
demokratinę santvarką gali išprovokuoti ir pilietinio aktyvumo bangą.
Lietuviai gali vis dažniau prisiminti trečiąjį mūsų Konstitucijos
straipsnį, teigiantį, kad kiekvienas pilietis turi teisę priešintis
bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę valstybės santvarką. Štai prieš
Velykas per 40 kultūros žmonių ir Piliečių Santalkos atstovų pakvietė
visuomenę paraginti politikus bei valstybės pareigūnus atsispirti
svetimoms įtakoms, likti ištikimiems demokratinei Lietuvos valstybei.
Vos per pusantros dienos interneto svetainė neisduok.lt, iš kurios
galima siųsti paraginimą politikams, sulaukė per 10 000 lankytojų,
per šį trumpą laiką buvo išsiųsta daugiau kaip 1500 laiškų.
Ar Lietuvoje liko dar kas nors - institucija,
politikas, partija, - vertas piliečių pasitikėjimo? VSD buvę pareigūnai
liudija, jų kolegos sako - melagingai, Seimo komitetas prisiima
tyrimo medžiagos išviešinimo funkcijas, VSD vadovas atsisako atsistatydinti,
žurnalistai apie valstybės paslaptis sužino tikriausiai anksčiau
nei dauguma Seimo narių, politikai svarsto, ar nevertėtų paleisti
Seimą
Sąrašą galima tęsti be galo. Kaip vertinate esamą situaciją?
Jūsų pradėtą sąrašą būtų galima papildyti keistesniais
nutikimais: VSD skelbia melagingus pranešimus spaudai, kuriuos be
jokios kritikos tiražuoja mūsų žinių agentūros ir dalis žiniasklaidos,
VSD vadovas išvadina savo pareigūnus "šnipais", "išdavikais" ir
skiria jiems tarnybines pensijas, Valstybės gynimo taryba duoda
generaliniam prokurorui nurodymą, kaip tirti žuvusio pulkininko
Vytauto Pociūno bylą, Seimo valdyba pakeičia viso Seimo priimtą
nutarimą, reikalavusį pateikti parlamentui VSD turimas analitines
pažymas, Seimo komiteto sprendimui įvertinti skiriama kanceliarijos
darbuotojų komisija ir jos vardu Seimo nariams grasinama kalėjimu.
Jei turėtume save ir demokratinę valstybę gerbiantį parlamentą,
tokie dalykai būtų neįmanomi. Deja, turim, ką turim.
Piliečiams vis sunkiau susivokti valstybės reikaluose,
kai viešoji erdvė iškreipta, kai joje tiesos siekį užgožė propagandinės
akcijos, "informacinės" kovos. Tačiau ir šioje migloje mes galime
patikimai remtis savo Konstitucija - tautos pasitvirtintomis bendro
gyvenimo taisyklėmis. Pasikliauti turime jomis, o ne viena ar kita
institucija. Valstybės pareigūnus, politikus šiandien derėtų vertinti
pagal tai, kaip jie laikosi Konstitucijos, demokratijos principų.
Savarankiška visuomenė, laisvi piliečiai visada drįs pasisakyti
prieš gerbiamo ar mylimo politiko netinkamus poelgius. Laisvi piliečiai
visada pripažins kitų pažiūrų politiko valstybei naudingus sprendimus.
Tuo laisvų žmonių pasitikėjimas politikais skiriasi nuo aklos genties
ištikimybės savo vadui. Taigi tam, kad galėtume savo valstybės institucijomis
ir politikais pasitikėti, visų pirma turime būti jiems reiklūs.
Turime principingai reikalauti, kad Lietuvoje būtų laikomasi demokratinių
taisyklių. Pasitikėti galime tais politikais, tais pareigūnais,
kurie taisyklių laikosi, jas gina.
Gal vienu metu vyksta keli procesai, kurie vienas
kitą skatina? Gal tebeveikia kažkoks politinių nesėkmių variklis,
paleistas dar nuo R. Pakso skandalo? O gal tokios įvykių eigos reikėjo
tikėtis?
