Ar dešinieji turi galimybių išlįsti iš opozicijos apkasų?
Andrius Navickas
Rugsėjo pradžioje įvykusiame Tėvynės sąjungos Tarybos posėdyje
priimti du svarbūs nutarimai. Pirma, apsispręsta nepratęsti sutarties
dėl paramos socialdemokratų mažumos vyriausybei. Antra, tęsti derybas
su Lietuvos krikščionimis demokratais, siekiant abiejų partijų susijungimo
dar iki 2008 m. vyksiančių Seimo rinkimų. Abu šie sprendimai gali
turėti didelę įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui. Kita vertus,
jie toli gražu nesudėlioja visų taškų, nebent sustiprina viltį,
kad Tėvynės sąjunga gali rasti jėgų pasiūlyti alternatyvą ciniškam
valdžios ir visuomenės atotrūkiui. Tačiau panašių lūkesčių, siejamų
tiek su Lietuvos konservatoriais, tiek su krikščionimis demokratais,
būta ir anksčiau. Deja, jau ne teko nusivilti. Gal todėl ir dabar
skeptikų tikrai netrūksta.
Pilkasis scenarijus
Nuogąstaujama, kad per pastaruosius draugystės su socialdemokratais
metus išskydo Tėvynės sąjungos tapatybė, kilo sumaištis tarp šios
partijos ištikimų rėmėjų ir, svarbiausia, subliuško konservatorių
lyderių politinės ambicijos. Jei dar prieš porą metų Tėvynės sąjungos
lyderiai kalbėjo apie ryžtą formuoti vyriausybę po rinkimų ir galimybę
įrodyti, kad valstybę galima tvarkyti kur kas geriau, tai pastaruoju
metu daug dažniau užsimenama apie tai, jog ir po Seimo rinkimų veikiausiai
teks tartis su socialdemokratais dėl bendro darbo.
Konservatoriai realiai vertina susidariusią situaciją? Veikiau
galima teigti, jog jie, bent kol kas, nerodo stiprios politinės
valios siekti radikalių permainų valstybės gyvenime. Pavojingas
to padarinys - liberaldemokratai ar net darbiečiai sugeba nuosekliau
kritikuoti apsnūdusią Gedimino Kirkilo vyriausybę nei konservatoriai.
Kitas padarinys - sustiprėję gandai, jog socialdemokratai esą turi
svertų, kurie leidžia valdyti Tėvynės sąjungos veiksmus. Kaip vienas
iš galimų svertų įvardijamas VP Market, siekiančio dalyvauti didžiulį
pelną žadančiame naujos atominės elektrinės statybos procese, neva
duotas pažadas paremti TS, jei ši netrukdys G. Kirkilui veikti.
Deja, taip ir nesulaukėme Lietuvos krikščionių demokratų atgimimo.
Taip, ši partija šiandien labiau sutelkta nei prieš keletą metų.
Ji neblogai pasirodė per savivaldos rinkimus. Bent jau nedideliuose
miestuose ir kaimiškose vietovėse. Tačiau tik didžiausi optimistai
gali viltis, jog krikščionys demokratai savarankiškai gali "perlipti"
rinkimų į Seimą slenkstį. Tikrai ne vien dėl to, jog ši partija
neturi pakankamai finansinių resursų triukšmingai rinkimų kampanijai.
Labiausiai jai trūksta žmoniškųjų resursų, t.y. politikų, galinčių
aktyviai, nuosekliai ir principingai reikštis viešojoje erdvėje.
Net LKD lyderis Valentinas Stundys yra žinomas tik savo rajone ir
politikos apžvalgininkų. Ar didžioji dauguma Lietuvos žmonių yra
girdėję, ką krikščionys demokratai galvoja apie aukštojo mokslo
reformą, mokesčių politiką, kultūros paveldo apsaugą ar referendumą
dėl dvigubos pilietybės?
Tikrai suprantu tų LKD narių, kurie baiminasi susijungimo
su Tėvynės sąjunga, nuogąstauja, jog krikščioniški principai ištirps
margaspalvėse konservatorių deklaracijose, abejones, tačiau, deja,
kol kas neišgirdau tikros alternatyvos "santuokai" su Tėvynės sąjunga.
Mano įsitikinimu, visi išloštume, jei į būsimą Seimą TS ir LKD sugebėtų
patekti kaip savarankiškos politinės jėgos, galinčios sudaryti galingą
koaliciją.
Tačiau nematau pagrindo tokiam scenarijui. Labiau tikėtina,
kad balsavusių už LKD balsai "sudegs", o TS bus pastūmėta flirtui
su liberalais.
Misija įmanoma?
Tikiu, kad niūrus politinis scenarijus tik vienas iš kelių
galimų. Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionys demokratai per metus
iki rinkimų gali daug ką pakeisti. Tam reikia stiprios valios, nuoseklumo,
energijos ir aiškios veiklos strategijos.
Lietuvoje įprasta, jog politikai skaudžiai reaguoja į politikos
apžvalgininkų kritines pastabas. Geriausiu atveju mesteli - kritikuoti
lengva, daug sunkiau rašyti konstruktyviai, nurodant, kokių veiksmų
politikai turėtų imtis. Tokia politikų pozicija kiek keista - juk
būtent jie, įvertinę dabartinę situaciją ir remdamiesi savo partijos
politine ideologija, turėtų formuluoti nuoseklų veiksmų planą. Nes
jokia apžvalgininkų, politologų pasiūlyta strategija nebus gyvybinga
be tvirtos politinės valios. Nepaisant to, šiame tekste atsižvelgsiu
į politikų pageidavimus ir pasiūlysiu savą trijų punktų programą,
kuri, mano įsitikinimu, galėtų prisidėti prie stiprios dešiniosios
alternatyvos dabartinei nomenklatūrinei oligarchijai suformavimo.
I. Vaisingos politinės jungtuvės
Kiek teko domėtis, dauguma TS narių palankiai vertina politines
jungtuves su LKD. Tiesa, vyrauja požiūris, jog reikalingos ne tiek
jungtuvės, kiek gilias istorines šaknis turinčios, bet nukraujavusios
partijos įskiepas į TS kūną. Regis, TS vadovybė apie jungtuves su
LKD mąsto kaip apie mechaninį procesą, vertindami jų nauda pirmiausia
kiekybinėmis, o ne kokybinėmis kategorijomis. Nuotaikos LKD kur
kas įvairesnės. Nemaža grupė krikščionių demokratų kritikuoja Valentino
Stundžio ryžtą jungtis su TS. O LKD vadovybei, kiek žinau, kol kas
labiausiai rūpi, kaip po susijungimo vadinsis nauja partija, o ne
tai, koks bus jos veiklos turinys.
Jei nuotaikos ir nuostatos nesikeis, TS ir LKD
jungtuvės nebus vaisingos. Lygiai kaip nebuvo vaisingas Dešiniųjų
sąjungos ar Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prisijungimas
prie konservatorių. Po buvusių jungtuvių TS politinės veiklos turinys
praktiškai nepasikeitė, o elektoratas neprasiplėtė.
Šiandien TS vadovai klaidingai skaičiuoja, jog jungtuvės su
LKD tesuteiks nuo 1 iki 3 procentų papildomų balsų per rinkimus.
Iš tiesų jei TS pakanka dabartinio elektorato, tai LKD elektorato
prisijungimas tebus lašas jūroje. Tačiau jei svajojama apie stiprią
politinę alternatyvą dabartinei sistemai, tai būtina patraukti ir
tuos, kurie šiandien abejingi politiniams įvykiams ar yra suvilioti
kitų politinių jėgų. TS ir LKD jungtuvės yra galimybė formuoti naujos
kokybės politinį darinį. Didžiausias LKD indėlis į jį galėtų būti
stipri krikdemiška socialinė programa, kurios TS iki šiol labai
trūko. Konservatoriams, nepaisant pavienių iniciatyvų šeimos politikos
srityje, labai trūksta didesnio socialinio jautrumo ir sugebėjimo
kalbėtis su paprastais Lietuvos žmonėms.
Jau dabar būtina žengti du svarbius žingsnius vaisingų jungtuvių
link. Pirma, pradėti kantrias konsultacijas ir suartėjimą savivaldybių
tarybose. Ne viename mieste ir rajone konservatoriai ir krikdemai
yra atsidūrę skirtingose politinių barikadų pusėse. Politinius skirtumus
būtina ištirpdyti, ir tai ne vienos dienos darbas. Antra, pasigendu
bendrų TS ir LKD politinių iniciatyvų. Pavyzdžiui, A. Kubiliaus
kvietimas "šeimos revoliucijai" būtų tik laimėjęs, jei jis būtų
paskelbtas TS ir LKD vardu.
