Įvairovės teikiamos galimybės, arba Lietuva be piramidės

Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Ne veltui pastebima, kad Lietuvai per labai trumpą laiką tenka išgyventi tai, ką senosios Vakarų demokratijos kūrė, puoselėjo, išgyveno ir mokėsi taikyti ištisus šimtmečius. Ir dar ne itin klasikiniais ir ne pačiais maloniausiais pavidalais. Kai kuriose srityse esame net pionieriai. Antai apkaltos mechanizmo niekam iš senųjų demokratijų iki galo taip ir neprireikė taikyti praktiškai, o mes jau įtraukti į chrestomatijas. Na, o kai kurias ten seniai žinomas demokratijos praktikas mes taikome ir išgyvename dabar.

Viena iš Lietuvą "ištikusių" ir nūnai išgyvenamų patirčių - koalicinis mažumos valdymas. Kaip teko įsitikinti - tai visai ne kataklizmas ir ne pasaulio pabaiga. Tai, kad Lietuvoje šiandien neturime suformuotos monolitinės "valdžios piramidės", yra ne taip jau blogai, kaip dėl to bando sielotis kai kurie analitikai. Padėtis, kai viską lemia ne drausmingos daugumos balsavimo mašina, o vienokių ar kitokių kompromisų praktika, šalyje susiklostė bene pirmą kartą. Niekas, kaip matome, dėl to nežlugo. Mažumos vyriausybė, nors ir būdama pakankamai marga, dirbo ganėtinai stabiliai. Žinoma, kol prisidirbo.

Tiesa, pati vyriausybė nieko lyg ir nesužlugdė, tačiau dėl savo pobūdžio (margumo) taip ir liko vežimą į skirtingas puses tampančia Krylovo pasakėčios kompanija. Nieko ypatingo ji ir nenuveikė. Gal tik kai kurie ministrai linksmino savo vojažais pagerti kavos su besislapstančiais įtariamaisiais, "alternatyvios" užsienio politikos judesiais ir atviravimais, kad užsienio politika "turinti aptarnauti verslą".

Užtat visos šalies ir jos politinio bei visuomeninio gyvenimo mastu sužinojome ir patyrėme tikrai nemažai. Tvirtai (lietuviškai) sucementuota valdžios piramidė tikrai niekada nebūtų to leidusi. "Faraonas" nepakęstų jokių "destabilizacijų", jei tik turėtų pakankamai klusnių balsuotojų.

Dabar išvydome net visai negirdėtą, daugelį valdininkų ir jų finansinių rėmėjų išgąsdinusį bei sutrikdžiusį fenomeną - mėginimą vykdyti parlamentinę biurokratijos kontrolę. Tiesa, bandymas įstrigo interesų ir išdavysčių chaose, tačiau bent jau nebuvo pačioj pradžioj sutraiškytas monolitinės daugumos buldozerio, kaip visuomet nutikdavo anksčiau. Įvairovės teikiamos galimybės, arba Lietuva be piramidės Atkelta iš 1 puslapio

Bet svarbios ne vien procedūrinės patirtys. Įdomūs ir politinės kultūros bei mentaliteto štrichai, kurie išlenda į dienos šviesą, kai jų atgal į ąsotį nesugrūda plati kokio nors visuotinio lyderio krūtinė ar "jos didenybė" partinė drausmė.

Pirmiausia atsiranda tas chaotiškas nuomonių pliuralizmas ir nelemtas poreikis daug kam kalbėti pačiam už save. Jei klausysitės atidžiai ir nepavargsite bei atsirinksite svarbiausia - bus tikrai įdomu. Taigi - ką sužinojome?

Sužinojome, ant kokių "banginių", per negandų ūką besibraudama, išsilaiko Lietuva, be ko ji niekaip negali išsiversti:

1. Lietuva be "Dujotekanos" ir "GAZPROM'o - Lietuva be ateities; 2. jei nebus Arvydo Pociaus - kasdien sproginės tiltai ir redakcijos, žus visi, kieno pavardė Abromavičius, o vienarankiai pagyvenę vyriškiai organizuos "rugsėjo 11- osios" masto teroro išpuolius; 3. jei atostogų bent dienai išeis vienas Albinas Januška ir jį šlovinanti žiniasklaida - Lietuva pasiklys tamsoje be strategijų ir nebežinos, kokius kalbėti poterius.

Kartu išryškėjo daugybė kitų - linksmų ir ligi šiolei nežinomų dalykų. Pirmiausia, pamatėme tikruosius politinius ir etinius mūsų politikų prioritetus, o svarbiausia - gavome galimybę įvertinti parlamentarų ir aukštų valdininkų humoro jausmą.

Viskas prasidėjo nuo kažkieno ten šuns bagažinėje. Nuverčiant Artūrą Paulauską iš Seimo pirmininko posto, tas šuo pasirodė daug svarbesnis už minėto politiko politines ir finansines bičiulystes su Viktoru Uspaskichu bei neišsipildžiusią svajonę dirbti KGB.

Apie tai, kad V. Uspaskichas ne visada viską darė gerai, šios pliuralistinės situacijos dėka pagaliau pavyko sužinoti ir mūsų specialiosioms tarnyboms. Vos tik šuo buvo išlaipintas iš bagažinės, o nuo koalicijos bokšto viršūnės "nutrupėjo" soclibai - bokšto metamas šešėlis ėmė trumpėti taip sparčiai, kad tame šešėlyje iki tol likę nepastebėti V. Uspaskicho žygiai tapo šiaip taip įžiūrimi net ir mūsų "specams".

Sužinojome ir tai, kas aktualu mano kartai ir ką mums per vėlai pasakė. Norint 1989m. - 1990m. neiti į sovietų kariuomenę, pasirodo, reikėjo ne tiesiog ten neiti, kaip tai padarė daugybė mano bendraamžių ir aš pats, o daryti, kaip vienas garbus teisininkas ir Šakių prokuroras - įsirašyti į KGB rezervą. Ir kaip mes nepagalvojom? Juk tai, kaip mums paaiškino kai kurie politologai, politikai ir apžvalgininkai, būtų kartu nuostabiai papildę asmens bylą ir leidę nūnai vadintis tikru valstybininku.

Šalies iškiliausi strategai, kaip šioje sumaištyje išdavė jie patys, ne tik mato jiems ir jų Tėvynei nemenką įtaką darančius ufonautus, bet ir labai mėgsta pasakoti anekdotus parlamento komisijoms. Jei jie kiek praplėstų savo auditoriją ir nepasididžiuotų, gal ir visa šalis įvertintų Bingelio konkurentų talentą. Pamiklinę plunksną, galbūt išsikovotų deramą vietą "Eridano" leidyklos asortimente.

Humoro jausmo viršūnė - socialdemokratų "pajuokavimas" apie priešlaikinius parlamento rinkimus. Jis vos nepravirkdė reitingų beveik neturinčius darbiečius ir mažesniuosius koalicijos partnerius. Kad viskas būtų smagiau ir įdomiau, iniciatyvos autorių dauguma, ūmai pajutusi neįveikiamą norą susitikti su rinkėjais provincijoje bei išklausyti pastarųjų godas, nedalyvavo balsavime.

Pliuralizme pasiklydęs ir nebežinantis su kuo pasitarti ekscelencija Valdas Adamkus irgi pažėrė naujų įžvalgų bei humoro. Paskutinė ir naujausia praktika - Prezidentas prašo Seimo, kad šis paprašytų jo naujo dekreto, kuriuo tereikia atleisti atsistatydinimo pareiškimą jau įteikusį pareigūną.

Naujomis iniciatyvomis ir imperatyvais mažumos valdymo metu pratrūko ir neįtikėtinai šneki tapusi Konstitucijos dvasia. Sužinojome iš jos, kad valdininkai yra svarbesni už Seimą (jei nebus kito išaiškinimo), o rinkimai gali būti "truputį neteisėti ir antikonstituciniai", bet labai nuostabūs.

Partijos ir jų nariai taip pat nesitveria džiaugsmu, kai jau galima išbandyti kai kurias naujoves. Pavyzdžiui, vienu metu būti ir opozicijoje, ir prie valdžios bei visą laiką gąsdinti, kad jau tuoj "būsiu visai opozicijoj": poryt, kitą savaitę, po dešimties dienų. Ir vis "nedeginti tiltų". Kita - valdančioji - partija jau porą savaičių sprendžia klausimą, ką daryti su jaunu Vilniaus išsišokėliu, "parodžiusiu carui špygą". Tarybos, komisijos ir prezidiumai niekaip negali paskelbti "špygos" niekine.

Taigi tas tarpsnis - nuo šuniuko pasivažinėjimų pabaigos iki pat šių dienų - tikrai pažintine prasme kur kas vertingesnis net už Rolando Pakso apkaltos peripetijas.

Laikotarpis iki Seimo rinkimų - ar jie įvyktų kitų metų gale, ar anksčiau - žada būti tiek pat kupinas institucinio chaoso bei išsidirbinėjimo. Jei kas nors norėtų nuveikti ką nors ne visai valstybės labui - metas beveik idealus. Tik abejotina, ar per tą likusį iki visuotinio balsadėžių lankymo laiką atsiras kokia koncentruota ir ne visai populistinė politinė valia, galinti pasiūlyti, kaip efektyviai panaudoti tą vertingą, nors ir nemaloniai įgytą patirtį...

© 2007 „XXI amžius“