„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. vasario 22 d., Nr. 4 (120)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Iranas: užsiauginome monstrą?

Česlovas IŠKAUSKAS,

politikos apžvalgininkas

Vasario pradžioje Teheraną gerokai supykdė neeilinis Tarptautinės atominės energijos agentūros valdytojų tarybos posėdis, dvi dienas vykęs Vienoje. Antrą dieną šios organizacijos 35 šalių atstovai priėmė rezoliuciją, kuri Iraną įvarė į kampą. Apsvarsčiusi Irano branduolinės programos klausimą, agentūra nusprendė, kad visą šios šalies dosjė reikia perduoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. O tai reiškia, kad Saugumo Taryba gali įvesti Iranui dar griežtesnes sankcijas arba net pakartoti Irako operacijos variantą.

Kai dėl karinės operacijos prieš Iraną, tai apie tai dar niekas atvirai nekalba, tuo labiau kad karą Irake Jungtinės Valstijos prieš kelerius metus pradėjo be oficialaus Saugumo Tarybos pritarimo. Vakarų konfliktas su Iranu kažkuo primena nepasitenkinimo Sadamu Huseinu ištakas. Nuo pat konflikto Persijos įlankoje tarptautiniai ekspertai tikrino Irako masinio naikinimo ginklų atsargas. Nors jokių akivaizdžių įrodymų nebuvo rasta, Vašingtonui ir uoliausiems jo sąjungininkams trūko kantrybė. Bet pasirodė, kad šie ginklai tebuvo pretekstas pašalinti įkyrėjusį diktatorių, kuris dabar teisiamas Bagdade. Teisiamas ne už kokių nors ramadano normų pažeidimus, o kaltinamas sunaikinęs šimtus kurdų, savo politinių priešininkų, opozicijos atstovų.

Iranas neslepia, kad urano sodrinimo procesas dviejose požeminėse centrifugose Natanzos vietovėje vyksta taikiais tikslais. JAV ekspertai tvirtina, kad pramoninis sodrinimas tęsiamas siekiant sukurti medžiagas branduoliniam ginklui. Jie sako, kad dalinio sodrinimo metu gaunamas urano heksafloridas tinka pasigaminti atominio užtaiso elementus. Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovas Muhamedas al Baradėjus ne toks kategoriškas. Britų verslo dienraščiui „Financial Times“ jis pareiškė: „Mes artėjame prie kritinės šios problemos fazės, bet tiesioginio krizės pavojaus dar nėra“.

Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija parengė rezoliucijos projektą, siūlantį šią programą svarstyti JT Saugumo Taryboje. ES trijulės parengtas dokumentas buvo pateiktas Tarptautinės atominės energijos agentūros tarybai. Rezoliucijoje Teherano buvo prašoma padėti agentūrai išsiaiškinti galimybę pagal šią programą kurti branduolinį ginklą. Tačiau ši trijulė atsisakė pradėti derybas su Iranu, kol nėra garantijų dėl nedeklaruotų branduolinių medžiagų ir jų panaudojimo kariniais tikslais. Londone susirinkę Saugumo Tarybos nuolatiniai nariai bei Vokietija nutarė visą Irano „branduolinį dosjė“ perduoti tarptautinėms organizacijoms.

Tuo tarpu italų dienraščio „La Stampa“ nuomone, naujasis Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas šalyje skatina religinį fanatizmą ir islamiškąjį populizmą, o pats tvirtina esąs naujas mesijas. Iraniečiams patinka radikalūs jo pareiškimai apie tai, kad visi kitatikiai bus sunaikinti „grėsmingu islamo ginklu“ arba kad masinis žydų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais įvyko dėl jų pačių kaltės. Pasaulis susigūžęs laukia naujų Irano prezidento pareiškimų. Jie ypač kraupiai skamba po to, kai Iranas demonstratyviai atsisakė moratoriumo branduoliniams tyrimams ir kartu su Maskva baigia statyti atominę jėgainę Bušere, kurią dar ir aprūpina branduoliniam ginklui gaminti būtinais komponentais.

Beje, Maskvoje vasario viduryje turėjusios įvykti Irano ir Rusijos derybos dėl Teherano branduolinės programos ir urano sodrinimo Rusijoje staiga buvo atidėtos mažiausiai iki vasario pabaigos. Matyt, ir Maskva reaguoja į pasaulio nusiteikimą prieš naują siaubingą ginklą Viduriniuosiuose Rytuose.

