„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2007 m. birželio 1 d., Nr. 4 (40)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Asimetrinė Rusijos
sulaikymo strategija -
katino tampymas už ūsų

Tomas Misiūnas

"Neurotišką Kremliaus požiūrį į pasaulio reikalus lemia tradicinis, instinktyvus rusų nesaugumo jausmas. Kadaise tai buvo nesaugumas taikių, žemę dirbančių žmonių, mėginančių išgyventi atvirose lygumose, puldinėjamose nuožmių klajoklių genčių. Rusijai pradėjus kontaktuoti su toliau ekonomiškai pažengusiais Vakarais, prie to jausmo prisidėjo ir kompetentingesnių, galingesnių, aukštesnės organizacijos visuomenių baimė. Bet pastaroji nesaugumo jausmo atmaina daugiau būdinga rusų valdovams negu rusų liaudžiai; mat visi Rusijos valdovai jautė, kad jų valdymas yra gana archaiškas, neturi tvirto, natūralaus psichologinio pamato, neatlaiko palyginimo ar sąlyčio su Vakarų šalių politinėmis sistemomis. Dėl šios priežasties jie visada bijojo užsienio įtakos, bijojo tiesioginio jų pasaulio kontakto su Vakarų pasauliu, bijojo, kad rusai nesužinotų tiesos apie pasaulį išorėje ir kad užsieniečiai nesužinotų tiesos apie Rusijos pasaulį viduje. Ir jie įprato siekti saugumo ne sutartimis ar kompromisais, o vien kantria, žūtbūtine kova iki visiško varžovo sutriuškinimo." Kad ir kaip stebintų, tačiau tai citata iš vadinamosios Džordžo Kenano "ilgosios telegramos", kurią 1946 m. jis iš Maskvos pasiuntė JAV vyriausybei. Praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų, nė vienas iš šios ilgos citatos žodžių, deja, nėra pasenęs.

"Šaltojo karo" laikų sulaikymo politika

Vadinamoji "ilgoji telegrama", kurioje Dž. Kenanas apibrėžė filosofinius komunizmo ir visos Rusijos ideologinės raidos pagrindus, maždaug po metų tapo konkrečios JAV užsienio politikos pagrindu, kuri vienais ar kitais pavidalais kreipė šios šalies užsienio politiką Šaltojo karo metais. 1947 m. ši politika gavo tikrąjį savo vardą: tramdymo arba sulaikymo (containment) politika. Amerikos politikos planuotojai buvo sutrikę po Potsdamo ir vėlesnių užsienio reikalų ministrų konferencijų, negalėdami rasti atsakymo, kodėl Sovietų Sąjunga kėsinasi į visas Antrojo pasaulinio karo metu puoselėtas vertybes. Dž. Kenanas buvo pirmasis, kuris įvardijo, kad karalius yra nuogas, o vienintelis figos lapelis, kuriuo Rusija pridengia savo imperinius tikslus, yra komunizmo ideologija. JAV tuo metu teko pasiryžti ilgai ir alinančiai kovai, kuriai ji turėjo sutelkti ne tik savo valdantį elitą, bet ir visuomenę, kad galėtų pritaikyti ryžtingą tramdymo politikos metodą, "pasitinkant rusus nepajudinamos atsvaromis visur, kur tik atsiranda ženklų, kad jie rengiasi kėsintis į taikaus ir stabilaus pasaulio interesus." Dž. Kenano, tuo metu pasirašiusio tiesiog "X", straipsnis "Sovietų elgsenos šaltiniai" sovietų iššūkį perkėlė į istorijos filosofijos lygmenį.

Tuomet, Šaltojo karo pradžioje, JAV naivus požiūris į Rusiją ir imperinę Sovietų Sąjungą išsisklaidė per porą metų. Būdama viena iš pasaulio supervalstybių, JAV jautėsi atsakinga už taiką pasaulyje. Pasibaigus Šaltajam karui, subyrėjus sovietinei imperijai, valstybių, įsitikinusių, kad yra alternatyvių būdų užtikrinti taikų sugyvenimą pasaulyje, atsirado daug daugiau.

