Pasipriešinant blogio režimui

Viktoras Suvorovas

Neseniai skelbėme dalį interviu su vienu garsiausių sovietinių žvalgų – Viktoru Suvorovu, kuris dirbdamas GRU žvalgybininku Ženevos rezidentūroje 1978 metais pabėgo į Vakarus. V.Suvorovas yra išleidęs keliolika bestseleriais tapusių knygų apie Sovietų Sąjungos istoriją, kuriose parodo darbo specifiką GRU, nuvainikuoja kai kuriuos sovietų veikėjus ir karvedžius, tarp jų ir Staliną. Daug jo knygų išversta ir į lietuvių kalbą. Pratęsiame per Lietuvos televiziją laidoje „Savaitė“ vykusį pokalbį.

Jus vadina išdaviku ir kartu jau keletą metų kalba apie tai, kad jums nebuvo paskelbtas mirties nuosprendis. Kaip yra iš tikrųjų?

Sakykime, mirties nuosprendis man nebuvo paskelbtas, tokio sprendimo nėra. Bet tada aš klausiu: o koks sprendimas yra? Juk turi būti koks nors! Įsivaizduokit: GRU generalinio štabo vadovas nusprendė ir išėjo. Tai yra Tėvynės išdavimas, pagal Baudžiamojo kodekso 64 straipsnį už tai priklausė mirtis, arba – pagal lengvinančias aplinkybes – 15 metų kalėjimo. Tai 15 metų davė ar ne? Jie sako – ne. Palaukite, sakau, nors 15 parų arešto aš nusipelniau ar ne? Bet to negalėjo būti! Arba vadinkite mane išdaviku ir tada pripažinkite, kad buvo mirties nuosprendis, arba imkime manyti, kad mirties nuosprendžio nebuvo – ir tada aš ne išdavikas. Bet pakartosiu: aš ne vienas toks –visa sovietinė liaudis eina mano keliu.

Jūs galėjote padaryti puikią karjerą. Būdamas toks jaunas jau priklausėte partinei nomenklatūrai, GRU, bet 30-ies metų ėmėte ir išėjote. Kaip formavosi jūsų pasaulėžiūra?

Iš karto reikia pasakyti, kad tarp GRU ir KGB labai didelis skirtumas. KGB – tai organizacija, kuri saugojo režimą šalies viduje, kovojo su savo liaudimi. O GRU – tai organizacija, kuri turėjo saugoti nuo išorės priešo, – tai visiškai kas kita. Ir KGB dirbo užsienyje, bet iš esmės tai, ką jie darė užsienyje, – taip pat buvo režimo saugojimas šalies viduje. Pavyzdžiui, Solženicynas gyveno Vermonte, JAV, bet jis buvo vidaus priešas; arba radijo stotis „Svoboda“, kuri buvo Miunchene, bet griovė šalies vidaus pagrindus. Taigi KGB tikslas buvo kovoti ir su jais. O GRU interesų srityje jų nebuvo. Mūsų interesas buvo, pavyzdžiui, JAV atominės pajėgos, povandeniniai atominiai laivai, t.y. išorinis priešas, kuris gali mus užpulti.

Mano pasaulėžiūra formavosi nuo vaikystės: nors mačiau aplinkui daug neteisybės, bet aš vis tiek ėjau į sovietinę armiją, kai man buvo 11 metų tam, kad ginčiau savo tėvynę nuo priešų, kurie gali mus užpulti.

Septynerius metus mokiausi Suvorovo mokykloje, po to aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, paskui tarnavau Pakarpatės apskrityje, tapau „išlaisvintoju“... Kaip tik tuo momentu, kai aš tapau „išlaisvintoju“ Čekoslovakijoje 1968 metais, mane ištiko baisus sukrėtimas. Todėl kad aš – valstietis, mano visa giminė – valstiečiai, mano senelis buvo kalvis kolūkyje visą savo gyvenimą. Mano tėvas tapo karininku, bet tik todėl, kad buvo karas, o kitaip irgi tikriausiai būtų buvęs valstietis. Ir mano valstietiškam protui buvo nesuvokiama tokia situacija: iš Pakarpatės apskrities, iš mūsų rusiško-sovietinio purvo, mes įžengiame į Čekoslovakiją, o ten – visi nameliai balti, visi stogai raudoni, purvo nėra, žmonės visi sotūs, besišypsantys… Ir aš suprantu, kad mūsų gyvenimo kokybė kur kas žemesnė nei Čekoslovakijoje, ir man logika pasakinėja, kad mes turime kelti savo gyvenimo lygį iki tenykščio. O mes ką darome? O mes Čekijos lygį nuleidžiame iki savo kiauliško lygio.

