Kas jungia Staliną, Hitlerį, Le Korbiuzjė ir A.Zuoką?

Logikos uždavinynuose galime rasti klausimą: atpažink netinkamą šioje loginėje sekoje? Šįkart norėtųsi pateikti tokią loginę seką: kas jungia šias keturias išvardytas iš pažiūros mažai ką bendra turinčias asmenybes? Trys iš jų – politikai, ketvirtas – žurnalistas. Trys išvardyti asmenys pasižymėjo pasauliniu mastu – ir gana kontroversiškai, o ketvirtasis – tik susikompromitavęs miesto savivaldos lygio valdininkas. Galiausiai trys iš jų – mirę, o ketvirtasis – dar gyvas, nors jo karjeros pabaiga – tik laiko klausimas. Ir vis dėlto visi keturi priklauso tai pačiai mentalinei kategorijai, kurios bendras bruožas – liguista neapykanta istorijai ir tokia pat patologinė aistra perkurti žmonių gyvenimus pagal save.

Le Korbiuzjė (Le Corbusier), svajojęs nušluoti nuo žemės paviršiaus visus istoriškai, autentiškai, sluoksnis ant sluoksnio iškilusius miestus ir jų vietoje, tarsi tuščioje erdvėje, įkurti griežtai funkcionalizuotų gyvenviečių tinklą pagal vieną, unifikuotą modelį, savo paslaugas siūlė tiek fašistinėms, tiek ir komunistinėms vyriausybėms. Tačiau esminis jų bendrumas glūdi ne čia. Le Korbiuzjė tebuvo gerokai anksčiau subrandintų visuomenės vizijų produktas.

Visuomenė ir gyvenvietė – artimai susiję reiškiniai: kartais netgi sunku vienareikšmiškai nusakyti, kuri kurią atspindi. Paprastai abi šios bendro žmogiškojo būvio ir veiklos sferos vystosi pagal tuos pačius ar bent artimus ir tarpusavyje persipynusius modelius. Todėl autentiškumui, įvairovei, istorinei raidai priešpastačius unifikaciją, modernumą ir funkcionalumą, šie principai bemaž tolygiai paveikė tiek visuomenės, tiek ir gyvenvietės viziją. Autentiški istorinės raidos klodai, atspindintys daugybės kartų gyvenimus, turėjo būti vienu ypu nušluoti, visą pasaulį perkuriant pagal naujųjų „visatos architektų“ projektus. Revoliucingiems „naujo pasaulio“ statytojams aplinka reiškė ne daugiau kaip tiktai pasyvią terpę jų planams. Be jokių abipusių įsipareigojimų.

Grandioziniai pasaulio dekonstravimo ir perkonstravimo užmojai reikalavo išties „laisvų statytojų“, kurių nebevaržytų nei istorija, nei pareiga, nei dorovinės normos, nei gamtos ar visuomenės reikalavimai. Šios vizijos entuziastams natūraliai prigijo masonų – prancūziškai, „laisvųjų mūrininkų“ – vardas. Keliaujantys viduramžių miestų statytojai, nesaistomi nei vietovės, nei tautybės, idealiai atitiko naujosios kultūros ir naujo pasaulinio elito įvaizdį. Elito, gyvenančio pagal pačių sau rašytas ir tik saviems prieinamas taisykles, visiems kitiems brutaliai arba rafinuotai, bet nenumaldomai primetant savo valią. Šios kultūros suformuluoti „Marselietės“ ir „Internacionalo“ šūkiai, skelbiantys apie naujo pasaulio kūrimą per senojo naikinimą, savaip atsispindėjo tiek iliuminatų „Naujosios pasaulio tvarkos“programose, tiek bolševikų „šviesaus rytojaus“ vizijose, tiek fašistų ir nacių „Naujo pasaulio“ planuose, tiek ir entuziastingose liberalų prognozėse apie „istorijos pabaigą“. Tam tikra prasme visus šiuos judėjimus ir ideologijas maitino tos pačios ištakos.