Kompromisų Europa

Senoji Europa, penkis dešimtmečius saugiai egzistavusi po branduoliniu amerikiečių stogu ir puoselėjusi savo demokratines vertybes, atnašavusi ant žmogaus teisių altoriaus, atidavusi didžiausią pagarbą visoms įmanomoms mažumoms, užsispyrė savo santykius su demokratiją deklaravusia Rusija grįsti išimtinai derybomis ir kompromisais. Senoji Europa nusprendė pasimokyti ne iš svetimų, bet iš savų klaidų, o išsišokėlėms naujokėms, ką tik atskilusioms nuo sovietinės imperijos, pasiūlė rasti daugiau progų patylėti, o ne skleisti paranojišką Rusijos baimę. Strateginiai ES susitarimai su Rusija - vienas iš tokių pavyzdžių. Rusija viena ranka duoda naftos ir dujų senosioms Europos šalims, kita ranka užsuka visus kranelius naujosioms. Ištikimybė demokratijai ir žmogaus teisėms taip pat yra ginama Tolimuosiuose ir Artimuosiuose Rytuose, bet ne Rusijoje ar Baltarusijoje, kur žurnalistai tiesiog žūsta arba dingsta. Ir labiausiai pritrenkianti smulkmena, kurios ES šalys tikriausiai net rimtai neįvertins: Europos Komisija pernai porą milijonų eurų skyrė demokratines vertybes ir europietiškumą Baltarusijai per RTVi (Rusijos žydų kontroliuojamas kanalas) turinčiam skleisti televiziniam projektui, bet vos pasibaigus Rusijos ir ES vadovų susitikimui Samaroje, ši televizija buvo pilna antieuropietiškų lozungų: "persenusi Europa", "stagnacijos ištikta Europa", "badaujanti Europa" yra "valkata", palyginti su energetiniais resursais turtinga Rusija.

Deja, tikriausiai ir šis susitikimas nepadės artimiausiu metu Europai nusiimti rožinių akinių žvelgiant į Rusiją. Bent jau kol Europoje dominuoti siekiančios Vokietijos kanclerė Angela Merkel, supainiojusi Lietuvą su Latvija ir jų pasirašytas sienos sutartis, linksminsis išgirdusi Vladimiro Putino pastabą - "koks skirtumas".

Pasiūlytas lietuviškasis "sulaikymo" variantas?

Šios iškalbingos smulkmenos priverčia susimąstyti eilinį televizijos žiūrovą ir bent vieną Lietuvos partiją. Nežinant vidinių Tėvynės sąjungos diskusijų, sunku atspėti, ar iš tiesų šios partijos vadovybė siekė atkreipti visų dėmesį į Šaltojo karo pradžią ir vėlesnius jo padarinius, pastarąjį garsiai nuskambėjusį savo užsienio politikos dokumentą pavadindama "Rusijos sulaikymo strategija: Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo planas". Šis dokumentas, žinoma, nė iš tolo neprilygsta Dž. Kenano "Ilgajai telegramai" ar "Sovietų elgsenos šaltinių" filosofijai, tačiau šiaip ar taip tikslas keliamas labai panašus: atsakyti į klausimą, kas gi vyksta Rusijoje, kodėl ji taip elgiasi, ir numatyti, kokių veiksmų turėtų imtis valstybė. Tiesa, Tėvynės sąjunga - Lietuvos, o ne JAV partija, todėl pasiūlymai, ko gero, turėtų būti ne tokie globalūs.

