Įžūlūs imperijos akibrokštai
Petras KATINAS
Į Lietuvą teikėsi atvykti naujasis Rusijos anklavo
Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Bosas, susitikęs su
aukštais Lietuvos pareigūnais, tarp jų ir Premjeru. Gubernatorius
žadėjo Lietuvos investuotojams palankias verslo sąlygas bei sąžiningą
konkurenciją, be to, leido suprasti, kad Kaliningradas siekia tapti
netgi Lietuvos tramplinu į didžiulę Rusijos rinką.
Iš dalies G.Bosas teisus, ypač jeigu Kremliaus
valdovo nuomonė nepasikeis ir jei, kaip buvo žadėta, nuo balandžio
pirmosios Kaliningrado srityje įsigalios Laisvosios ekonominės zonos
įstatymas. Todėl Kaliningrado gubernatorius net nubrėžė veiklos
šakas, kuriomis turėtų susidomėti Lietuvos verslininkai bei investuotojai.
G.Bosas pirmiausia minėjo statybą, statybines medžiagas, maisto
pramonę, ekologinius projektus, turizmą. Iš tiesų Lietuvos užsienio
prekyba su Kaliningrado sritimi vyksta gana aktyviai. Oficialiais
duomenimis, 2005 metais prekybos su Kaliningradu apimtis siekė 322
milijonus eurų. Pažymėtina, kad eksportas siekė 297,6 mln. eurų,
o importas 24,4 mln. eurų. Lietuvos įmonių investicijos šiame
Rusijos valdomame anklave pernai sudarė 201 mln. litų. Tai sudaro
net 11 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje. Kaliningrado srityje
savo veiklą vykdo per 600 lietuviškojo kapitalo įmonių, tarp jų
mėsos produktų gamybos bendrovė Vilkė, Vičiūnai, Kretingos
grūdai, laivininkystės bendrovė Kuršių linija. O šaldytuvų bendrovė
Snaigė pastatė Kaliningrade antrinę gamyklą ir jau investavo 70
mln. litų. Kuriamos bendros įmonės su rusų verslininkais, nes taip
daug lengviau įveikti kontinentinės Rusijos barjerus, jeigu verslininkai
yra savi, t.y. rusai. Tačiau Lietuvos verslininkai, nors ir pripažindami
naudą dirbant Kaliningrade, mato ir nemažai rizikos bei kitų barjerų.
Pirmiausia tai įprastas rusiškas biurokratizmas ir dirbtiniai formalumai.
Pavyzdžiui, Stanislovas Jucius, Lietuvos verslo klubo Kaliningrade
viceprezidentas, pateikė pavyzdžių, kai įmonė nori atsivežti iš
Lietuvos savo statybininkų, jų vizomis turi pradėti rūpintis mažiausiai
prieš pusmetį. Didelių keblumų kyla ir dėl medžiagų įsivežimo. Todėl
tikimasi žadėtos ES pagalbos kompiuterizuoti muitinės kontrolės
sistemą, kuri turėtų pradėti veikti jau šiais metais. Ši sistema
aprėps ES, Lietuvą, Rusiją ir Kaliningrado sritį. Tačiau džiūgauti,
kaip tai daro mūsų aiškiai prorusiška valdžia, dėl kažkokių miglotų
perspektyvų, atsiveriančių Lietuvai būsimojoje Kaliningrado laisvojoje
ekonominėje zonoje, vargu ar verta. Jau dabar keliamos sąlygos dėl
vizų režimo supaprastinimo iki minimumo, dargi kalbama vos ne apie
bevizį rusų važinėjimą per Lietuvos teritoriją. Kai dėl Kaliningrado
srities gubernatoriaus vizito ir nuolatinių valstietės K.Prunskienės
džiūgavimų, jog Kaliningrado sritis natūrali Lietuvos partnerė,
tai G.Boso vizito pabaiga verčia tuo labai suabejoti. Mat iš anksto
buvo planuota, kad gubernatorius aplankys ir Lietuvos Prezidentą.
Tačiau paskutiniu momentu buvo paskelbta, kad G.Bosas staiga susirgo.
Netgi Rusijos apžvalgininkai šį faktą pavadino diplomatine liga.
Tos ligos simptomus atskleidė politologas, Kaliningrado Kanto
universiteto politologijos ir sociologijos katedros docentas Vladimiras
Abramovas. Pasak jo, paskutinį momentą G.Bosas sulaukė iš Kremliaus
telefono skambučio, draudžiančio susitikti su Lietuvos Prezidentu.
