Nuo Potsdamo konferencijos iki Sausio 13-osios
Dr.Aldona KAČERAUSKIENĖ
Paskelbus Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kapituliavus
Vokietijai, trys didžiosios pasaulio valstybės, JAV, Didžioji
Britanija ir Sovietų Sąjunga bendromis pastangomis sutriuškinusios
nacistinę Vokietiją, kėlė klausimą: kas toliau? Ieškoti atsakymo
susirinko į Potsdamą, kuriame posėdžiavo dvi savaites (1945-ųjų
liepos 17 d. rugpjūčio 2 d). JAV prezidentas H.S.Trumenas, Didžiosios
Britanijos premjeras V.Čerčilis ir Sovietų Sąjungos vadas J.Stalinas
sėdo prie derybų stalo. Jie nutarė demilitarizuoti Vokietiją: panaikinti
nacių organizacijas, sunaikinti ginklus, uždrausti naujų ginklų
ir amunicijos gamybą, suimti karo nusikaltėlius ir juos teisti,
nubausti. Visa tai su teisingumu, regis, neprasilenkė. Kas kita
naujojo Europos žemėlapio sudarymas, naujų valstybių sienų nustatymas.
Trys pasaulio galingieji prieš akis turėjo Atlanto
Chartiją (1941), kuri skelbė tautų apsisprendimo teises. Tačiau
šiuo dokumentu vadovavosi tik Vakarų sąjungininkės. Jos išvedė savo
ginkluotąsias pajėgas iš išvaduotų teritorijų, nereikšdamos jokių
pretenzijų į išvaduotų valstybių suverenitetą. Kitaip elgėsi Stalinas.
Rytų ir Centrinės Europos šalys, kuriose buvo Raudonoji armija,
tapo Sovietų Sąjungos, kuriančios komunizmą, satelitais, nors ir
pavadintos demokratinėmis valstybėmis. Trys Baltijos šalys Lietuva,
Latvija ir Estija buvo aneksuotos, tai yra prievarta prijungtos
prie Sovietų Sąjungos, neteko visiško savarankiškumo, išnyko iš
Europos žemėlapio. Į Vakarų sąjungininkių pastabą, jog ir maži paukšteliai
nori čiulbėti, Stalinas nekreipė jokio dėmesio. Rimtesnio pasipriešinimo,
kurio taip laukė pavergtosios tautos, nebuvo. Niekas tuomet nenorėjo
pyktis su Stalinu, apie naują karą net šiurpu buvo pagalvoti, galbūt
nei Trumenas, nei Čerčilis nebuvo visiškai perpratę bolševizmo esmės.
Potsdamo konferencija patvirtino Jaltos konferencijos,
įvykusios baigiantis karui (1944 02 04 11 d.), kai buvo aiškiai
numanoma Vokietijos kapituliacija, nutarimus. Lenkijos rytinė dalis
buvo perleidžiama Sovietų Rusijai. Rytprūsių dalis su Karaliaučiaus
miestu laikinai pavesta administruoti sovietams. Administravimas
prasidėjo tuoj pat. Nacionalizuotas gyventojų turtas, jie patys
prievarta iškeldinti iš gimtųjų vietų. Vietovardžiams sugalvoti
rusiški pavadinimai. Kraštas apgyvendintas rusų tautybės žmonėmis,
ten įkurdintos Sovietų Sąjungos karinės bazės. Beje, Potsdamo konferencijos
dokumentuose vienintelį kartą paminėtas Lietuvos vardas nustatant
sieną su Karaliaučiaus kraštu. Kada baigsis laikinas Karaliaučiaus
administravimas, šis klausimas rimtai pradėtas kelti Lietuvai atkūrus
nepriklausomybę. 1994 metais Vilniuje vykusi Baltijos Asamblėja
nepamiršo ir šio klausimo aptarimo. Jį visu aštrumu kelia Mažosios
Lietuvos reikalų taryba, nevyriausybinė organizacija. Prieš penkerius
metus ji priėmė nutarimą, įvardijantį, jog ši sritis yra Europos
dalis, ją reikia kuo skubiau demilitarizuoti; Rusija turi padėti
ištirti 1945-1948 metais įvykdytus nusikaltimus prieš Karaliaučiaus
krašto gyventojus.
Taigi Potsdamo konferencijos nutarimai Europą
padalijo į dvi dalis. Vakarinėje dalyje ekonomikos kilimas, demokratijos
ir žmogaus teisių puoselėjimas. Centrinėje ir Rytų Europoje melas,
apgaulė, žmonių persekiojimas, lagerių sistemos, prilygstančios
nacių koncentracijos stovykloms, sukūrimas. Pastatyta Berlyno siena.
Nors Sovietų Sąjungos nagai vis giliau kibo į
užsigrobtų valstybių ekonomiką, kultūrą, gyvenimo būdą, tautinį
mentalitetą, vietos gyventojai niekada nesusitaikė su laisvės praradimu,
kovoje prieš pavergėjus ieškojo sąjungininkų. Aštuntajame dešimtmetyje
su turistų grupe lankantis Čekoslovakijoje, čekai, sužinoję, kad
esame iš Lietuvos, rodė nepaprastą palankumą, kai kurie sakė: Esame
to paties likimo tautos, draugiškai laikykimės kartu. Sukilimai
prieš Sovietų Sąjungos diktatą Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje
buvo žiauriai nuslopinti. Palaužtas ir Lenkijos Solidarumas. Tačiau
šie įvykiai, įėję į XX amžiaus istoriją, rodė pasauliui tikrąjį
komunizmo veidą, tautų norą išsivaduoti.
