Naujoji Irano strategija

George Friedman

Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas

Jungtinėse Amerikos Valstijose tiriama, ar Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas nebuvo tarp grupės radikalių jaunuolių, 1979 metais užėmusių JAV ambasadą Teherane su 52 amerikiečių įkaitais. Šioje nuotraukoje panašus į M.Ahmadinejadą įsiveržėlis (antras iš dešinės) stovi šalia vieno iš įkaitų, kuriam užrištos akys

Stratforo strateginio tyrimų korporacijos pranešime analitikas Džordžas Frydmanas (George Friedman) aptaria tarptautinę bendruomenę susirūpinti privertusį Irano akibrokštą, kuris viešai, demonstratyviai ir sąmoningai sulaužė tam tikrus Tarptautinės atominės energijos agentūros jam paskirtus apribojimus dėl branduolinių įrenginių. Teheranas pasistengė, jog visi sužinotų apie jo rengiamą branduolinio ginklo programą. Maža to, Iranas ėmė grasinti Izraeliui, esą šis bus nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Ko tuo siekia Iranas? Izraelis turi branduolinį ginklą, kuo kol kas negali pasigirti Iranas, kuris paskelbė, jog ketina pradėti branduolinio ginklo gamybą jį panaudoti prieš Izraelį. Šie teiginiai tiesiog prašyte prašosi prevencinio Izraelio išpuolio prieš Iraną, tačiau nepanašu, jog Izraelis imtųsi tokių priemonių. Todėl Dž.Frydmanas iškelia keturias hipotezes, kas verčia Iraną taip nesuprantamai elgtis. Pirmiausia, ko gero, Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas yra sunkią vaikystę turėjęs silpnaprotis, trokštantis, jog jo šalį užpultų. Antra vertus, galbūt pastarieji Irano pareiškimai tėra jo diplomatinių manevrų komplekso dalis. Gali būti, jog įsigyti branduolinių ginklų Iranas siekia norėdamas atgrasinti Izraelį nuo bet kokių minčių apie Irano puolimą. Ir galiausiai, turėdamas branduolinį ginklą, Iranas galėtų juo „pavaišinti“ jį kada nors pulsiančias Izraelio arba JAV oro pajėgas.

Galime leistis į trumpus pamąstymus aptardami kiekvieną iš minėtų versijų. Pradėkime nuo silpnaprotystės hipotezės, atmesdami tarptautinėje teisėje vyraujantį kantiškąjį kategorinio proto imperatyvą, teigiantį, jog kiekvienas privalo elgtis taip, kad jo poelgiai taptų pavyzdžiu kitiems. Juk bepročio statusas kartais gali būti labai palankus: visi aplinkiniai tavęs bijo, nes negali nuspėti ir prognozuoti tavo elgesio. Pervertę istorijos puslapius, pastebėsime, jog nemažai pasaulio lyderių tyčia simuliavo nenuspėjamo bepročio vaidmenį.

Be abejo, akivaizdu, jog siekiantys vadovauti milijoninei tautai asmenys turi būti nuoseklūs ir disciplinuoti. Bepročiai ir lunatikai toli gražu nepasižymi tokiomis savybėmis. Pasitaikė tokių sociopatų kaip Hitleris, kuris, be to, buvo įžvalgus ir skrupulingas žmogus. Galbūt jis ir buvo beprotis, tačiau laikydama jį tokiu žmonija padarė milžinišką klaidą. Maža to, lyderiai niekuomet neiškyla vieni, juos nuolat supa ambicingi žmonės. Konkrečiu Irano prezidento atveju jis atsakingas kitiems asmenims, esantiems aukščiau jo (šiuo atveju ajatola Ali Chamenėjus), šalia jo ir žemiau jo, kurie lygiai taip pat dalyvauja šalies nuomonės formavime. Iš viso to kyla išvada, jog laikyti M.Ahmadinejadą pakvaišėliu būtų mažų mažiausia ydinga ir neapdairu.

Trijų žaidėjų žaidimas

Tuomet paklausime: „Kas gi iš tiesų vyksta?“ Visų pirma Iranas siekia parodyti savo poziciją amerikiečiams. Teherano padėtis Irako atžvilgiu nėra tokia, kokios Iranas tikėjosi. Tarp Irako sunitų ir šiitų susiklosčiusi padėtis aiškiai rodo, jog pastaroji valstybė netaps Irano satelite. Geriausiu atveju Irakas gali neutraliai reaguoti į Irano poveikį. Blogiausiu atveju Irakas gali sudaryti opoziciją Iranui – tradicinę šių valstybių geopolitinę padėtį. Tai Irano toli gražu netenkina, nes apie tokį pokarinį Iraką 2003-iaisiais svajojo Teheranas.