Nors lyginti šių dviejų dokumentų nesinorėtų, tačiau jų pavadinimas tarsi verčia tai daryti. Visų pirma, viešai paskelbęs šį dokumentą ne bet kada, o gegužės 9 d., Andrius Kubilius tikriausiai tikėjosi kokios nors Rusijos reakcijos. Jos kol kas nebuvo, bet tikriausiai rusai buvo užsiėmę Rusijos ir ES viršūnių susitikimo organizavimu. Tačiau, matyt, mažiausiai tikėjosi savo politinių oponentų reakcijos, juk dėl Rusijos grėsmės kaip niekada anksčiau visos partijos sutaria. Deja, reaguoti į šį dokumentą vien konstruktyviai ne visiems pavyko. Komentarai "nieko naujo nepasako", "plagiatas" konservatorių jau seniai nebestebina, ypač kai jie skamba iš kai kurių žurnalistų ar politinių veikėjų. Vis dėlto konservatorių pirmininkas turėtų pripažinti (neformaliai jis tą jau ir padarė), kad išleisdamas šį dokumentą į viešumą jis tikriausiai šiek tiek paskubėjo (nors sklando kalbos, kad dokumentas rengtas jau seniai). Labai formalių penkių puslapių tekste nemažai spėliojimų, nepagrįstų prielaidų ir ginčytinų sąvokų, jau nekalbant apie tai, kad galima rasti ir loginių klaidų. Pavyzdžiui, kodėl kaimynių autonomijos siekis būtinai skatina vidaus autoritarizmą? Tikriausiai turėta omenyje, kad ta autonomija turėtų paskatinti agresyvią Rusijos užsienio politiką? Kitas sakinys: "Stiprėjantis autoritarizmas yra ir atsakas į nusivylimą demokratinės raidos laikotarpiu…" Nelabai aišku, kada tas demokratinis laikotarpis Rusijoje buvo, jeigu jis apskritai toks buvo. 4 strategijos punktas: "Priemonės, kuriomis naudojasi Rusija, tampa vis efektyvesnės, agresyvesnės, geriau finansuojamos". Kokios tos priemonės, skaitytojui gali būti sunku atspėti, juo labiau jeigu nurodoma, kad jos vis tobulesnės įvairiomis prasmėmis. Panašu, kad Rusija kol kas nieko naujo neišrado. Taip, tiesa, skiria daugiau pinigų propagandai. Tačiau šantažas energetiniais resursais buvo ir yra populiarus pastaruosius septyniolika metų. Ką reiškia tokios sąvokos kaip "politinė reakcija", "interesų nukreipimas į Rytus, o ne į Vakarus"? Kodėl korupcija ir skurdas yra vienintelės problemos, per kurias Rusija įgyvendina savo interesus? O teisinis nihilizmas, mažos pensijos, nedidėjantys valstybės tarnautojų atlyginimai ir valdininkų deficitas? Ir taip toliau. Iš penkių puslapių teksto galima įvairiausių netikslumų pririnkti labai nemažai. Jau neminiu, kad Tėvynės sąjungos pirmininkas to teksto tikriausiai nedavė net stilistui paskaityti. O gaila…

O priešas jau nebe už vartų

Rusijos įtakos mažinimo planas yra labai svarbus Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, net Lenkijai. Šis dokumentas, jeigu dar bent porą savaičių būtų pabrendęs vidinėse konservatorių diskusijose, tikriausiai būtų tapęs ta bomba, kuri galėtų pažadinti visus snaudžiančius ir abejojančius, kad priešas jau seniai yra ne už vartų, o įvairiausiais Trojos arkliukų pavidalais - jau čia, Lietuvoje.

Kaip strateginiam dokumentui, labai svarbu situacijos Rusijoje aprašymas, tačiau daug daugiau dėmesio turėtų būti skiriama situacijai Lietuvoje aprašyti: kaip Rusija jau sugebėjo įtvirtinti savo interesus. Ir pravartu būtų tai daryti ne tik naudojant konkrečius pavyzdžius, bet ir apibendrinant Rusijos įtakos praktikas. Tuomet gal ir pasiūlymas rinkti prezidentą Seime taip neiškristų iš konteksto (nors tai turėtų būti kito dokumento objektas).