Esą Rusijos įstatymai ir priimtos tarptautinės normos bei Rusijos
diplomatinio etiketo taisyklės neleidžia Rusijos Federacijos subjektų
vadovams susitikinėti su kitų valstybių vadovais. Štai ir paaiškėjo,
kokių galių turi laisvosios ekonominės zonos gubernatorius. Viskas
sprendžiama Kremliuje, o ne G.Boso kanceliarijoje. Nėra abejonės,
kad tas spaudimas vis didės. Ir ne tik dėl supaprastinto vizų
režimo.
Be abejo, Maskva spaus ir Briuselio biurokratus
ES vadovus. Tuo labiau kad pati ES kuo toliau, tuo labiau darosi
priklausoma nuo Rusijos energetinių resursų, ypač dujų, ir todėl
akivaizdžiai nuolaidžiauja Maskvai. Ir tai ne jokių rusofobų išsigalvojimai.
Štai šiomis dienomis įtakingas Didžiosios Britanijos dienraštis
The Times paskelbė straipsnį, kuriame pabrėžiama, kad Rusijos
kompanijos jau dabar valdo kur kas daugiau strateginių Lietuvos
sektorių, nei leidžia elementarūs nacionalinio saugumo reikalavimai.
Bet, pasirodo, ir to dar maža. The Times rašo, jog Lukoil vis
tiek nusipirks Mažeikių naftą, visai nesvarbu, ar tai padarys
pats, ar per su šiuo monstru susijusias kompanijas. Kad ir per Kazachstano
bendrovę KazMunaiGaz ar TNK BP, kurią kaip skaidrią ir tariamai
nepriklausomą propagavo ir mūsų Premjeras bei kiti jo Vyriausybės
nariai. O tai, kad TNK BP privalumus skelbė Lietuvos Premjeras,
irgi nieko stebėtina. Juk ši naftos kompanija tampriai susijusi
su dar viena Kremliaus favorite Alfa group, su kuria susiję tokie
įtakingi rusų oligarchai kaip Michailas Fridmanas, Germanas Chanas,
Piotras Avenas ir dabartinis Rusijos premjeras Michailas Fradkovas.
Tai labai spalvingos ir įtakingos figūros, apie kurias plačiai skelbė
savo 2004-2005 metų leidiniuose vyriausybinis Politinis informacijos
centras. Tarp jų ir tokios studijos, kaip Federalinis ir regioninis
elitas2004. Kas yra kas politikoje ir ekonomikoje (M. 2004), Naujosios
didžiojo biznio žaidimo taisyklės, Kas yra misteris Putinas ir
kas su juo atėjo, Rusijos organizuotas nusikalstamumas ir valdžia
bei kiti leidiniai.
Tai, kad galima Mažeikių naftos šeimininke taps
Kazachstano KazMunaiGaz, dar nieko nereiškia. Po neseno Rusijos
prezidento V.Putino ir Kazachstano prezidento V.Nazarbajevo susitikimo
tapo visiškai aišku, kad ši Kazachijos bendrovė yra Rusijos naftos
kompanija Rosneft, kuri, anot The Times, yra absoliučioje Kremliaus
įtakoje, kaip ir Lukoil. Beje, pats Lukoil generalinis direktorius
Vagitas Alekperovas patvirtino, kad Mažeikių nafta yra jo taikinyje.
Britų dienraštis taip pat primena, jog kitas Rusijos gigantas Gazprom
visiškai valdo Lietuvos dujas. Ir ta priklausomybė nuo Rusijos
gali dar labiau išaugti, jeigu bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė.
Tuomet net elektros energiją teks importuoti iš Rusijos, nes to
reklamuoto elektros tilto per Lenkijos teritoriją net tolimoje perspektyvoje
nesimato. Teigiama, jog elektros pakaktų paleidus į darbą visas
kitas Lietuvos šilumines elektrines. Bet juk ir tokiu atveju kurą
joms, tai yra dujas, teks pirkti iš to paties Gazprom. Beje, ir
nuo Gazprom iš dalies priklauso, ar bus įvestas euras 2007 metais.
Juk padidinus dujų kainas, neišvengiamai didėja ir šildymo kainos.
O tai reiškia naują infliacijos šuolį ir apie eurą reikės pamiršti.
Subliūško mūsų finansų ministro prognozės, kad sausio mėnesį kainos
gali išaugti tik 0,2 proc. Tačiau įpusėjus vasariui, Statistikos
departamento duomenimis, sausio mėnesį kainos šoktelėjo 0,5 proc.
