Nuo vilko pas meškutę?

Tomas Čyvas

Tomas Čyvas

Kas jau kas, o infantilios polonofobijos mėgėjai Vilniaus energetinio forumo dėka tikrai laimėjo gerą progą pašūkauti ir pademonstruoti savo patriotinį įkarštį. Lenkijos nepasirašyti susitarimai ir seniai žinomas noras ginti savo interesus žiniasklaidos buvo pateikiami kaip akibrokštas, įžūlumas, šantažas ir t.t. Kai kas gal naktį susapnavo ir Želigovskio šmėklą.

Kas iš tikrųjų nutiko?

Pirma, kas bent kiek domisi Lenkijos vykdoma užsienio politika, seniai turėjo progų įsitikinti, kad kaimynai nebūtinai linkę sutikti, kai jiems tepasiūloma padėti parašą, įteisinant tai, ką už juos nutarė kiti. Blokavę ES strateginės partnerystės su Rusija sutartį, privertę derėtis Sutarties dėl Konstitucijos Europai autorius, ne kartą įsiutinę Briuselio biurokratiją, lenkai ir lietuvių, kaip pamenama, prašė neskubėti priimti Atominės elektrinės įstatymo. Pastarais buvo priimtas kosminiu greičiu, nervingai atmetant bet kokias abejones ar klausimus, nors kalbama apie milijardus (o gal kaip tik todėl). Taigi tai, jog kaimynų siekiai kiek skiriasi nuo to, kas nutarta mūsų strategų galvose, vakarėliuose ar pirtyse su "Maximos" investuotoju, neturėjo niekam būti paslaptis.

Užsienio politikos laimėjimais nuolat besigiriančios šalies diplomatija, pasiklausiusi beviltiškų prezidento kalbų, teisinusių svarbiausios energetinės sutarties nepasirašymą "neparuoštais dokumentais", neturėtų jaustis labai gerai. Paprastai tokiuose forumuose vykdomi iš anksto sutarti formalumai. Tada ir su tekstų atspausdinimu bei rašiklių kokybe neiškyla bėdų.

Atmetus visa kita, aiškus signalas buvo Lenkijos ministro, viešėjusio Vilniuje, kalba, kuria jis ne tik patvirtino problemos egzistavimą, bet ir nurodė aiškų interesą - gauti bent 1 000 MW iš naujosios AE savo šaliai. Ar tikėtina, kad toks Varšuvos noras gimė per naktį? Nieko panašaus, prognozuodami savo poreikius, lenkai jau seniau svarstė ir tebesvarsto branduolinės jėgainės statybos Lenkijoje klausimą. Tokia galėtų, kaip manoma, atsirasti ne anksčiau 2016m., o galingumas, apie kurį kalbama - 6 000 MW (4x1500). Tad jokios naujienos dėl "apetito megavatams" nėra. Saliamoniškas šalies vadovų sprendimas "nesikalbėti su išsišokėliu" jau nuo pat pradžių buvo juokingas. Ir turėjo tragikomiškų pasekmių šalies vadovo, beviltiškai besistengusio nuslėpti sutarties strigimo priežastį, įvaizdžiui.

Galva smėlyje jau seniai

Stručio politika įpratusiems, kad viskas nutinka taip, kaip jie nutarė, mūsų "valstybininkams" yra būdinga nuolat, kaip ir įprotis susierzinti bei įsižeisti, jei kas nors ne taip.

Ne Lenkija, o mūsų derybininkai, kaip spartuoliai-komjaunuoliai, prieš kelerius metus uždarė derybų su Europos Sąjunga punktus, kuriuose numatyta, jog dabartinė Ignalinos AE nustos gyvavusi nuo 2009-ųjų. Tada buvo puikiai žinoma, kad alternatyvų nėra, tačiau niekas nė nemėgino forsuoti jų paieškos, elektros tilto ar naujos AE statybos. Daugelis Lietuvos europarlamentarų savo balsais sutrukdė pratęsti Bulgarijos AE veiklą, taip parodydami ypatingą uolumą, neleidžiant atsirasti precedentui ir artinant Lietuvos energetinį badą.