Manyje viskas virė, aš nesupratau, kodėl tai reikia daryti. Pažiūrėkite į mūsų politiką – juk būtent tai mes darėme ir kitur. Pietų Korėja ir Šiaurės Korėja. Atėjome į Šiaurės Korėją, kovojome ten, kraują liejome, mūsų lakūnai kariavo prieš amerikiečius vien tam, kad įvestų ten kiaulišką gyvenimą. Pažiūrėkite į Šiaurės Korėją – tai siaubas! O štai Pietų Korėja – kur mūsų nebuvo – valstybė. Nuostabu! Arba Vietnamas… Ir man buvo nesuprantama: kodėl mes mėtom savo auksą, naftą tam, kad pasaulį suvarytume į kiaulidę.

Ir štai 1977 m. liepos 13 d., kai dirbau Ženevoje, mane pasišaukė rezidentas ir liepė važiuoti į Bazelį su užduotimi. Išvažiavau. Ateinu į policiją, paduodu savo diplomatinius dokumentus ir man sako – sėskis, lauk. Laukiu. Valanda praėjo, kita, trečia. Pagaliau sodina mane į policijos mašiną ir veža į oro uostą. Didžiulis oro uostas ir kažkur šalia toks užkampis, kur nieko nėra, bet ten renkasi policininkai – labai daug. Privažiuoja šarvuotis su patranka, viską apsuka spygliuota viela... Ir štai tupia mūsų lėktuvas IL 76 ir užsuka į tą užkampį.

Lėktuvas sustoja, matyti, kad tai transportinis lėktuvas. Didžiulė erdvė viduje – kaip futbolo aikštė, bet ten tuščia. Privažiuoja krovikai ir pradeda krauti. Pasirodo, krovinys paslėptas po grindimis, jo nematyti, o tai buvo dėžės su auksu... Tokia situacija: mūsų rusui mokėjo rubliais, už kuriuos nieko nebuvo galima nupirkti, o auksą vežė į Šveicariją – taip mokėjo amerikiečiui už amerikietišką duoną, t.y. mūsų rusiškas auksas keliavo į Ameriką, kad amerikiečiui būtų gerai. Nuostabu! Jūs įsivaizduojate, kokia niekšybė? Mes atiduodame auksą amerikiečių fermeriui, pas mus kitais metais vėl užauga duona, o mūsų auksas pas mus daugiau nebegrįžta. Jeigu mes iškaltume savo šalyje auksinius červoncus ir jais mokėtume lietuviams, ukrainiečiams, estams, rusams, būtų ir pas mus ir duonos, ir druskos, ir mėsos, ir visko, ko reikia. Bet tada ir tas žmogus būtų nepriklausomas, su savo pinigais. Jis turėtų gerą vienkiemį ir būtų nekontroliuojamas. Kad jį kontroliuotume, mes jį laikome kiaulidėje, o auksą atiduodame amerikiečiams fermeriams.

Ir štai aš atsistoju, žiūriu į mūsų lakūnus, galvoju: vaikinai, o juk jūs išduodate savo tautą. Ir nors jums iš to jokios naudos, jūs vagiate mūsų rusišką auksą, pervežate jį į Ameriką... Juk ir aš esu dalyvis tos išdavystės, aš apvagiu savo tautą, aš veju ją į kiaulės gardą, kad kokie nors niekšai ją valdytų ir kontroliuotų.

Tautą galima kontroliuoti, kai kiekvienas duonos kąsnis duodamas iš viršaus, kai yra ilgos eilės prie visko, o jei būsi geras, būsi skundikas – štai tau papildomas degtinės butelis, o tau – papildomas sūrio kąsnis. Jeigu mes gyventume visavertiškai, turtingai – kaip tokius galėtum kontroliuoti?

Šie pamąstymai buvo paskutinis lašas: tada nusprendžiau, kad jau gana. Aš dar visus metus dirbau, bet jau buvau įsitikinęs, kad tai nusikalstamas režimas ir tarnauti tokiam režimui – išdavystė. O kovoti prieš šį režimą – kaip tik ne išdavystė. Tai tas, kas savo tautą apvaginėja, – tas išdavikas. Kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, man daugelis siūlė: tu, girdi, paprašyk atleidimo, ir mes tau atleisim. Ir į tai aš atsakydavau, kad tikrai nebūsiu tas, kuris prašys šio režimo atleidimo. Tai tie, kurie išnaikino dešimtis milijonų mūsų žmonių, tie, kurie atvedė mano tautą į kiaulišką padėtį, tie, kurie vogė iš jos auksą – o dabar vagia ir dujas, ir naftą, ir kitus išteklius, – tegu jie prašo mano tautos atleidimo. Aš pasiruošęs grįžti atgal, bet pirmiausia tegu juos nuteisia, ir mane, prašau, su jais kartu, – man yra ką atsakyti prieš tautą.

Jūs buvote dvigubas agentas? Juk per metus nebuvo lengva pasirengti išsivežti visą jūsų šeimą...

