Požiūriai į mokyklą

Nuo Adomo ir Ievos vaikai pirmiausia mokosi iš tėvų, o paskui patys moko savo vaikus. Bet juk ateina laikas, kai tie vaikai ima prieštarauti savo tėvams, viską, ko tėvai buvo mokę, vadindami nesąmone ir dažniausiai ieškodami visai kitokių žinių. Bendresnio lygio mokyklų, kviečiančių į savo pastoges, taip pat atsirado labai seniai, dar seniau negu Sokrato, Platono ar Aristotelio mokyklos, jau tada vadintos akademijomis. Gaila, kad lietuviai savo krašte pirmąją mokyklėlę įsteigė vos XIV amžiaus pabaigoje (1397 m.), o akademiją tik 1579 metais. Privalomas ketverių metų mokymas lietuvių vaikams pradėtas teikti tik 1928 metais.

Savo rašinį pradėdamas seniausiais laikais, esu priverstas beveik iš karto šokti į šiandieną. Kaip lazda per galvą trenkė dvi moterys šios dienos laikraščiuose. Tokia Kristina Alauskaitė savo galbūt pirmą rašinėlį „Lietuvos aide“ pradeda štai kokiais teiginiais: „Visi žinome, koks sunkus ir kupinas kliūčių tas mūsų mokslo kelias. Mus spaudžia iš visų pusių, kemša į galvas Mendelejevo lenteles, skystųjų metalų jonizacijos formules ir panašias nesąmones“.

Į tokią abiturientės „išmintį“ galima ir neieškoti šaltinių. Žodį „nesąmonė“ šiandien beveik kiekviename sakinyje vartoja visas jaunimas - nuo pirmokėlio ar net darželinuko iki bakalauro. Todėl pažvelkime į „XXI amžiaus” (2004 02 04, Nr.10) priede „Horizontai“ išspausdintą Vilijos Dailidienės rašinį „Ar pajėgi mokykla ugdyti Lietuvos pilietį?“

Pats klausimas lyg ir labai svarbus: nežymioje spaudos dalyje ir kai kurių išminčių kalbose gana dažnai girdėti piliečio ugdymo svarba. Tik gaila, kad autorė beveik neapžvelgė, kas ir koks turėtų būti Lietuvos pilietis ir kas tuo reikalu rūpinasi. Visai užmiršo, kad tuo piliečio ugdymu labai domėjosi jau pirmasis atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys, kad pilietiškumo ugdymu domėjosi net Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ir ypač antrasis prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis tik ieškodamas atsakymo Vakarų Europos šalių švietimo planuose, antrasis pasitenkinęs tuo, ko mokė L.Brežnevas ir M.Gorbačiovas, trečiasis iki kaulų prisisunkęs globalizacijos polinkio.

O ar gerbiamoji V.Dailidienė prisimena, kad 1990 metais visų atsikūrusios Lietuvos vidurinių ir aštuonmečių mokyklų direktoriais buvo patvirtinti SSRS komunistų partijų nariai, kad trečdalis Lietuvos mokyklos mokytojų taip pat buvo komunistų partijų nariai, kad beveik visi jaunesnieji mokytojai buvo Lenino komunistinio jaunimo sąjungos nariai? Ar jie galėjo savo mokinių širdyse ugdyti nepriklausomos Lietuvos pilietiškumą, jei jų širdyse tebežėrėjo Sovietų Sąjungos pilietiškumas ir jo ugdymas savo mokinių širdyse?