„Naujo pasaulio“ projektuose visam, kas buvo ligtol, numatyta vienintelė tam skirta vieta: istorijos šiukšlynas. „Naujajame pasaulyje“ viskas privalo atitikti vartojimo poreikius: šiukštu, jokių apeliacijų į dvasingumą, išliekamumą, ugdančiąsias prasmes – viskas griežtai funkcionalu. Ordnung ist ordnung. Kaip statiniai, taip ir žmonės privalo geometriškai išsirikiuoti planingai suprojektuotoje erdvėje – be jokių savų variacijų ar interpretacijų. Ir jokių konsultacijų su „apačiomis“: viskas griežtai nuleidžiama iš „viršaus“, apačioms paliekant vienintelę iniciatyvą – paklusti ir vykdyti.

Čia galima prisiminti dar du istorinius veikėjus: kinų imperatorių Cin Ši Chvang-di (260-210 m. prieš Kristų) ir jo romėniškąjį kolegą – Neroną (37- 68 m. po Kristaus). Kinų valdovas, pasak pasakojimų, labiau už viską bijojęs mirties, todėl taip siekęs įsiamžinti, kad įsakęs sunaikinti visus istorinius duomenis apie ligtolinius laikus. Anksčiau nieko nebuvo. Viską sukūręs jis - „pirmasis Cino karalystės valdovas“. Nerono istorija mūsų kultūroje labiau žinoma: anot istorikų, jis tyčia padegęs Romą, kad galėtų ją atstatyti pagal savo sumanymą. Kaipgi neprisiminsi grandiozinių statybų ir stebėtinai patogiose mūsų sostinės vietose vis kylančių gaisrų? Tiesioginiai užsakovai vargu ar bus greitai surasti, tačiau klausimų dėl to, kam tai naudinga, kaip ir nekyla. Kuo daugiau projektų, tuo daugiau pinigų. Nesvarbu, kad netgi ne visi projektai teisėti: pastačius – nebenugriausi, o, kita vertus, didysis statytojas iš „laisvosios“ (angliškai – „liberal“) centro (šiandien galima versti – valdžios) partijos (galima versti – grupuotės) jau seniai praktinę išmintį priešpastatė moralei, tad gal jau metas priešpastatyti ją ir teisei? Tai būtų modernu, revoliucinga, vadinasi, – pažangu. Tarp naujovių ir pažangos jau kuris laikas dedamas lygybės ženklas.

Šiandien, važiuojant Subačiaus gatve, tarp didžiulių, neišvaizdžių, griežtai funkcionalių dangoraižių, tarsi suimtasis tarp dviejų augalotų sargybinių, vieniša ir mažytė tebestūkso Gedimino pilis – ko gero, jau tiktai buvęs Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos simbolis. Ir kam ta istorija? „Pirmasis Vilniaus valdovas“, iki kurio nieko vertinga nebuvo, atstatys mūsų miestą iš naujo: gražesnį, geresnį, funkcionalesnį. Ir vadinsis tada Vilnius Niujorku, o Niujorką teks pervadinti Senuoju Vilniumi.

A.Zuokas, „Rubicon“ vadovai ir panašūs veikėjai – tik smulkūs kur kas platesnių tendencijų atspindžiai. Ne jie pirmi, deja, ko gero, ir ne paskutiniai. Tačiau net ir vienos problemos sprendimas jau daro pasaulį šviesesnį. Stalinas, Hitleris, netgi Le Korbiuzjė kaip ir daugybė kitų, norėjusių sunaikinti istoriją, patys buvo sunaikinti natūralios ir neišvengiamos jos tėkmės. Vargu ar to išvengs ir smulkesni mūsų vietinio masto jų sekėjai.

Marius KUNDROTAS

© 2006 „XXI amžius“