Todėl vidutinė metinė infliacija padidėjo iki 2,8 proc. Taigi infliacija
jau peržengė 2,5 proc. ribą norint įvesti eurą. SEB Vilniaus banko
analitikai įspėja, kad jeigu artimiausiu metu šilumos ir karšto
vandens kainos bus padidintos, ką jau ketina padaryti šilumininkai,
tai reikš dar vieną kainų šuolį, ir galimybių atitikti euro įvedimui
keliamus reikalavimus beveik nebeliktų.
Tikėtis, kad Europos Sąjunga bent kiek gali apriboti
Maskvos užmojus įsiviešpatauti pasaulio dujų ir naftos rinkoje,
nėra prasmės. Ką ten ES, jeigu šiomis dienomis Maskvoje įvykusiose
Didžiojo aštuoneto (G-8) finansų ministrų derybose ekonomiškai stipriausių
pasaulio valstybių finansų ministrai galėjo tiktai konstatuoti,
jog energetinių resursų kainų didėjimas išliks ir 2006 metais. Tai,
kad Rusija didina dujų kainas kaimyninėms šalims, pirmiausia buvusioms
sovietinėms respublikoms, nieko bloga neįžiūrėjo ir Maskvos G-8
derybose dalyvavęs pasaulio banko vadovas Polas Volkovitzas. G-8
netgi nedrįso priminti Rusijai apie dar 1991 metais pasirašytos
energetikos chartijos ratifikavimą. Pagal šią chartiją Rusiją įsipareigotų
garantuoti sklandesnį dujų tiekimą Europai ir buvusioms sovietinėms
respublikoms. Ir G-8 bejėgiškai skėsčioja rankomis, nes JAV, Didžioji
Britanija, Prancūzija, Vokietija, Japonija ir Kanada, kaip Rusijos
partneriai Didžiajame aštuonete, neturi jokių svertų nuo naftos
dolerių išpampusiai Maskvai paspausti. Tuo labiau kad Kremlius pasiūlė
Rusijos kreditoriams iš vadinamojo Paryžiaus klubo grąžinti jau
šiemet 12 mlrd. dolerių dar nuo sovietinių laikų likusių skolų ir
taip atsikratyti kone visų finansinių įsipareigojimų. Taigi, švelniai
kalbant, perspektyvos Lietuvai nekokios. Ir britų dienraštis The
Times absoliučiai teisus, teigdamas, kad Lietuva grįžta Rusijos
glėbin. Tą rodo ir Vasario 16-osios Rusijos ambasadoriaus B.Cepovo
įžeidžiantis Lietuvos valstybę ir jos istoriją pareiškimas, labai
panašus į vieno iš jo pirmtakų 1939-1940 metais Lietuvoje Pozdniakovo
ultimatumus. Ambasadorius B.Cepovas peržengė ne tik visas įmanomas
diplomatinio etiketo, pagaliau elementaraus mandagumo ribas, faktiškai
suniekindamas 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą ir
pavadindamas jį neteisėtu. Tačiau ypač grėsmingai nuskambėjo B.Cepovo
užuomina, jog istorija viską sustatys į savo vietas. Tai yra ne
kas kita, o tai, kad istorinė klaida bus ištaisyta, ir Lietuva vėl
bus Rusijos imperijos sudėtyje. Netgi vienas mūsų socialdemokratų
veikėjų, krašto apsaugos ministras G.Kirkilas buvo priblokštas dėl
tokio Rusijos ambasadoriaus akibrokšto. Pagal visus diplomatinius
kanonus, Lietuvos Vyriausybė privalėtų nedelsiant pareikalauti ambasadoriaus
atšaukimo. Tik vargu ar išdrįs. Juk jau ne pirmą kartą šis V.Putino
aplinkos žmogus įžeidinėja Lietuvos valstybę. Ir tai daro ne bet
kada, o per svarbiausią valstybinę šventę Vasario 16-ąją. Tokį
cinišką demaršą galima vertinti tiktai kaip visišką nesiskaitymą
su valstybe, kurioje jis yra akredituotas. Neabejotina ir tai, jog
vargu ar B.Cepovas savo išsišokimą padarė nesuderinęs su savo užsienio
reikalų ministerija, o gal dar su aukštesne institucija.
Aišku, Rusijos ambasadoriui labai nepatiko, kad
Prezidentas įteikė ordinus jo tėvynainių nužudytiems pirmosios bolševikinės
okupacijos metais Kazio Skučo ir Augustino Povilaičio giminaičiams.
B.Cepovas aiškino, jog kiekvienas praeities įvykius vertina savaip,
o Lietuvos patriotų žudynės gal ir nebuvo blogis. Esą viską paaiškins
istorija. Maskvos cerberis, aišku, tą istoriją supranta tik taip,
kaip ji parašyta Kremliuje.
© 2006 XXI amžius
|