Per keturiolika nepriklausomybės metų ta komunistinio ugdymo dvasia beveik užgeso. Bet net per prezidentų skleidžiamą globalizaciją nežydi ne tik tautiškumo, bet ir pilietiškumo gėlės. Ir ne dėl to, kad pilietiškumas bent pasu yra gautas, o dėl to, kad ir mūsų valstybės valdančioji gausybė pirmiausia grobia kiek pajėgia į savo kišenę. Mokytojas, kaip sovietiniais laikais buvo žemiausio lygio visuomeninkas, taip tebėra ir dabar: mokytojai visuomenėje beveik nedalyvauja. Ir ne tik todėl, kad jų atlyginimas kelis kartus mažesnis už savivaldybės tarnautoją, kelias dešimtis kartų mažesnis už verslininkų pajamas (vis dėlto yra ir mokytojų, kurie į mokyklą jau važiuoja savo automobiliu), bet ir todėl, kad, mažėjant mokinių skaičiui, dažnam mokytojui gresia darbo netekimas. Oi, reta sutikti mokytoją, kuris būtų ne tik dalyko dėstytojas, bet ir auklėtojas.

Mokyklose nėra auklėtojų. Mokytojai yra specialistai, dalykų dėstytojai. Ir viskas. Mokykla nepajėgi ugdyti Lietuvos pilietį jau vien todėl, kad mokyklų vadovams, mokytojams to pilietiškumo nereikia. Ar matėte mokyklų, kad jos iškilmingai švęstų Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją? Jeigu tos dienos būna darbo dieną, tai dažna mokykla turi progą sutrumpinti pamokas ir dalį mokinių susivariusi į didesnę patalpą šiaip taip tas šventes priminti. O jeigu šventės būna šeštadienį ar sekmadienį, kaip pernai, tai mokyklos tą dieną lieka aklinai uždarytos ir jokių minėjimų tomis dienomis nebūna.

2003 metais Vasario 16-oji buvo sekmadienį. Mokyklose ji nebuvo minima. Netikėtai viena Vilniaus gimnazija pernai mane pakvietė į jų mokyklą atvykti vasario 17 dieną, pirmadienį, ir mokiniams papasakoti apie šventę - jos svarbą. Nuvykau. Į didžiulę salę susirinko gal trečdalis mokinių, keliolika mokytojų. Mokyklos vadovų nebuvo. Mane paprašė pradėti renginį. O aš, nuėjęs į kalbėtojui skirtą vietą, paprašiau susirinkusius mokytojus ir mokinius Vasario 16-osios šventės minėjimą pradėti Tautos himnu. Tyla. Laukiu. Nesulaukęs himno, pats pasisiūliau pagiedoti. Ir giedu. Pirmą posmą giedant nepritarė nė vienas. Antrą posmą giedant keletas balsų jau pritarė. Paskutiniam mano giedamam posmui pritarė jau kelios dešimtys moksleivių.

Kitą dieną ir dar vėliau vaikščiodamas po miestą troleibusų stotelėse pakalbinau sutiktus moksleivius ir paklausiau, kaip jų mokyklose buvo paminėta Vasario 16-oji. Beveik visi atsakė, kad ta šventė mokyklose nebuvo minima.

Ir ko čia minės Vasario 16-ąją mokyklos, jei Lietuvos Seimas visai neseniai priėmė įstatymą, kad tautinės trispalvės per valstybines šventes nebūtina kelti, jei pernai tik keletas Lietuvos Seimo narių dalyvavo Vasario 16-ąją prie Signatarų namų Pilies gatvėje.

Gerbiamoji V.Dailidiene, jūsų klausimas „Ar pajėgi mokykla ugdyti Lietuvos pilietį?“ nėra tikslus. Aš klausčiau: „Ar nori mokykla ugdyti Lietuvos pilietį?“ Mano supratimu, nenori. Juk to nenori net prezidentai, Seimo nariai, švietimo ministrai. Tai kodėl turėtų norėti mokyklų vadovai, paprasti mokytojai?! Todėl ir tų piliečių tiek mažai. Juk ir skautų Lietuvos mokyklose tik vienas procentas, ateitininkų tik kitas procentas. Tik šių organizacijų nariai stengiasi suprasti ne tik Mendelejevo, pasak tos K.Alauskaitės, lentelės „nesąmones“, bet ir pilietiškumą, tautiškumą, religingumą.

Juozas PAPARTIS

© 2004 "XXI amžius"