Išties diskutuotinas klausimas yra kur kas platesnis. Manipuliuodamos sunitų ir šiitų musulmoniškoje vienybėje atverta spraga, Jungtinės Valstijos įtvirtino aiškią savo poziciją Irake. Lygiai taip pat prieš keletą dešimčių metų JAV prezidentas Ričardas Niksonas Vietnamo kare iš įtakos zonos pašalino Sovietų Sąjungą, pasinaudodamas įtemptais pastarosios santykiais su Kinija, nesantarvės komunistinėje bendruomenėje sėkla. Tokį žaidimo modelį Dž.Bušo valdžia sėkmingai taiko Irake.

Maža to, Vašingtonas sužaidė ypač sumaniai: viliodamas Iraną jam, kaip valstybei ir šiitų vadovaujamai jėgai, po – posadaminiame pasaulyje atsivėrusiomis naujomis galimybėmis savo ruožtu jis atsigręžė į sunitų vadovaujamas valstybes, kaip antai, Saudo Arabiją. Išnaudodamos abi puses JAV užsitikrino paramą iš jų abiejų – tapo trečiuoju, tarpiniu, žaidėju tarp šiitų ir sunitų. Ne to tikėjosi Iranas.

Kova dėl pergalės vėliavos

Į susidariusią situaciją galime pažvelgti kitaip. Kuomet 1979-aisiais ajatola Ruhola Chomeinis nuvertė Irano šachą, Iranas buvo revoliucingo islamizmo židinys. Demonstruodamas ryškią opoziciją JAV, Iranas tapo radikalaus islamiškojo jaunimo mokykla, išleidusia pirmąsias savižudžių sprogdintojų ir teroristų laidas. Radikalioji islamo šiitų atšaka buvo paskelbta vilties ir tikėjimo sergėtoja.

Gindamasis Sadamo Huseino valdomo Irako 1980-aisiais, Iranas užmezgė daug naudingų, bet kompromituojančių santykių. Tuomet išaiškėjo, kad ne tik JAV naudojosi Izraeliu kaip tarpine ginklų gabenimo į Iraną grandimi, bet ir pats Iranas tiesiogiai pirko ginklus iš Izraelio. Nors visa tai galėjo būti teisinama valstybės siekiu išlikti, tačiau tokios suktos Irano operacijos vedė rimtų konfliktų link.1990-aisiais Iranas jau nebebuvo radikalaus islamizmo švyturys – į šoną jį nustūmė vahabitų sunitų judėjimas „Al Qaeda“.

„Al Qaedos“ režimas iraniečiams simbolizavo Saudo Arabijos ir Pakistano lyderiavimą, todėl tiek šiitų, tiek iraniečių akyse jis pasitikėjimo niekad nekėlė. Iranas visiškai nenorėjo, kad „Al Qaeda“ uzurpuotų Irano išsikovotą opozicijos Vakarams vaidmenį ir suklestėtų. Iranui buvo likusios dvi išeitys: arba sumažinti „Al Qaedos“ įtaką, arba susitaikyti su mintimi, kad sunitai perėmė Chomeinio revoliucijos pergalės vėliavą.

Visą laikotarpį nuo 2003 iki 2005 metų Teheranas kaip įmanydamas stengėsi išspausti naudos iš situacijos, susiklosčiusios Irake. Iranas netgi gana žymiai, bet be garsios reklamos prisidėjo prie „Al Qaedos“ tinklo medžioklės, tuo parodydamas, jog islamiškasis pasaulis yra protingas ir galingas, tačiau nebūtinai kategoriškai principingas. Skubėdamas į pagalbą JAV kovoje su Afganistanu ir Iraku, Teheranas pasirodė esąs ne ką blogesnis kolaborantas nei Saudo Arabija ir Kuveitas, kuo jis pats praeityje kaltino šias valstybes. 2005-ųjų pabaigoje Iranas kaip įmanydamas sustiprino savo vakarinės sienos apsaugą. Išaušo palankus metas pereiti į naują veiksmų fazę. Iranas pasiryžo atsikovoti revoliucingojo islamizmo pozicijas tiek sau, tiek šiitų judėjimui.

Naujojo prezidento rinkimai buvo itin kruopščiai apgalvoti. Pasibaigus prezidento Mohamedo Chatamio kadencijai, iš rinkimų maratono specialiu dekretu buvo pašalinti visi nuosaikieji kandidatai ir rinkimų kovos centras susitelkė ties buvusio prezidento Ali Akbaro Hašmio Rafsandžanio – nuoseklaus Chomeinio tradicijų tęsėjo bendražygiu Ahmadinejadu – Chomeinio revoliucijos „anūku“.

