Apie kritiką Politinei tarybai

Praėjusi savaitė prasidėjo nuo Prezidento kritikos valdančiosios koalicijos Politinei tarybai (po kritikos ši taryba buvo tuoj pat pavadinta Koalicine. – red.). Galima sutikti, kad tartis reikia, ir tai nėra blogai. Dėl tarimosi būtų sunku kritikuoti. Tačiau Prezidentas savo kritikoje užčiuopė du svarbius momentus: kam tokia taryba yra reikalinga ir ką ji sprendžia? Ir šiuo požiūriu Prezidento kritika buvo visiškai pagrįsta.

Prezidentas tiksliai pastebėjo, jog reikia ginti Vyriausybės ir Seimo savarankiškumą nuo Politinės tarybos, kokia ji yra dabar. Ką šalies vadovas turėjo omenyje taip kalbėdamas? Manau, vienintelį dalyką, – čia jau mano komentaras, – Vyriausybę ir Seimą reikia saugoti nuo V. Uspaskicho pastangų primesti savo valią.

Prezidentas kritiškai įvertino Politinę tarybą ir dėl jos darbo turinio. Bet tai jau visos koalicijos veiklos turinio įvertinimas. Prezidentas, o kartu ir mes, turime pakankamai daug priežasčių kritiškai vertinti šios koalicijos veiklą visų pirma dėl koalicijos veiklos turinio, kurį geriausiai atspindi Politinės tarybos svarstomi klausimai. Politinė taryba, vertinant ją pagal jos statutą, turėtų svarstyti svarbiausius valstybės klausimus. O svarbiausi klausimai šiai koalicijai tampa ne iš tiesų svarbūs klausimai valstybei, o svarbūs V. Uspaskichui: naujos ministerijos steigimas ar seni kivirčai su konkurentais dujininkais.

Tuo tarpu svarbiausios problemos šioje koalicijoje nuolat yra apeinamos arba nutylimos. Štai medikai ar mokytojai, kurių atlyginimų didinimu Vyriausybė vis bando pasigirti, jau pavargo įrodinėti, kad kol kas jokio pagerėjimo jie nejaučia ir net atvirkščiai – situacija tik blogėja. Tai turėjome progos išgirsti susitikę su medikais – šeimos gydytojais, vadinamosios pirminės grandies atstovais. Keisčiausia šioje situacijoje, kad pinigų realiam atlyginimų didinimui tiek medikams, tiek ir mokytojams, mano įsitikinimu, Vyriausybė turi daugiau nei reikia. Pastarąją savaitę bandėme išsiaiškinti, kur Vyriausybė panaudojo pernai surinktą į valstybės biudžetą viršplaninį vieną milijardą litų. Tai dideli pinigai. Kol kas iš Seimo ir Vyriausybės lyderių išgirstu visiškai priešingus paaiškinimus: lyg biudžeto deficitui padengti, lyg likę rezerve. Tai kur tas milijardas? Viena aišku, kad Seimas šio klausimo nesvarstė ir nieko nesprendė. Nors kiekvieno lito, mokesčių mokėtojų sunešto į valstybės biudžetą, panaudojimą turėtų spręsti Seimas. Nesigirdėjo, kad Politinė taryba būtų svarsčiusi, kaip su tuo viršplaniniu milijardu išspręsti kad ir tas pačias medikų ir mokytojų atlyginimų didinimo problemas.

Kai dėl Rusijos ir Ukrainos dujų tiekimo krizės visa Europa svarsto, kaip mažinti priklausomybę nuo Rusijos energetinių tiekimų, Lietuva taip pat palaimingai tyli. Premjeras dar kartą trumpai pavirkavo, kad reikia apsispręsti dėl dujų saugyklos, ir, kaip prognozavau, tuo viskas ir pasibaigė. Dabar iškilo Rusijos ir Gruzijos energetinių santykių krizė. Lietuvoje, galiu prognozuoti, į tai bus sureaguota lygiai taip pat, kaip iki šiol – bus pareikštas dar vienas susirūpinimas, o veiksmų – jokių.

Galima vardyti ir daugiau strateginių sričių, kur nedelsiant ar bent per šiuos metus reikalingi esminiai sprendimai ir veiksmai: energetika, ES struktūrinės paramos panaudojimas Lietuvoje, aukštojo mokslo esminė reforma, apie kurią kalbama jau dešimti metai, ir t.t. Tačiau tikėtis, kad tai bus svarstoma Politinėje taryboje ir koalicijoje, yra mažai vilties. Nes ši koalicija, kaip matome ir iš praėjusių metų patirties, ir iš pasirengimo šiems metams, yra bejėgė, nes ją, be didelių šalčių, yra užvaldęs sąstingis. Prezidentas tai ir įvertino kritiškai. Bet tokia kritika nuo sąstingio neišvaduoja. Tai ir yra Lietuvos didžioji bėda – sustingusi pokomunistinė nomenklatūra Lietuvos valdžioje.

Andrius Kubilius

© 2006 „XXI amžius“