Bene labiausiai pavergtų tautų pagalbos šauksmą
išgirdo 1980 metais išrinktas JAV prezidentas Ronaldas Reiganas,
ne veltui pramintas Laisvės prezidentu. Vertybių skalėje pirmoje
vietoje jam buvo laisvė, kurios niekam nevalia ištrinti iš žmogaus
istorinės atminties. Jis griežtai reikalavo grąžinti pavergtoms
tautoms laisvę.
Nors Sovietų Sąjungos ekonomika silpo, ji įsitraukė
į ginklavimosi varžybas. Melu pagrįsta ideologija darėsi vis akivaizdesnė.
Rusijoje stiprėjo demokratinės jėgos.
1990-ųjų kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti
nepriklausomą valstybę. Ši žinia apstulbino pasaulį. Ne tik apstulbino,
bet ir išgąsdino. Kas dabar bus? Mažytis akmenėlis išriedėjo iš
Sovietų Sąjungos bastiono. Vienintelis akmenėlis. Latvija ir Estija
tuomet tokiam žingsniui dar nesiryžo, jos kėlė dalinės nepriklausomybės
klausimą.
Ir štai Sausio 13-oji nauja agresija prieš Lietuvą,
bandymas dar kartą okupuoti mūsų šalį. Okupacijos organizatoriai
buvo įsitikinę savo pergale. Juk jie įveikė už laisvę pakilusius
vengrus, čekus, lenkus. Tačiau šį kartą apsiriko. Lietuvos žmonių
noras būti laisviems buvo begalinis. Po radijo, televizijos ir Spaudos
rūmų užgrobimo praliejant dainuojančių žmonių kraują, žmonės gyva
grandine apjuosė Aukščiausiosios Tarnybos pastatą, kuriame intensyviai
dirbo parlamentarai.
Viso pasaulio žmonės tiesė pagalbos rankas Lietuvai.
Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. JAV Gorbačiovui
išsiuntė peticiją, prašė paaiškinti, kas vyksta Lietuvoje. Amerikos
Baltuosiuose rūmuose netilo telefono skambučiai. Jei Bušas nesulaikys
Gorbačiovo agresijos prieš Lietuvą, niekada nebalsuosime už respublikonus,
sakė paprasti JAV žmonės. Iš Stokholmo, Oslo, Reikjaviko sklido
vis atviresnis ir galingesnis Lietuvos palaikymas. Mus ginti stojo
Borisas Jelcinas kartu su Rusijos demokratinėmis jėgomis. Agresoriai
pasitraukė.
Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji tapo lūžiu pradedant
demontuoti Sovietų Sąjungą, atitaisant Potsdamo konferencijos klaidas.
Lietuvos žmonių pasiaukojimas ginant laisvę tapo pavyzdžiu Rusijos
demokratinėms jėgoms rugpjūčio pučo dienomis.
Pasibaigus pučui, praėjus pusantrų metų po Lietuvos
ryžtingo apsisprendimo, paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę
Latvija ir Estija. Jau buvome trise.
Tolesni žingsniai demontuojant Sovietų Sąjungą
buvo Baltijos šalių priėmimas į NATO ir Europos Sąjungą.
Lietuvos pavyzdys atgaunant laisvę įkvėpė drąsos,
vilties ir pasitikėjimo mūsų kaimynėmis. Kelias nuo Solidarumo
iki mūsų laisvės ėjo per Vilnių. Entuziazmo sėmėmės iš jūsų. Mūsų
pogrindžio veteranai jautėsi pavargę. Svarbūs buvo Solidarumo
veikėjų susitikimai su jūsų Sąjūdžio lyderiais. Lenkų tauta rėmė
jūsų ryžtą išsivaduoti. Paprasti žmonės aukojo smulkius pinigus,
maisto produktus per jums paskelbtą blokadą. 1990-ieji ir vėlesni
metai panaikino nuodus tarp lietuvių ir lenkų tautų. Vilniuje jaučiuosi
kaip namie. Tikiuosi, jūs Varšuvoje jaučiatės taip pat, tai Ježio
Mareko Novakovskio, žurnalo Wprost (Lenkija) skyriaus vedėjo,
1991-ųjų sausio 13-ąją buvusio Vilniuje, žodžiai.
Praėjusių metų vasarą nuo Potsdamo konferencijos
praėjo 60 metų. Per tą laiką pasaulis labai pasikeitė. Rytų ir Centrinės
Europos šalys, kadaise prieš jų tautų valią paverstos Sovietų Sąjungos
satelitėmis, kuria laisvą ir nepriklausomą, demokratišką gyvenimą.
Tokiu pat keliu eina trys Baltijos šalys. Tuo keliu panoro pasukti
ir Ukraina.
Ar tebejaučiama Molotovo ir Ribentropo slaptojo
susitarimo ir Jaltos bei Potsdamo konferencijų nutarimų įtaka Lietuvoje?
Taip, jaučiama. Putino vairuojama Rusija tebepuoselėja viltis susigrąžinti
Baltijos valstybes. Ar Vakaruose neatgijo lengvatikystė? Ar turime
moralinės drąsos apie tai priminti? į šiuos prof. Broniaus Kuzmicko,
Kovo 11-osios Akto signataro, suformuotus klausimus atsakome teigiamai.
Sovietų Sąjungos pavergtos tautos dar nepamiršo milijonų žmonių,
nukankintų gulaguose, sušalusių Sibire, kelių kartų gyvenimai buvo
sužlugdyti baimės, ir gyvenimo kokybė negrįžtamai pažeista (Emanuelis
Zingeris).
Straipsnis parengtas pagal apskritojo stalo
diskusiją, įvykusią sausio 12 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo
Konstitucijos salėje, minint penkioliktąsias Sausio 13-osios metines.
© 2006 XXI amžius
|