Mūsų tikslas
mažinti Vakarų naivumą
Andrius KUBILIUS
Rusijos permainos nieko gero nežada
Keletas žodžių ne rinkimų, bet labai svarbia tema,
susijusia su spalio 5 dieną, Prezidentūroje planuojamu pasirašyti
politinių partijų susitarimu dėl pagrindinių valstybės užsienio
politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 metams. Dokumentas buvo
derintas, jis nėra blogas, ir mes jį pasirašysime, bet, manau, kai
kurių akcentų jame iš tiesų trūksta. Matyt, tai tam tikra prasme
simbolizuoja šių dienų Vyriausybės ir Seimo daugumos negebėjimą
kalbėti atvirai apie tai, kas darosi Rusijoje, kaip vystosi mūsų
santykiai su Rusija. Ši tema ne tik buvo labai svarbi, bet ji tampa
dar svarbesnė, turint galvoje tai, kas vyksta Rusijoje, kokie priimami
santykius su Lietuva liečiantys pareiškimai.
Rusijos pareiškimai, kad Baltijos valstybės, tarp
jų ir Lietuva, yra skolingos už okupaciją, yra ne tik įžūlūs, bet
ir įžeidžiantys. Gerai, kad Lietuvos atitinkamų žinybų vadovai sureagavo
į juos. Bet, skaitydamas ministro Antano Valionio žodžius, kuris
tai vadina tik Rusijos propaganda, į kurią nereikia per daug reaguoti,
aš manau, kad tai yra naivus požiūris. Mano įsitikinimu, tokie Rusijos
pareiškimai reiškia žymiai daugiau, jeigu prisimintume visus pastarojo
meto įvykius. Tai demonstruoja tokias pat permainas Rusijos užsienio
politikoje, ką Rusijos vidaus politikoje demonstravo Sovietų Sąjungos
himno sugrąžinimas. Rusija savo užsienio politikoje taip pat grįžta
atgal.
Stebint, kas dedasi šioje mūsų užsienio politikos
srityje, mūsų svarbiausias uždavinys - dėti visas pastangas sumažinti
naivų požiūrį Vakaruose, vertinant permainas Rusijoje. Turime atsiminti,
kad vieni neatlaikysime pavojingų permainų Rusijoje. Galbūt savo
veiksmais nepakeisime situacijos Rusijoje, bet, būdami ES ir NATO
nariai, galime bandyti keisti Vakarų požiūrį į permainas Rusijoje.
Todėl Lietuva turėtų skirti ypatingą dėmesį bet kokiems ženklams,
bet kokiems požymiams, kurie rodytų, kad tokio naivumo Vakaruose
mažėja. Tokius ženklus turime tyrinėti, juos skatinti ir visokeriopai
sveikinti. Tai ir būtų vienas esminių Lietuvos indėlių į Rusijos
sulaikymo strategiją, apie kurią esu kalbėjęs anksčiau.
Šiuo požiūriu gana keista (o gal visus strategiškai
svarbius klausimus užgožia rinkimų kampanija?), kad Lietuvoje liko
beveik nepastebėta tarptautinė iniciatyva, pasirodžiusi jau po Beslano
tragedijos, rugsėjo 28 dieną. Tai šimto pasaulio politikos lyderių
laiškas Europos Sąjungos ir NATO valstybių vadovams.
Šimto pasaulio lyderių laiškas
Laiškas buvo platinamas ir Lietuvos žiniasklaidos
agentūrose, tačiau vienintelė vieta, kurioje jis šiek tiek pastebėtas,
buvo Bernardinai.lt tinklapis. Man atrodo, kad šitas dokumentas
nusipelno žymiai didesnio dėmesio (cituoju ekspromtu versdamas,
todėl gali būti netikslumų):
Prezidento Putino užsienio politika vis ženkliau
pažymėta gąsdinančiais išpuoliais prieš Rusijos kaimynus ir Europos
energetikos saugumą (...) Vakarų lyderiai turi pripažinti, kad jų
dabartinė santykių su Rusija strategija yra žlunganti. Mūsų politika
žlugo nesugebėjusi prisidėti prie demokratinės Rusijos, kokią mes
norėjome matyti ir kokios po visų problemų nusipelno šios didelės
šalies žmonės. Ateina laikas pergalvoti, kaip ir kiek mes turime
bendrauti su Putino Rusija, ir mes turime save neabejotinai pastatyti
šalia demokratinių Rusijos jėgų. Šiuo kritiniu istorijos metu Vakarai
siekia demokratinių permainų visame pasaulyje, įskaitant ir Vidurio
Rytus. Mes negalime kitaip vertinti Maskvos elgesio ar sukurti dvigubus
standartus šalims, kurios yra Europos rytuose.
Šį laišką pasirašo tokie žinomi pasaulio politikos
lyderiai, ekspertai, kaip Džiuliano Amato, buvęs Italijos ministras
pirmininkas; neseniai Lietuvoje viešėjęs Ronaldas Asmus, prezidento
už darbus Lietuvai apdovanotas ordinais; Vytautas Landsbergis; Karlas
Bildtas, buvęs Švedijos ministras pirmininkas; Ufė Elemanas Jensenas,
Lietuvai gerai žinomas buvęs Danijos užsienio reikalų ministras;
vienas žinomiausių pasaulio politikos filosofų dr. Francis Fukujama;
gerai mums pažįstamas Bronislavas Geremekas; Vaclavas Havelas; Adamas
Michnikas; senatorius Džonas Makainas ir daugelis kitų. Manau, kad
žodžiai, kuriuos bandžiau cituoti, tiksliai nusako tai, kas vyksta
Rusijoje ir kaip turi elgtis Vakarai.
Lietuva turėtų džiaugtis, kad yra toks požiūris,
bet tenka apgailestauti, kad šis dokumentas liko nepastebėtas Lietuvoje,
kuri siekia būti regiono lydere. Jeigu mes siekiame būti regiono
lyderiais, mes turime tokias iniciatyvas ne tik sveikinti ir skatinti,
bet ir patys prisidėti prie jų atsiradimo. Deja, tenka pastebėti,
kad mūsų lyderystė, kuria visi džiaugėmės, buvo matoma tol, kol
reikėjo veržtis į NATO ir Europos Sąjungą. Tada mes buvome drąsūs
lyderiai. Bet kai reikia pasakyti kritinį žodį apie Rusiją, kai
reikia priešintis permainoms Rusijoje, mes išsigąstame, todėl vargu
ar galime save laikyti lyderiais.
Niūriausias Baltijos valstybių ir Rusijos santykių
scenarijus
Tokios iniciatyvos, ateinančios iš Vakarų, rodo,
kad ir Vakaruose naivumo kai kas visiškai neturi ir rengtis patiems
niūriausiems scenarijams. Štai į mano rankas pateko žinomo JAV smegenų
centro RAND Corporation parengtas darbas Prieigų strategiškai
svarbiausiuose regionuose užtikrinimas, išleistas šiemet. Tai didelės
apimties darbas, parengtas pagal JAV kariuomenės vadovybės užsakymą,
suformuluotą 2002 metų pabaigoje. Mes parengėme vieno skyriaus santrauką
ir siūlome atidžiau į jį pasižiūrėti. (Tekstas pridedamas.
Red.)
Nežinau, ar jis žinomas mūsų gynybos specialistams,
bet, manau, jog su juo turėtų susipažinti ir platesnė visuomenė.
Lietuva panašias studijas turėtų išnaudoti tam, kad Europoje, žvelgiant
į Rusiją, mažėtų naivumo. Šiame darbe gynybos ekspertai iš RAND
Corporation nagrinėja penkių galimų karinių veiksmų, galinčių kilti
2003- 2012 metais, scenarijus. Tie penki įmanomi kariniai veiksmai
apima Kinijos-Taivano, jau žinomą Irako-JAV konfliktą ir Pietų Amerikos
Karibų jūros galimą konfliktą. Vienas penkių galimų nagrinėjamas
ir Rusijos-Baltijos valstybių karinis konfliktas, Rusijai bandant
okupuoti Baltijos valstybes. Dėl kokių priežasčių gali kilti toks
konfliktas, išdėstyta pakankamai įtikinamai. Aišku, dokumentas paremtas
prognozėmis, tačiau svarbiausia, kad šiame dokumente vienu didžiausių
pavojų matomas Rusijos karinių pajėgų galimas bandymas sutrukdyti
JAV karinių pajėgų prieigą. JAV kariniai ekspertai mano, kad artimiausiu
laikotarpiu, iki 2012 metų, didžiausius pavojus JAV karinėms pajėgoms
sudarys ne branduolinės atakos ar kiti panašūs dalykai, bet būtent
prieigų sutrukdymas.
Dokumentas įspūdingas savo kariniu planavimu ir
karinių detalių tikslumu. Nagrinėjama, koks turėtų būti JAV atsakas
į Rusijos pastangas užimti Baltijos teritorijas. Labai tiksliai
numatoma, kokias karines pajėgas JAV ir NATO turėtų panaudoti Baltijos
regione. Kaip pavyzdį galiu paminėti: JAV reikės dviejų sunkiųjų
divizijų, desanto divizijos, 14 tolimojo nuotolio bombonešių ir
t.t. Taip pat numatoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kitos
tarnybos dės visas pastangas išnaudoti politines priemones tam,
kad sutrukdytų JAV karinėms pajėgoms prieiti prie Baltijos valstybių.
Kadangi karines pajėgas teks permesti iš Vokietijos per Lenkijos
teritoriją, nagrinėjami ir tokie klausimai, ar pajėgs Rusijos specialiosios
tarnybos daryti įtaką Vokietijos žaliesiems, kad jie protestuodami
gultų ant bėgių ir stabdytų karinių pajėgų permetimą iš Vokietijos
per Lenkiją į Baltijos valstybes. Nagrinėjama, ar nebus bandoma
daryti įtaką Lenkijos vyriausybei įvairiomis demonstracijomis, kad
ji trukdytų panaudoti savo geležinkelių infrastruktūrą. Tokia galimybė
atmetama kaip mažai tikėtina. Svarstoma, ką reikėtų daryti tuo atveju,
jeigu vienas pirmųjų smūgių, kuriuo Rusija bandytų apriboti NATO
kariuomenės prieigas prie Baltijos valstybių, būtų iš Kaliningrado
srities į Baltarusiją, užkertant siaurą tarpą tarp Lietuvos-Lenkijos,
kuriuo galėtų būti permetamos karinės pajėgos. Kalbama ir apie poreikį
turėti gerą karinę oro uostų infrastruktūrą Lenkijoje ir Lietuvoje.
Kokias išvadas mes turėtume daryti? Aš darau kelias
išvadas. 1. JAV, skirtingai nuo mūsų, nėra naivios, žiūrėdamos į
permainas Rusijoje ir remiasi sena patarle: nori taikos, renkis
karui. Labai tiksliai paskaičiuota, ko reikėtų JAV ir NATO kariuomenei
apginti Baltijos valstybių nepriklausomybę. 2. JAV siunčia aiškų
signalą Rusijai, kad yra pasirengusi bet kokiems scenarijams. 3.
JAV siunčia signalą Europai, kaip Rusija gali išnaudoti politinius
nesutarimus tarp JAV ir Europos.
Dokumentas nėra slaptas, jį galima rasti internete.
Jis yra prieinamas ir ekspertams, ir politikams, ir plačiajai visuomenei.
Norėtųsi, kad tai būtų žinoma ir kad mes darytume išvadas, galvodami
apie savo užsienio politikos ilgalaikę strategiją.
Pagal spalio 5 d. spaudos konferenciją
© 2004 "XXI amžius"
|