Taigi pati strategija galėtų turėti dvi pagrindines dalis (jos tik nujaučiamos konservatorių dokumente). Pirma - tai strategija, kuri turėtų būti taikoma Lietuvoje, siekiant apsaugoti Lietuvos visuomenę, šalies konstitucinę santvarką. Juk kritinė 22 metų nepriklausomos valstybės egzistavimo riba dar neįveikta. Antroji dalis galėtų būti skirta užsienio politikai.

Lietuvoje, neišsprendus visų socialinių problemų, žinoma, sunku tikėtis pakeisti ar bent jau susilpninti sovietinių stereotipų įtaką. Tačiau kai kalbama apie Rusijos sulaikymo strategiją, reikia pasirinkti ir įvardinti kelias svarbiausias kryptis, kuriomis didžioji kaimynė sugeba daryti didžiausią įtaką: valstybės valdymo ir teisinės sistemos skylės, netinkamai saugomas informacinis laukas.

Pažeidžiama teisinė ir valdymo sistema

Jeigu įvykdomas nusikaltimas pasinaudojus netobulais įstatymais, teisėsaugininkams telieka skėsčioti rankomis ir gūžčioti pečiais, nes tiesiog nėra reikalingų įstatymų tokiai veiklai užkardyti. Viename iš savo komentarų Tomas Bitinas rašė, kad už Rolandą Paksą žmonės balsuos tol, kol Lietuvoje nebus tvarkos.

Rinkimų metu keičiantis valdančiajai koalicijai - aukščiausi ministerijų pareigūnai nepalieka savo postų. Kažkada "nupolitizavę" valstybines institucijas sekretoriais ir direktoriais, socdemai dabar gali tik piktintis stagnacija. Ką reiškia, kad keičiantis VSD vadovui nesikeis nė vienas jo pavaduotojas? Kodėl merai turėtų būti renkami tiesiogiai, o apskričių administracijos prižiūri savivaldybes beveik visais klausimais ir vykdo nevykstančią žemės reformą? Kodėl Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad atlyginimų sumažinimas policininkams yra neteisėtas, o valstybės tarnautojų atlyginimų skaičiavimas pagal jau seniai beveik trečdaliu mažesnį minimalų gyvenimo lygį negu patvirtintas kitu įstatymu?

Jeigu prisimintume R.Pakso pergalingą žygį į prezidentūrą, tai jo rinkimų kampanijos pagrindinis akcentas buvo tvarkos įvedimas, o ne atlyginimų didinimas. Taigi tikriausiai čia didžiausių problemų Lietuvoje šaltinis, suteikiantis progą Rusijai kastis po kiekvienu mūsų valstybės valdymo ir teisėtvarkos pašlijusiu kampu.

Kas valdo informaciją?

Kitas aspektas - informacija. Tautiškumo puoselėjimą propaguojantys konservatoriai šiek tiek pavėluotai prisiminė savo ištakas. Kaip nepavėluosi, jeigu visos mintys buvo skirtos mistiniams trileriams: naujajai vadybai ir žinių ekonomikai. Vis dėlto stebina, kad ir šiame dokumente konservatoriai akcentuoja rusų kalbos išvarymą iš rojaus, jos pakeitimą viena iš ES kalbų (suprask, anglų). Lietuvių kalba tarsi ir nuošalyje. Argumentas - jeigu nerodysim nedubliuotų angliškų filmų, tai sumažinsim savo jaunimo konkurencingumą pasaulio rinkoje (lyg tas jaunimas masiškai išvykdamas neįrodė, kad yra priešingai).