Tiesa, bado gal ir nebus. Juk yra Rusija ir GAZPROM. Jie visada pasirengę mums padėti - taip byloja istorija. Be energetinio tilto į Lenkiją, nauja suvereni AE (be "nevidonų lenkų") virs atsidėkojimu už pagalbą - dar viena plyta į Rusijos energetinės sistemos mūrą. Reikia pripažinti - progresas yra. Seniau buvome paversti tik Sovietų sąjungos kiaulide.

Net ir dabar, kai aklavietės akivaizdoje produktyvusis derybininkas Petras Vaitiekūnas ir prezidentas Valdas Adamkus kviečia dėl Ignalinos persiderėti su Europos Sąjunga iš naujo, tokį poreikį mato ne visi.

Premjero pareigas einantis Albino Januškos atstovas spaudai Gediminas Kirkilas sako, kad tam vis tiek nesą jokių galimybių, tad neverta net prasidėti. Žinoma, juk "Dujotekanos" istorija rodo, kad su pagalbininkais iš GAZPROM derėtis paprasčiau.

Svarbiausia - įvaizdis

Net ir patyrę visišką fiasko, mūsų šalies vadovai ištikimi sau - kalba apie sėkmę su "laikinais sunkumais". Na, pastarieji, jei Dievas duos proto ir apkarpys personalinius apetitus, gal ir tikai bus laikini. Tik kaip ten su ta sėkme?

Kad apie vienokią ar kitokią sėkmę mėgina kalbėti lenkai - logiška. Ne vienus metus save į kampą stūmusi Lietuva didelių pasirinkimų neturi. Tuo nepasinaudoti panašiose derybose galėtų nebent kvailys. O ką gi laimėjo Lietuva?

Kaip didis laimėjimas ir "realiausias" proveržis pristatomas naftotiekis Odesa-Brodai-Plockas- Gdanskas jau pusiau egzistuoja. Ukraina jau 2002-aisiais pastatė vamzdžio atkarpą iki Brodų, t.y. beveik iki Lenkijos sienos. Visai gali būti, kad bus pastatytos ir kitos atkarpos, tik bėda, kad jokios atliekamos naftos Azerbaidžanas nežada.

Kad tokius projektus tik su Rusija derinantis Kazachstanas šias iniciatyvas ignoruoja - nėra nauja. Kaip ir tai, jog Europos Sąjungos svarbiausių valstybių lyderiai Vilniaus pašnekesiui nerado laiko arba tiesiog iškeitė jį į pokalbius su Vladimiru Putinu. Tad pergale pirmiausia galėtų tapti savo realios padėties suvokimas. Ir realių išeičių, o ne kaltininkų paieškos.

PS

Šalia visų į viešąją erdvę išlėkusių antilenkiškų marazmų, siekiančių Jogailą, Liublino uniją, Barborą Radvilaitę ir Želigovskį, yra dar viena smulkmena. Net dvigubai mažesnė už Lenkiją Čekija suvartoja energijos daugiau, nei visos trys Baltijos šalys kartu.

Jei žiūrėumei į būsimą AE tik kaip į verslo projektą, Lenkijos noras statyti galingesnę AE ir gauti daugiau elektros nėra didelė problema. Jei tai politinis sprendimas kuriant energetines alternatyvas draugams iš GAZPROM, tai didesnės apimtys irgi tik sveikintinos. O jei prašoma lenkų išmaldos arba labdaros (ko visiškai nereikia), tai galima apsieiti ir be provincialaus kudakavimo.

Pati Lenkija Europos Sąjungoje, kaip matome, yra rimtai spaudžiama "negadinti santykių su Rusija". Kvailiausia, ką galėtų padaryti Vilnius - paleisti Antano Valionio siūlomą antilenkišką melodiją į oficialius garsiakalbius.

Neseniai pasirodę pranešimai, kad tarp lenkų Rusijos specialiosios tarnybos kursto antilietuviškas nuotaikas, - jokia naujiena. Lietuvoje lenkus pirmasis pasmerkti suskubo irgi KGB rezervistas. Vilnių atiduoti Lenkijai irgi ragina ne pastarosios, o būtent Rusijos spaudoje siautėjantys Dugino tipo veikėjai. Ir jei jau kažkam knieti ieškoti istorinių pamokų, tai geriausia iš jų - tarpukario flirtas su sovietų Rusija, kaip "potencialiu sąjungininku prieš Lenkiją". Rezultatas žinomas - nuo vilko pas meškutę.

© 2007 „XXI amžius“