Ne, tai buvo nesunku. Juk aš mečiau viską, nieko nepaėmiau iš namų, paėmiau tik šeimą – žmoną ir vaikus, dukrai buvo šešeri, sūnui – dveji metai. Mes išėjome į niekur.

Apie mane skleidžia daug gandų, kad ir aš dvigubas agentas buvau, ir kita. Jei jau kalbame apie dvigubus agentus, tai nukrypsiu truputį į šalį, papasakosiu apie mano pirmtaką majorą Penkovskį, apie kurį irgi pripasakota daug įvairios bjaurasties. Kalba, kad jis mėgo gražų gyvenimą, mėgo pinigus, mylėjo moteris ir t.t., todėl, suprask, išdavė, tapo dvigubu agentu. Aš sakau jiems: jeigu jis mėgo gražų gyvenimą, t.y. mėgo mašinas, butus, moteris, išgerti ir kita, tai juk jis tų pinigų, kuriuos gaudavo, negalėjo leisti Maskvoje, negalėjo jis tada nusipirkti didelio buto ar geros mašinos – išskyrus „Volgą“, o „Volgą“ jis galėjo ir taip nusipirkti kaip GRU pulkininkas. Jeigu jis būtų išėjęs, tai tada jis būtų gavęs tuos pinigus, čia gyventų ir juos leistų. Bet jis balansavo ties bedugne, jis perduodavo visiškai slaptus duomenis ir galų gale žuvo. Kam jam to reikėjo, jei jis galėjo pabėgti... Aš asmeniškai niekada netikėjau, kad jis tai darė dėl moralinių nukrypimų.

Apie mane irgi daug visko šnekama. Kas nori – tegu tiki, bet man atrodo, kad mano knygos įrodo, jog aš tikrai esu šios sistemos idėjų priešas. O kai apie mane pasakoja, koks aš negeras, aš sakau: o anksčiau apie ką jūs galvojote, jeigu jūs matėte, kad toks kvailys pas jus dirba? Vadinasi, tai nuosprendis ne man, tai nuosprendis visai sistemai. Imkime ir pripažinkime, kad aš labai kvailas, blogas ir šunsnukis, niekšas, o KGB apie tai žinojo. Tai kodėl laikė mane? Ar pas juos ten visi tokie? Gal aš nebuvau išimtis?

Jus perėjote į kitą pusę tais pačiais metais, kai Londone užmušė Georgą Markovą. Ar jūs ėmėtės kokių nors saugumo priemonių?

Taip, Markovą užmušė bulgarišku skėčiu, ir tai buvo atlikta labai profesionaliai. Jei tai būtų atsitikę bet kurioje kitoje šalyje, tai nemanau, kad būtų nustatę, jog tai nužudymas. Širdies priepuolis – ir viskas. Bet Šerloko Holmso šalyje rado ant kojos kažkokį tašką, pradėjo ją apžiūrinėti, nagrinėti, rado joje trupinėlį, o joje – skylutę, o toje skylutėje – nuodus. Be kita ko, kitoje šalyje nebūtų kilęs toks triukšmas, net jei ir būtų nuspręsta, kad tai nužudymas. O Didžioji Britanija tokia šalis, kuri pasakė: mes neleisime to daugiau daryti. Didžioji Britanija elgiasi labai ryžtingai, kad kalbama apie nacionalinių interesų apsaugą. Iki tol jau buvo atvejis, kai ji 105 vadinamuosius sovietų diplomatus išvarė iš šalies. Tai pasaulinis rekordas – jis įrašytas į Gineso rekordų knygą.

Taigi Didžioji Britanija nėra mano atsitiktinis pasirinkimas. O čia dar tas skandalas su Markovu. Todėl mano atvejis Didžiajai Britanijai buvo profesionalumo, garbės klausimas, tad saugumo priemonės, kurių ėmėsi, buvo labai rimtos, tokios rimtos, kad mums buvo net sunku gyventi tokioje situacijoje. Ne kalėjimas, bet tvarka buvo labai griežta ir uždara, aš net tikrinau. Bet aš už viską labai dėkingas Didžiajai Britanijai.

Po to, kai išėjo „Ledlaužis“, aš jaučiausi visiškai užtikrintas, supratau, kad jiems nėra tikslo „žudyti mane išvietėje“, nes tai bus mano knygoms reklama, tai bus pripažinimas, kad esu teisus. Ir kai išeina knygos, bjaurios knygos apie mane, aš galvoju, jog tai pergalė. Romėnų senate buvo tokia taisyklė: kai tik kas nors pereidavo į asmeniškumus – tu raudonas, o tavo žmona negraži, – tai iškart buvo skelbiamas jo pralaimėjimas, todėl kad tai reiškė, jog jis nebeturi jokių argumentų ir gali ginčytis tik pagal schemą „kvailys – pats kvailys“. Todėl kai išeina knyga, kurioje pasakojama, koks aš negeras, aš sakau: palaukit! Štai – mano knygos, jūs galite su mano knygomis ginčytis, ar ne? Ar tegalite pasakyti, kad aš niekšas ir šunsnukis? Tuomet tai – mano pergalė.

Bet rusų pareiškimą, jog jums nepaskelbtas mirties nuosprendis, galima vertinti ir taip, kad jūs išėjote vos ne su Kremliaus palaiminimu...

Taip, čia skleidžiami ir tokie gandai. Ir tai motyvuojama tuo, kad esą vienas žmogus negalėjo tiek daug žinoti, jog tai rašė grupė ekspertų. Rusijoje kalbama, kad tai rašė grupė vietinių ekspertų, o čia kalbama, kad tai rašė grupė maskviečių ekspertų ir kad esu čia atsiųstas. Mat Rusija mano knygas priima kaip smūgį Rusijai, o Didžioji Britanija – kaip smūgį Didžiajai Britanijai. Ir šios knygos čia, Didžiojoje Britanijoje, – nepatikėsite! – uždraustos. Savo knygose aš rašau, jog rusų tauta, visos Sovietų Sąjungos tautos – ne idiotai. Buvo nusikalstamas režimas, kuris planavo nusikaltimus, o po to, kai jų įvykdyti nepavyko, mūsų nusikaltėliams viršuje reikėjo kažkaip pasiaiškinti, kas gi atsitiko. Ir jie aiškina, kad lėktuvai pas mus buvo karstai, o tankai pasenę, kariuomenė nesuvaldoma, Stalinas – bailys ir kvailys ir t.t. Jie parodo, jog ir liaudis buvo kvaila, ir kariuomenė negera, ir kad mes niekam tikę. O aš savo knygose rašau, kad taip nebuvo. Ir tankai buvo geri, ir lėktuvai, ir kariuomenė nebuvo niekam tikusi – ji nuėjo iki Berlyno. Hitleris davė mums mirtiną smūgį kirviu, po to mes atėjome į Berlyną. Įsivaizduojate, jeigu mes būtume pirmi Vokietijai sudavę smūgį kirviu, kas tada būtų buvę?

Atsiverskite „Ledlaužį“, ten pačioje pradžioje parašyta viena frazė, kuri išryškina Vakarų įsivaizdavimą apie Antrąjį pasaulinį karą. O ten parašyta: Didžioji Britanija ir Prancūzija 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Kodėl? Todėl, kad Vokietija užpuolė Lenkiją. Karo pabaigoje Lenkija atgavo nepriklausomybę? Ne! Didžioji Britanija ir Prancūzija atidavė ją kanibalui Stalinui. Tai kodėl jūs švenčiate pergalę? Kokia čia, po velnių, pergalė? Aš apipyliau purvais visą jų pergalę. O jie įrodinėja, jog Hitleris – blogas žmogus, o Stalinas – paprasčiausiai kvailas ir t.t. O aš kalbu, kad buvo du kanibalai, du vienos poros batai, du fašistiniai režimai, ir jūs kovojote kanibalo pusėje ir padėjote jam užimti pusę Europos. Hitleris užėmė pusę Europos – jūs sukilote prieš jį. O kai Stalinas užėmė pusę Europos, jus plojote delnais ir gėrėte su juo šampaną. Ir po viso to jus reikia vadinti protingais žmonėmis? Taigi mano knyga jiems it ašaka gerklėj. Bet žmonės nori skaityti mano knygą, ir tai liudija dideli tiražai: vienuolika milijonų egzempliorių „Ledlaužio“ parduota Rusijoje, du milijonai „Akvariumo“ – Lenkijoje, nekalbant apie kitas šalis ir kitas knygas. Bet čia šių knygų nespausdina...

O Maskva išmeta čia papildomą medžiagą: taip, jis išsiųstas, nėra jokio mirties nuosprendžio, tai parašė Maskvos ekspertai. Bet į tai aš labai paprastai atsakau: pasodinkite prieš kameras mane ir bet kurį generolą iš Generalinio štabo, surinkite nepriklausomą komisiją, ir tegu ji užduoda mums klausimus, o mes be pasiruošimo atsakinėsime. Rusijos generolai kaltina mane tuo, kad aš viso to negalėjau žinoti, apie ką rašiau, bet tuo jie demonstruoja savo siaubingą tamsumą, savo, o ne mano. Mano atmintis labai gera. Kartą aš atsisėdau ir prisiminiau 92 pavardes iš ypatingų pavedimų kuopos, kurią kuravau prieš 30 metų; o iš viso toje kuopoje buvo 115 žmonių....

Kalbėjosi Rita Miliūtė

© 2006 „XXI amžius“