"Rusijos išvarymo strategija", kaip vienoje diskusijoje pasiūlė pavadinti Audrius Matonis, prasminga tik tuo atveju, jeigu Lietuva bent įsivaizduos, ką vietoje to pasiūlyti. Teiginys, kad žiniasklaida turėtų užsiimi ugdymu, visada kelia klausimą, ar publika tam "pasirašys". Prancūzijoje ir net kaimyninėje Baltarusijoje, kuri nuolat kaltinama savo nacionalinio identiteto praradimu, yra įvedusios transliavimo nacionaline kalba kriterijus: prancūziška muzika užpildo net 80 proc. valstybinio ir komercinio eterio, baltarusiška - gal dar daugiau. Rusiškai transliuojančių kabelinių ir palydovinių kanalų apmokestinimas nebus toks paprastas, kaip ir nebuvo lengva "išjungti" dezinformaciją apie Lietuvą skleidžiančio Baltarusijos nacionalinio kanalo.

Ir tuomet Tėvynės sąjunga prasmingai nutylėjo. Tyla gera byla, tačiau numatyta "patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategija" gali būti ant ribos tarp "smegenų šturmo" ir "smegenų plovimo", tarp tautiškumo puoselėjimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo. Todėl rusiškų kanalų išjungimas gali būti nepakankama priemonė. Reikia būti pasiruošus teikti operatyvią ir kokybišką informaciją apie Lietuvą visomis įmanomomis kalbomis ar bent jau pradėti nuo rusų ir anglų kalbos. Išskyrus kelis dienraščius, rusiškos ar angliškos informacijos apie Lietuvą ar naujienų iš Lietuvos tomis kalbomis, kuriomis galėtų naudotis kitų šalių dienraščiai ar elektroninė žiniasklaida, šiuo metu yra absoliutus defi- citas. Todėl net ir europiečiams nelieka nieko kito, kaip tik persispausdinti "regnum.ru" ar "evrasia. ru" naujienas. Jų kontekstas, deja, aiškus tik Lietuvai, bet tikrai ne senajai Europai.

Užsienio politika - "katino tampymo už ūsų" metodas

Antrajam strategijos aspektui - užsienio politikai tikriausiai galima būtų skirti atskirą traktatą. Žinoma, įgyvendinant Lietuvos planą sumažinti Rusijos įtaką, siūloma pasitelkti kitus tarptautinių santykių veikėjus. Tenka grįžti prie amerikietiškos sulaikymo strategijos. JAV galėjo tikėtis sulaikyti visus įmanomus tuomet Sovietų Sąjungos žingsnius ir net ketinimus atitinkamomis priemonėmis. Nepaisant to, kad Rusija nebėra tokia supergalybė, tačiau Lietuvos regioninės ambicijos gerokai nesutampa su rusiškomis ambicijomis. Čia nepadėtų nei ES, nei kaimyninės šalys. Teoriniame tarptautinių santykių lygmenyje egzistuoja toks supratimas kaip asimetrinis atsakas, kuriuo Lietuva ir turėtų kliautis. Įvertinus visą Rusijos ėjimo į kaimynines valstybes metodiką ir savo galimybes, galima būtų kurti planą, kaip į jas atsakyti pasitelkiant visas įmanomas priemones, sutelkiant visuomenę, mobilizuojant visų sričių elitą, jeigu tvirtai įvardijamas strateginis tikslas - sulaikyti Rusiją nuo tolesnio dominavimo Rytų ir Vidurio Europoje ar bent iš dalies ją išstumti iš jau propagandos išartų dirvonų.

Visų pirma reikėtų įvertinti Lietuvoje esančius resursus, kuriuos šiam strateginiam tikslui ketinama skirti. Antra, įvardinti sąjungininkus šioje ilgoje kovoje, kuri ilgalaikėje perspektyvoje gali virsti ir kova su vėjo malūnais. Trečia, pasirinkti efektyviausius įmanomus strategijos metodus.

Resursai Lietuvoje yra mažų mažiausiai riboti, jeigu galima būtų teigti, kad tokiai strateginei kovai jų apskritai galima atrasti. Todėl visa strategija turėtų būti paremta principu: "patampykime katiną už ūsų". Tai savotiškas provokavimo metodas, kuris leistų sąjungininkams atskleisti "tikrąjį" priešininko veidą, kas vėlesniuose etapuose turėtų pagelbėti siekiant paramos. Didžiausia problema, kaip parodė įvairūs įvykiai - Vytauto Pociūno žūtis, įvykiai Estijoje - yra žmogiškieji resursai ir gebėjimas reaguoti į greitai besikeičiančią situaciją. Išprovokuotas katinas tikrai nelauks, kol pelės išsibėgios.

Tėvynės sąjungai artimiausia turėtų būti realistinė žiūra į tarptautinius santykius, realizuojant bent jau Rusijos sulaikymo strategiją. Todėl pamąstymai apie stiprią ES ar ES konstituciją atrodo šiek tiek pritemti. Visų pirma, nieko tokio, jeigu siekiama konkrečių įsipareigojimų energetikos srityje, tačiau vengiama įsipareigoti skiriant ES užsienio reikalų ministrą. Tikėtis, kad dalį savo suvereniteto perdavus Europos Komisijai, tokią pat jo dalį perduos ir didžiosios Europos šalys, yra mažų mažiausiai naivu. Tarptautiniuose santykiuose veikia atvirkščio santykio principas: Lietuvos 10 proc. suvereniteto šaliai yra daug didesnis praradimas nei tas pats procentas Prancūzijai. Kol kas dar neegzistuoja nė vienas sprendimų priėmimo tarptautinėse organizacijose mechanizmas, kuris garantuotų, kad didžiosios valstybės nedarys didesnės įtakos nei mažosios. Todėl pagrindinis Lietuvos sąjungininkas turėtų būti taip pat JAV į tarptautinių santykių madą įvestas principas - "norinčiųjų koalicijos". Jeigu kalba eina apie energetiką, tai galime tikėtis pasitekti Lenkiją, Latviją, Estiją. Jeigu norime remti demokratiją - puiku būtų draugauti su Skandinavija. Ir taip toliau. Tai nėra principų nebuvimas. Tai tarptautinių santykių realizmas ir konservatorių strategijos įgyvendinimas.

Efektyviausias asimetrinis metodas - "katino tampymas už ūsų". Rusiją erzina naujų ES ir NATO narių aktyvumas šiose organizacijose, jų kišimasis į buvusių sovietinių respublikų reikalus, pačiais minimaliausiais resursais bandymas įkišti pleištą tarp Rusijos ir jos įsivaizduojamos įtakos zonos. Rusija iki šiol savo santykius su ES grindė metodu "skaldyk ir valdyk", senąsias ir naująsias ES nares traktuodama skirtingai. Todėl ne kitaip turėtų elgtis ir Lietuva ar ES. Kaip 1947 m. prognozavo Dž. Kenanas - suskaldžius komunistų partiją ir paskatinus vieną iš lyderių pasitelkti mases, tai susilpnintų ir sužlugdytų Sovietų Sąjungą. Suskaldžius dabartinį Rusijos elitą, tikriausiai galima būtų tikėtis panašaus rezultato. Šiuo atveju, skaldymas tokioje milžiniškoje Rusijoje gali vykti visais įmanomais vektoriais: Maskvos-Peterburgo, regionų, socialinių sluoksnių ir pan.

Siekdami įgyvendinti savo strategiją, konservatoriai turėtų būti tie tikrieji realistai, kurie turėtų įvardinti pačius radikaliausius metodus ir priemones. Vyniojimas į vatą jau paseno morališkai, o gražūs žodžiai nepadės įtikinti nė vieno europiečio, nes romantizmas Rusijos atžvilgiu dar nepraėjo. Ir nepasirašyta partnerystės su Rusija sutartis tikriausiai labiau erzina ne Rusiją, o pačius europiečius. Situacija pasikeis, kai didžiųjų valstybių vadovai bent jau žinos, kad Ryga nėra Lietuvos sostinė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija