Smegduobės

Petras KATINAS

Aukšti Europos Sąjungos pareigūnai jau ne sykį viešai pareiškia, kad Lietuva neturi jokios galimybės dar kartą derėtis dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo bei jo terminų. Tuo tarpu premjeras A.Brazauskas nuolat pabrėžia naujo branduolinio reaktoriaus statybą Visagine ir jo būtinybę. Pasak A.Brazausko, nauju reaktoriumi suinteresuotos Latvija ir Estija, kurios esą padėsiančios finansuoti šią statybą. Premjerui pritaria ir ūkio ministras „darbietis“ K.Daukšys, aišku, ir jo viršininkas V.Uspaskichas. Premjeras ir jam pritariantieji be paliovos aiškina, jog Lietuva tiesiog privalo būti „branduoline valstybe“, nes kitaip be atominės elektrinės bus labai sunku – pabrangtų elektra, galbūt sulėtėtų ekonomikos vystymasis. Ūkio ministras K.Daukšys aiškina, kad, uždarius Ignalinos AE, priklausomybė nuo Rusijos gerokai išaugs. Bet juk didesnė priklausomybė nuo „vyresniojo brolio“ vargu ar gali dar būti. Kas gi pagaliau kaltas, jog kalbos apie Lietuvos integraciją į Vakarų Europos energetinę sistemą kalbomis ir liko? Tačiau kitaip ir būti negalėjo. Labai įtakingos grupuotės ir jų vadovai nuo seno tarpusavyje taip susieti ir susiję su Rusijos tam tikromis struktūromis, jog apie atsiskyrimą nuo jų negali net pagalvoti. Jeigu taip atsitiktų, gali paaiškėti gana negražių dalykų. Nes, kaip pažymėjo istorikas Juozas Tumelis, Lietuvoje yra pakankamai aukštus valstybinius postus užimančių žmonių, kurie okupacijos metais prarijo ne tiktai bolševikinį jauką, bet ir kabliuką. Ir visada galima už to kabliuko truktelėti. Garsusis mistiniu tapęs elektros tiltas per Lenkiją taip ir nepajudėjo nė per centimetrą. Pagaliau kurgi ta Nacionalinė energetikos strategija ir kaip ji bus koreguojama, apie ką kalba Premjeras ir ūkio ministras? Matant, kas vyksta Rusijoje ir klausantis ne tik V.Putino, bet ir „Gazprom“ vadovų kalbų, aiškiai užsimenama, jog po metų „Gazprom“ gali padidinti dujų kainas Lietuvai iki šiuo metu taikomų rusiškoms dujoms, tiekiamoms į Vakarų Europą – tai yra po 200-230 dolerių už 1000 kubinių metrų. O dar pridėjus visokių vietinių dujų tiekėjų, „Dujotekanos“ ir kitų taikomus antkainius, tai, ekonomistų ir pramonininkų nuomone, daugeliui pramonės įmonių iškiltų bankroto grėsmė: juk iš Rusijos gaunamų dujų kaina ir dabar nuo maždaug 30 centų už kubinį metrą tų visų „tarpininkų“ padidinama dvigubai ar net trigubai.

Pagaliau kalbant apie energetiką vis dar neaišku, kam atiteks „Mažeikių nafta“ ir ar pavyks Vyriausybei įsigyti žlungančios „Jukos“ valdomą „Mažeikių naftos“ akcijų paketą. Be to, žinant V.Uspaskicho ryšius su „Gazprom“ ir su jo pagalba įsigytus milijonus, į galvą lenda daug negerų minčių. Tenka labai abejoti, ar Mažeikių įmonė atiteks Kazachstano „Kasmunaigaz“, ar Lenkijos „PKN Orlen“ bendrovėms. Greičiausiai bus taip, kaip panorės Maskva. Bet ir be Ignalinos, rūpesčių, ypač tarptautinėje arenoje, pakanka. Pirmiausia visiškai neaišku, kaip vystysis santykiai su kaimynine Lenkija, iki šiol laikyta Lietuvos užtarėja ar net globėja tarptautinėje arenoje. Politinė situacija Lenkijoje tiesiog kunkuliuoja ir gali būti, kad netrukus teks surengti naujus parlamento rinkimus. Be to, visiškai neaišku, kas juos laimėtų. Dabartinė „Įstatymo ir teisingumo“ partijos suformuota mažumos vyriausybė priversta bendradarbiauti su labai euroskeptiškai nusiteikusiais kairiaisiais ir dešiniaisiais radikalais. „Įstatymo ir teisingumo“ lyderiai net nesirengia esminėms finansų reformoms, pabrėžia patriotizmo, deja, kvepiančio pigiu nacionalizmu, svarbą, gana skeptiškai žiūri į euro įvedimą. Teigiama, kad euras dar labiau padidintų Lenkijos priklausomybę Briuseliui. Taigi Lietuvos ryšiai su Lenkija gali tapti gana problemiški. Tuo labiau kad dešinieji Varšuvos politikai, pradėję kovą su buvusiais komunistais visose valdžios ir visuomenės institucijose, gana įtariai žiūri į aiškiai prorusiškų jėgų įsigalėjimą Lietuvoje. Jeigu Lietuvoje įvyksiančius savivaldybių rinkimus laimėtų rusų oligarcho „darbiečiai“ arba paksininkai (šių „revoliucine“ pergale visiškai įsitikinęs „naujasis Leninas“ – A.Butkevičius), tas Varšuvos pasitikėjimas Lietuva dar labiau sumažėtų. Taigi mūsų užsienio politikos vadovams teks gerokai pasukti galvas. Visai neaišku, kuo pasibaigs Maskvos ir Kijevo vis aštrėjantis konfliktas ne tiktai dėl dujų tiekimo ir kainų už jas, bet ir dėl Krymo. Pats Rusijos gynybos ministras S.Ivanovas leido rusų kariškiams panaudoti jėgą, jeigu Ukrainos „nacionalistai“ grobs Rusijos karinius objektus. O ką jau kalbėti apie tokius Maskvos politikus, kaip V.Žirinovskis, kuris vėl prapliupo grasinimais ne tik Ukrainai, bet ir Baltijos šalims, kurioms esą Maskva ir taip pernelyg ilgai nuolaidžiavo. Todėl kaip išsispręs reikalai Ukrainoje, ypač po kovo mėnesį įvyksiančių parlamento rinkimų, neišvengiamai atsilieps ir Lietuvai. Jeigu Ukrainoje laimės prorusiškos jėgos, tai jos, be abejo, suaktyvės ir Lietuvoje. Nors, tiesą sakant, tos jėgos ir taip jau pakankamai aktyvios. Tą parodė ir valdančiosios „koalicijos“ atstovų kalbos Seime svarstant kreipimąsi į Rusijos Valstybės Dūmą dėl Sausio 13-osios žudikų, radusių prieglobstį Rusijoje. Pats Seimo Pirmininkas ragino kreiptis į Rusiją „diplomatiškai“. Paprastai kalbant, šunuodegiaujant. Matyt, buvusio Vokietijos kanclerio G.Šrioderio padlaižiavimas Maskvai, kai jis faktiškai vykdė ne Vokietijos, o Rusijos užsienio politiką, tapo labai užkrečiamas.

Pagaliau „koalicijos“ vadovai, Socialdemokratų frakcijos seniūnas J.Olekas, „valstietė liaudininkė“ K.Prunskienė, jau nekalbant apie „darbiečius“, prapliupo tiradomis, nukreiptomis prieš Prezidentą. Mat nors ir besiriejantiems tarpusavyje „koalicijos partneriams vieningai nepatiko Prezidento labai neigiamai įvertintas niekieno nerinkto „organo“ Politinės tarybos darbas, kai ši sukurpta institucija svarsto svarbiausius valstybės reikalus ir priima sprendimus. Tad kam tada reikalinga Vyriausybė ir Seimas? Keista, bet net laikytini rimtais politikos apžvalgininkai ir politologai ima skelbti, kad Prezidentas kišasi ne į savo reikalus, nes Politinė taryba, dabar skubiai pervadinta Koalicine taryba, yra reikalinga. Mat valdžioje yra keturių partijų koalicija, kuri turi turėti organą, kuriame būtų derinami partijų veiksmai. Tačiau kur tie politologai mato tas keturias partijas, visiškai nesuprantama.

Tai tėra tiktai atskiros grupuotės, savotiški klanai, siaurų, o ne valstybės interesų paisančių asmenų, kurių kompetencija ir mąstymas daugiau nei abejotini. O nekompetencija Prezidentą bemat apkaltino pats V.Uspaskichas. Faktiškai rusų oligarchas savo poelgiu ir komentarais įžeidė ne tik valstybės vadovą, bet jo asmenyje - visą valstybę. Jeigu kas chamiškai elgiasi su Prezidentu, tai įžeidžia ir visą tautą. Kaip tokius veiksmus ir V.Uspaskicho, A.Paulausko, J.Oleko šnekas vertina užsienio valstybių ambasadoriai bei Lietuvos bičiuliai, neverta ir kalbėti. Aplodismentų jie gali susilaukti nebent tik iš Rusijos ambasadoriaus Cepovo. Akivaizdu, kad, neužimdamas jokių valstybinių pareigų, diktuojantis darbotvarkę Politinei, beje, dabar jau Koalicinei tarybai, V.Uspaskichas jaučiasi esąs tikras liūtas. Todėl ir elgiasi atitinkamai. Diktatoriškai ir chamiškai.

Galima neabejoti, jog po Prezidento kritikos Politinei, t.y. Koalicinei, tarybai, valstybės vadovas bus dar labiau nustumtas ne tik nuo „kišimosi“ į Lietuvos vidaus reikalus, bet ir nuo užsienio politikos reikalų. Štai Seimo NATO reikalų komiteto pirmininkas Vaclovas Stankievičius jau paskelbė, kad nuo vasario sumažinamas Lietuvos karių skaičius Irake. Mat, anot V.Stankievičiaus, svarbiausia yra lietuvių karių misija Afganistane. Kaip žinoma, Prezidentas taip nemano, nes supranta, jog tokiam žingsniui nepritartų Vašingtonas. Juk JAV atstovai ne kartą nedviprasmiškai kalbėjo, kad labai vertina nors ir nedidelio Lietuvos karių kontingento buvimą Irake. Dabar gi V.Stankievičius aiškina, jog mūsų karių dalyvavimas Afganistane yra svarbesnis. Esą ten dalyvauja NATO, o Lietuva, kaip NATO narė, irgi privalo taip elgtis. Tačiau kas svarbiau – ar faktiškai vienintelė bent šiuo metu patikimiausia sąjungininkė JAV, ar besiblaškanti „senoji“ Europa, dėl kurios glaudžių ryšių su Rusija rusiškoje spaudoje taip džiaugiasi uoliausias Maskvos mylėtojas Seimo narys J.Veselka? Pagaliau kas liktų iš NATO be Jungtinių Valstijų? Tad ko siekia parlamentaras V.Stankievičius? Pabloginti mūsų santykius su Vašingtonu? Todėl nejučiomis kyla klausimas, kam atstovauja NATO reikalų komisijos pirmininkas. Be to, žinantis neigiamą Prezidento nuomonę dėl mūsų karių išvedimo iš Irako. Aišku, amerikiečiai Irake apsieis ir be mūsų. Tačiau demonstratyviai kaišioti pagalius aštrinant santykius su JAV galima pradžiuginti tiktai Maskvą ar jos klapčiuką, buvusį Vokietijos kanclerį, dabar „Gazprom“ agentą G.Šrioderį. Tai, kad Maskva toliau šantažuos kaimynines šalis panaudodama savo energetinius resursus, galima nė kiek neabejoti. Ta proga vertėtų pacituoti buvusio sovietinės žvalgybos profesionalo Viktoro Suvorovo, 1978 metais pabėgusio į Didžiąją Britaniją ir už akių nuteisto sušaudyti, knygos „Pergalės šešėlis“ ištrauką:

„Kai tik liovėsi masiniai sušaudymai, sistema kaipmat supuvo. Puvimo procesas užtruko, nes Rusijai siaubingai nepasisekė. Ją likimas apdovanojo nesuskaičiuojamais gamtiniais turtais. Prakeiktos naftos ir prakeiktų dujų, prakeikto aukso ir prakeikto urano, prakeikto mangano ir prakeikto nikelio mūsų šaliai buvo skirti neregėti kiekiai. Nesuskaičiuojami turtai – tai mūsų nelaimė, kaip bananai papuasui. Vargšui papuasui irgi nepasisekė. Jam teko nelaimė gyventi, kur nėra šalčių. Jam nereikia statytis namo, galima nuo lietaus ir palmės lapais prisidengti. Jam nereikia dirbti ir galvoti – juk ant kiekvieno medžio bananai auga. Ir šis lengvumas – plėtros stabdys. Štai ir mano šaliai nepasisekė. Šalis gali pūti ištisus dešimtmečius, mokslas gali trypčioti vietoje ar net riedėti atgal. Bet nieko keisti nebereikia, juk viską galėsi Amerikoje nusipirkti. Netgi duonos. Ir užsimokėti ištekliais. Todėl puvimas užtruko šitiek dešimtmečių. Kitaip susiklosčius aplinkybėms sovietinis socializmas būtų supuvęs daug greičiau“.

© 2006 „XXI amžius“