Žinoma, dabartinė būklė nėra vien pastarųjų metų
elgesio pasekmė. Mūsų pagrindinės partijos per nepriklausomybės
metus menkai pasitikėjo piliečiais, menkai rūpinosi laisvos visuomenės
stiprinimu. Valstybės reikalus jos stengėsi tvarkyti užsidariusios
nuo žmonių. Ir tai nebuvo sunku daryti, nes žmonės, veikiami sovietinės
inercijos ir prislėgti buities rūpesčių, atsainiai žiūrėjo į politiką,
stengėsi atsiriboti nuo viešų reikalų. Taigi šiandien turime silpną,
politiškai pasyvią visuomenę, kuri dar nepajėgia tvirčiau kontroliuoti
valdžios, kurios pasipiktinimas valdžia lieka daugiau emocinis,
kurios nemaža dalis nėra atspari manipuliacijoms. Ir turime stiprias
įtakos grupes, kurios mėgina savintis valstybę ir įvairiomis priemonėmis
kontroliuoti viešąją erdvę, sykiu - kontroliuoti visuomenę. Esant
tokiam piliečių ir valstybės susvetimėjimui tampa įmanoma įgyvendinti
įvairius projektus - R. Pakso, V. Uspaskicho, R. Stonio.
Panašu, kad veikėjų visuose šiuose procesuose
yra labai daug. Vieni kitus politikai vadina destruktyviais, nesugeba
sudaryti koalicijų savivaldybių tarybose, vienu metu galima būti
KGB bendradarbiu ir kartu juo nebūti, būti apkaltintais dalyvavus
teroristiniuose veiksmuose ir likti nekaltiems? Kas tai - visuotinė
politinė šizofrenija? Ar mes vieninteliai tokie?
Lietuviška politinė šizofrenija vargu ar yra tikra.
Ji - greičiau apsimestinė. "Tylus pamišimas", kaip išmėgintas bėgimo
nuo tiesos būdas, nelabai profesionaliai vaidinamas. Vaidinimo režisūra
- taip pat pastebima. Liūdniausia, kad didelė dalis valstybės pareigūnų
ir politikų, viešosios erdvės konstruotojų šiandien dėl įvairių
priežasčių atsisako siekti tiesos ir teisingumo. Senojoje Lietuvoje
tarp politikų, teologų, filosofų visada būdavo žmonių, kurie iš
aukštų tribūnų nuolat primindavo tautos galingiesiems šv. Augustino
žodžius, kad valstybė be teisingumo tėra tik plėšikų gauja. Šiandien
už valstybės likimą tiesiogiai atsakingiems žmonėms tokio priminimo
labai reikia. Manau, kad tik tiesos siekis, tvirtesnės pastangos
statyti valstybės, tautos gyvenimą ant tiesos pamatų gali mus išvaduoti
iš primestos politinės šizofrenijos.
Jeigu galima atsakyti į klausimą kas vyksta
ir kas kaltas, ar galima pasakyti, ką daryti? Liustruoti visą VSD,
paskelbti išankstinius Seimo rinkimus ir patraukti atsakomybėn šališkus
žurnalistus? Ar tai nėra kelias ne tik į politinį abejingumą, bet
ir į radikalizmą? O gal artėjam prie kritinės ribos: tarpukariu
nepriklausomybę išlaikėme šiek tiek daugiau nei 20 metų. Ar įveiksime
šią ribą?
Turime įveikti, jei mums išties rūpi, kokią Lietuvą
paliksime savo vaikams. Jei norime, kad su Lietuva sietų savo likimą
būsimos lietuvių kartos, šiandien turime atkurti savo valstybę kaip
civilizuotą laisvų žmonių susivienijimą. Esant bendrai visuomenės
valiai, tai tikrai įmanoma.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Tomas Misiūnas
© 2007 XXI amžius
|