Tačiau Teherano reakcija panaši į kažkada girdėtus S.Huseino pasisakymus. Prezidentas M.Ahmadinejadas pareiškė: „Irano priešai nori atimti iš jo teisę gamintis branduolinę energiją, kad paskui ją mums kuo brangiau parduotų“. O lankydamasis Kangano provincijoje jis atrėžė, kad Vakarų šalys jam primena „senus, nuslinkusiais karčiais liūtus, mokančius tik urgzti“. Prezidentas pagrasino, kad ne Vakarai izoliuos Iraną, bet Iranas izoliuos Vakarų šalis, stosiančias skersai kelio jo taikiai branduolinei programai. Jis taip pat pridūrė, kad, perdavus Irano dosjė Saugumo Tarybai, bus padaryta „istorinė klaida“. Irano vadovas paaiškino, kad turimas galvoje diplomatinių krizės sureguliavimo priemonių nutraukimas ir bendradarbiavimo su agentūros inspektoriais apribojimas. O Irano atstovas Atominės energijos agentūroje Ali Asgaras Soltanis užsiminė apie padėtį regione. „Konfliktas bus eskaluojamas iki tol, kol Izraelis nesupras, kad jis už šį konfliktą gali užmokėti didelę kainą“, – kalbėjo jis žurnalistams Vienoje. Kitą dieną, kai ši agentūra perdavė ST šį dosjė, Teheranas pareiškė, kad jis atnaujina visapusišką urano sodrinimo procesą pramonės tikslais.

Taigi agentūros rezoliucija jau nukeliavo į Saugumo Tarybą. Kovo mėnesį joje bus išklausytas dar vienas agentūros pranešimas apie Irano branduolinę programą, ir tuomet ST vyks balsavimas. Bet, atrodo, jos nevetuos nė vienas iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių, net Rusija ir Kinija. Dėl to buvo susitarta dar Londone. Maskva tik siūlo atidėti šį klausimą iki eilinės agentūros sesijos kovo mėnesį ir problemą spręsti diplomatinėmis priemonėmis. Bet laikas eina. Vakarai nuogąstauja, kad, nuolaidžiaujant Teheranui, bus užsiaugintas toks branduolinis monstras, kuris, kitaip nei S.Huseinas, ims šantažuoti ne tik Izraelį ar Jungtines Valstijas, bet ir visą kitatikių pasaulį.

Kad reanimuoti islamistus nėra sunkus ir daug pastangų reikalaujantis užsiėmimas, įrodo labai jautri islamo pasaulio reakcija į pranašo Machometo karikatūras Vakarų (ir ne tik Vakarų) spaudoje. Tai ne tik pogromai, Vakarų šalių atstovybių deginimai, protesto demonstracijos, notos. Štai naujas, gana sensacingas faktas. Indijos laikraštis „Express India“, remdamasis Honkongo dienraščiu „Asia Times“, pranešė naujieną: šie judėjimai Afganistano ir Pakistano pasienyje paskelbė įkūrę Vaziristano islamo valstybę. Vaziristano provinciją sudaro šiaurinis ir pietinis regionai, ši kalnuotoje ir miškingoje vietovėje esanti provincija tarsi pleištu įsirėžusi į šiaurės vakarų Pakistaną. Spaudos pranešimais, talibai ir Osamos bin Ladeno šalininkai kontroliuoja didesnę šiaurės Vaziristano provincijos ir nemažą dalį pietinės. Vaziristano sritis priklauso vadinamajai Genčių zonai, kurioje daugiausia gyvena puštunų gentys, kalbančios įvairiais dialektais, turinčios savo teritoriją, bet skirtingus papročius ir tradicijas. Pakistano valdžia čia turi nedidelę įtaką. Būtent šioje zonoje susitelkė šimtai pabėgėlių iš islamo šalių, ypač talibų, kovojusių su dabartine Afganistano valdžia.

Patys islamistai tvirtina, kad Pakistano valdžia kontroliuoja tik vietos administracijos pastatus, o „islamo kariai“ nuolat kovoja su Pakistano policija ir armija. Būtent Pietų Vaziristane šių metų sausį Pakistanas surengė didžiulę antiteroristinę operaciją, kurios tikslas, kaip tvirtina Indijos spauda, galėjo būti O. bin Ladeno gaudynės.

Kad talibų lyderis mula Omaras ir svarbiausias pasaulio teroristas bin Ladenas yra netoli šios provincijos, vasario pradžioje patvirtino buvęs Afganistano gynybos ministras ir Talibano judėjimo vadovas Shahas Navazas Tanajas, dabar gyvenantis Pakistane. Jis tvirtino, kad vienos Jungtinės Valstijos negali įveikti terorizmo, tam reikia viso pasaulio pastangų.

Sausio pradžioje JAV aviacija Šiaurės Vaziristane surengė reidą, kurio metu žuvo 16 žmonių. Buvo pranešta, kad operacijos metu neva žuvęs ir teroristų dvasinis lyderis Nur Mohamadas, tačiau, kitais duomenimis, buvo užmušti aštuoni jo šeimos nariai, o pats dvasininkas tik sužeistas.