Ahmadinejadas nedėjo daug pastangų tam, kad atgautų Irano pozicijas musulmoniškajame pasaulyje. Nuo 1980- ųjų, kuomet Iranas ėmė kolaboruoti su Izraeliu, ir nuo tada, kai Irano valiuta Libane imta maišyti su Izraelio pinigais, jo pirmoji užduotis buvo priminti Irano antisionistines pažiūras.Tai jis bandė įgyvendinti grasinimais Izraeliui, holokausto fakto neigimu. Holokausto klausimą Ahmadinejadas stengėsi pakreipti dviem aspektais: pirmiausia jis pasiskelbė radikaliuoju antisemitu ir antiizraelitu, antra, jis stengėsi suduoti žymų smūgį Chatamio politikai.

Chatamio politikos esmė buvo Vakarų pasaulio skaldymas atskiriant amerikiečius nuo europiečių. Vykdydamas šią politiką, jis stengėsi manipuliuoti europiečiais. Kaip žinoma, Europa visuomet buvo atvira minčiai, jog Amerika yra nelanksti ir bekompromisė, todėl Senojo žemyno galingosios valstybės mielai imdavosi rafinuoto tarpininko vaidmens. Chatamis sugebėjo sumaniai pasinaudoti europiečių puikybe ir įtraukė juos į nesibaigiančias prieštaringas diskusijas su JAV dėl pastarosios politikos Artimuosiuose Rytuose.

Tačiau Teheranui už tai reikėjo sumokėti musulmoniškajam pasauliui. Suartėdamas su europiečiais, Iranas islamistų akyse pasirodė neprincipingas ir išskydęs, nes esą Europa yra ne ką geresnė nei Amerika. Ahmadinejadas nebepajėgė išlaviruoti tarp radikaliųjų vahabitų sunitų ir Europos. Šitaip jis nusigręžė nuo ilgalaikės Chatamio strategijos ir puolė kiršinti Europą, pirštu rodydamas į istorines žaizdas. Be abejo, stipriausia jo korta buvo holokaustas – anot jo, jei galima pripažinti jo faktą, privalu akcentuoti, jog tik Europa kalta dėl to. Šis ir virtinė panašių pareiškimų akimirksniu atšaldė Vokietijos santykius su Teheranu. Net ir Prancūzija buvo priversta žengti keletą žingsnelių atgal. Irano autoritetas islamiškajame pasaulyje vėl ėmė kilti.

Pirmieji žingsniai branduolinio ginklo link

Kitas Irano veiksmų etapas – branduolinio ginklo įsigijimas. Pareikšdama apie tai gana įžūliai ir viešai Irano vyriausybė siekė parodyti, jog daugiau nebeketina derinti savo politikos su Vakarais. Be to, Iranas norėjo pademonstruoti, koks pavojingas Izraeliui bei provakarietiškam pasauliui jis yra. Iranas pasirengęs priimti tokius iššūkius, kad, palyginti su juo, „Al Qaeda“ atrodys tarytum smulki žuvytė.

Ahmadinejadas puikiai žino, jog jam nepavyks įsigyti branduolinio ginklo kitais būdais, kaip tik jį pasigaminti patiems. Tačiau branduolinio ginklo ir branduolinio prietaiso gamyba yra toli gražu ne tapačios sąvokos. Branduolinis ginklas turi būti pakankamai mažas, galingas ir gebantis nepriekaištingai koncentruotis į taikinį. Branduolinis prietaisas skirtas sprogdinti čia ir dabar. Modernios technologijos yra skirtos ne branduolinio prietaiso gamybai, bet jo pavertimui ginklu. Iranas tai gerai žino.

Nė viena šalis nenori būti subombarduota Irano. Tarp jų ir Izraelis bei JAV. Paragauti iranietiškų bombų nenori ir Turkija bei Saudo Arabija. Apsižvalgius aplink turbūt vargiai atrasime entuziastingų Irano rėmėjų.

Deja, tėra tik dvi valstybės, galinčios bent šį tą pakeisti. Izraelis puikiai žino, kad, Iranui pasigaminus branduolinį ginklą, jam nebeliks kitos išeities, kaip vykdyti prevencinę gynybą ir pulti Iraną pirmam. JAV nenori, kad Izraelis pultų Iraną, ir tokia padėtis įstums supervalstybę į keblią padėtį. Antra vertus, Irano ir Izraelio atžvilgiu JAV vykdo tokią politiką: „Kas galima Jupiteriui, tas negalima Jaučiui“- Izraelis, Amerikos akimis, gali turėti branduolinių ginklų, o Iranas – ne.

Paskutinieji Irano pareiškimai parodė, jog jis daugiau nebeketina vykdyti savo „nuolankios ir draugiškos“ politikos, kurios laikėsi nuo Irako ir Irano karo iki JAV karinių pajėgų įsiveržimo į Iraką. Iranas vėl gręžiasi į radikalųjį islamizmą – Teheranas ir toliau rengiasi žengti provokuojančius žingsnius, tikėdamasis išvengti kontratakų. Antra vertus, galbūt Iranas to tik ir telaukia.

Vertė Justina Žeižytė

© 2006 „XXI amžius“