II. Šešėlinės vyriausybės suformavimas
Tėvynės sąjunga, reaguodama į "vieno žmogaus partijų" išpopuliarėjimą,
mano įsitikinimu, pasirinko neadekvatų politinio veikimo būdą. Bandyta
sutapatinti TS ir A. Kubilių. Partijos lyderis tapo pagrindiniu
ekspertu visoms temoms. A. Kubiliaus erudicija nekelia abejonių,
tačiau TS gretose yra labai daug puikių specialistų, kurių kompetencija
ir sugebėjimai nepakankamai išnaudojami. Kitas dalykas - nemaža
dalis žmonių lieka skeptiškai įsitikinę, kad, net jei dešinieji
laimėtų Seimo rinkimus, niekas realiai nepasikeistų. Vienintelis
įtikinamas atsakymas - viešai paskelbti autoritetingus asmenis,
kurie sutiktų vadovauti ministerijoms, bei svarbiausias programines
tezes kiekvienoje srityje.
Šiandien tegalime numanyti, kad Irena Degutienė yra konservatorių
kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą. Tačiau
kultūrininkams labai svarbu žinoti, ką dešinieji siūlytų į kultūros
ministrus ir kaip ketina keisti apgailėtiną valdžios politiką šioje
srityje. Konservatoriai aktyviai kritikuoja Kazimierą Prunskienę,
tačiau visiškai neaišku, ką jie siūlytų į Žemės ūkio ministrus ir
kokias permainas stengtųsi įdiegti.
Šešėlinio kabineto nariai jau šiandien galėtų aktyviai dalyvauti
politinėse diskusijose ir ryškinti dešiniosios alternatyvos specifi-
ką. Kartu tai būtų labai svarbus signalas visiems skeptikams, kas
keičiasi po TS ir LKD jungtuvių, jog naujoji partija yra pasiryžusi
komandiniam darbui.
III. Atsigręžimas į žmones ir ypatingas dėmesys veiklos skaidrumui.
Viena svarbiausių Lietuvos politinio gyvenimo tragedijų -
praraja tarp valdžios ir visuomenės. Valdžia kurčia visuomenės problemoms,
pastaroji atsilygina panieka politikai ir partijoms. Taip pat visuotinai
išplitusi bendra nuostata, kad visos partijos korumpuotos bei rūpinasi
tik savimi. Vienintelis būdas įrodyti, kad galimas kitoks politinis
veikimas - imtis radikalių veiksmų.
Pirma, būtina atstatyti vidinius saitus partijoje. TS ir LKD
jungtuvės galėtų būti puiki proga pereiti prie intensyvaus "centro"
ir skyrių bendravimo, kurio, bent jau TS, labai trūksta. Antras
žingsnis - tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Galima ieškoti įvairių
priežasčių, kodėl liberaldemokratai sėkmingai pasirodė savivaldos
rinkimuose Vilniuje, tačiau tikrai viena svarbiausių - tai, kad
jie pasivargino tiesiogiai kreiptis praktiškai į kiekvieną vilnietį.
Tradicinis bendravimas su žmonėmis "per televizorių" yra veiksmingas
tik iki tam tikros ribos. Idant būtų atkurtas žmonių pasitikėjimą
politikais, būtini tiesioginiai pokalbiai, važiuojant pas žmones.
Tam reikalinga stipri ir gausi politikų komanda ir, svarbiausia,
darbštumas ir atkaklumas, kurių šių dienų politikams dažnai trūksta.
Dar vienas svarbus dalykas - ypatingas dėmesys veiklos skaidrumui.
Tiek TS, tiek LKD privalo įrodyti, kad tarnauja tik Lietuvos žmonėms,
o ne kuriems nors rėmėjams. Todėl būtina labai atsargiai priimti
paramą, visą ją skaidriai deklaruoti ir principingai reaguoti į
kiekvieną informaciją apie neskaidrią TS ar LKD nario veiklą.
Įvardijau tik kelis svarbius žingsnius galingos
dešiniosios politinės alternatyvos link. Nesunku įvardinti jų kur
kas daugiau. Tačiau esminis dalykas - politikų suvokimas, kad permainos
būtinos ir būtinas nuoseklumas jas įgyvendinant. Tvirtai tikiu,
kad per metus galima kelis kartus padidinti TS ir LKD simpatikų
gretas. Tačiau tik tuo atveju, jei to bus atkakliai siekiama, o
ne trypčiojama vietoje, galvojant apie ramų gyvenimą opozicijos
apkasuose.
© 2007 XXI amžius
|