Susitelkę sunkiai pasiekiamuose Afganistano ir Pakistano kalnų rajonuose, talibai ir bin Ladeno teroristai nuolat primena pasauliui, kad jie dar galingi ir gali surengti naujus smūgius. Indijos spaudos pranešimais, Vaziristano islamo valstybės paskelbimas buvo skirtas vasaros teroristinei kampanijai Afganistane. Juo siekiama atgaivinti talibų ir bin Ladeno šalininkų viltis grįžti į valdžią Afganistane ir sustirprinti savo įtaką islamo pasaulyje. Be to, tai skamba lyg perspėjimas JT Saugumo Tarybai, kuri gavo ir svarstys vadinamą Irano „branduolinį dosjė“.

Iranas įeina į tą regioninę zoną, kurioje aktyviai veikia teroristinės organizacijos, ir kartu su Pakistanu bei Indija gali turėti branduolinį ginklą. O jeigu taip, tai tarptautinė bendrija ne be reikalo nerimauja, kad tokio ginklo komponentai gali pakliūti ir į teroristų rankas.

Taigi tarptautinės bendruomenės kantrybės taurė perpildyta, ir trūksta mažiausios kibirkšties, kad Viduriniuosiuose Rytuose įsiliepsnotų dar vienas karas. Tiesa, sukaupę liūdnokos patirties su Iraku, Vakarai dabar neskuba imtis griežtų Teherano pažabojimo priemonių ir šia prasme neužleidžia lyderiavimo pozicijos Vašingtonui. Skaudus Irako ir Afganistano demokratizavimo procesas įrodė, jog, neatsakingai pasirengus kirsti smūgį, galima pralaimėti visas kautynes.

Iranui tokia situacija tampa tarsi garantija, kad karinis įsikišimas jam negresia. O jeigu JAV bei Izraelio grasinimai ir išsipildytų, Teheranas jau suskubo paslėpti savo branduolinius objektus, užmaskavęs juos niekuo viena nuo kitos nesiskiriančiose gyvenvietėse.

Nebijo Iranas ir sankcijų. Pirmiausia jis žino, kad Rusija ir Kinija Saugumo Taryboje vetuos bet kokią Irano blokadą, nes, sakykime, Maskva nuo seno bendradarbiauja su Teheranu branduolinės energetikos srityje, o Pekinas iš Irano gauna naftą ir dujas, todėl yra nepriklausomas nuo amerikiečių įtakos.

Beje, sankcijų Iranui nenori ir Europa. Laikraštis „The Washington Post“ su ironija rašo, kad dar galima drausti iraniečiams įvažiuoti į Vakarų šalis, bet juk jie ir šiaip mažai važinėja. Sumanymas užkirsti kelią investicijoms ar prekybai aukštosiomis technologijomis taip pat neduos rezultatų: 70 milijonų gyventojų turinti šalis yra ketvirta pasaulyje pagal naftos produktų eksportą ir antra pagal jos išteklius. Jeigu Vakarai boikotuotų Irano naftą, tai šalis bemaž nepajustų jokių sukrėtimų: į rinką nepatektų kiek daugiau negu 4 mln. barelių per dieną, tuo tarpu Iranas kasdien išgauna 84 mln. barelių šios žaliavos. Tiesa, Teheranas šiuo atveju irgi gali pagąsdinti: juk mažindamas naftos, kurios barelis dabar kainuoja apie 60 dolerių, gavybą, jis dar labiau – iki 100 dolerių už barelį – pakels jos kainą tarptautinėje rinkoje. O tai, pastebi Amerikos dienraštis, kad Iraną gali ištikti Šiaurės Korėjos likimas, – ten buvo gaminamas branduolinis ginklas, o tuo metu iš bado mirė apie 2 mln. žmonių, – Teherano nė kiek nejaudina. Jis taip pat labiai ramiai sutinka žinią, kad šalyje trūksta televizorių su plokščiuoju ekranu.

Europiečiams plaukai ant galvos šiaušiasi pagalvojus apie karinį smūgį Irano branduoliniams objektams. Kokių veiksmų tuomet imtųsi Teheranas? Ogi uždarytų Ormuzo sąsiaurį, kuriuo plaukioja kone viso pasaulio naftovežiai, apšaudytų tokius laivus raketomis arba paskandintų ten savo laivus, kurie užkimštų visą trasą. Norint pralaužti tokią blokadą, reikalinga visa Amerikos karinė flotilė. Laikraštis „The Washington Post“ ironizuoja: štai kodėl jau dvejus metus europiečiai slepia galvą smėlyje, kai apokaliptiniai bepročiai gaminasi branduolinį ginklą ir juo atvirai grasina Amerikai ir Izraeliui. Tuo metu Europa džiaugiasi savo solidarumu ir efektyvia kova už taiką, pašiepia laikraštis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija