„Dujinis“ globalizmas

Vilius BRAŽĖNAS

Apie Rusijos „dujų ginklą“ (šantažą) „International Herald Tribune“ prabilo buvęs JAV ambasadorius Lietuvai Keitas Smitas. Jis teigia, kad Vakarai turi pakankamai politinių ir ekonominių svertų nutraukti dujų šantažą. Tad kodėl tie svertai nėra naudojami? Labiau besidomintieji pasauline politika žino apie Rytų (komunistų) globalistų ir Vakarų didžturčių socialistų (ne kapitalistų!) atvirai skelbtus ir dabar dar puoselėjamus planus pasaulinės vyriausybės utopijai įgyvendinti. Tokiems yra pagrindo įtarti, jog ir šiandienė „dujų krizė“ yra Rytų ir Vakarų globalizmo partnerių kūrinys ar bent jau palankios padėties išnaudojimas.

Ar Rusijos dujų šantažas prieš Ukrainą tikrai buvo didelė naujiena, neva tai pažadinusi Europai? Vakarų valstybių vadovams tai turėjo būti aišku jau prieš beveik 30 metų, kai sovietinis dujotiekis Europai buvo projektuojamas. Ar buvo tylėta todėl, kad tai atitiko globalistų planus sukurti gal svarbiausią iš kelių regioninių konglomeratų – „Eurazijos“ regioną?

Vakarų politikai daręs įtaką politinis elitas, matyt, žinojo ką, daro: Vakarai besąlygiškai rėmė sovietų dujotiekį finansais ir technologijomis. Tam JAV vyriausybė panaikino „embargą“ (draudimą parduoti sovietams) strateginės reikšmės pompoms, be kurių nebūtų ir dujotiekio, kuris teikia galimybę šantažuoti Vakarus, taip pat ir Lietuvą. Neturėdami (pabrėžtina – „besąlygiškai“) nutiesto dujotiekio Vakarai būtų priversti apsirūpinti kitais energetikos šaltiniais. O ką būtų dariusi Maskva? Negi galėtų rusai suuostyti visas tas dujas?

Tačiau nei Vakarų didžioji („nepriklausoma“) žiniasklaida, nei „pripažintieji“ Vakarų politologai neužuodė panosėje dvelkiančių sovietinių dujų kvapo. Gal todėl ir mūsų politikai bei politologai dar tyli apie (bent jau galimą!) dujų globalizmą, kaip ir globalizmą apskritai. Kaip tos trys beždžionės paveiksliuke: viena – užsikimšusi ausis, kita – užsidengusi akis, trečia – uždengusi burną.

Turiu jiems porą „senų naujienų“: 1984 metų TV pokalbio vaizdajuostę ir bent vieną paminėtiną (1996 metų) knygos „Nauja pasaulio santvarka“ straipsnį „Baltijos valstybės surusintoje Europoje“ (49 p.).

Šantažo pavojų prieš 25 metus matė net po JAV su paskaitomis keliavęs Amerikos lietuvis. Jis visur vežiojosi didelį sovietinio gulago žemėlapį, nusagstytą daugybe juodų taškų, nurodančių lagerių, kalėjimų ir specialiųjų psichiatrijos ligoninių vietas. 1984 metais Pensilvanijos valstijoje, prie Pitsburgo esančioje miesto televizijos stotyje, padarytas pusės valandos pokalbio įrašas. Gulago žemėlapyje, tarp kitko, parodomos SSRS dujotiekio iš Jamalo pusiasalio į Europą trys linijos, kurios kažkur tarp okupuotų Lenkijos ir Čekoslovakijos teritorijų susibėga į vieną tašką. Vaizdajuostėje rodomas aiškus įspėjimas: tame taške bus čiaupas, kurį kontroliuos Kremlius. Ir galės grasinti jį užsukti, kai Europa bus prijaukinta prie rusiškų dujų. Pakartoju: įrašas padarytas prieš 22 metus, 1984 m. kovo 18 d. Tad kam net šiandien visa tai gali būti „naujiena“ Europoje?

Turėdami mintyje globalistų įtaką ES politikai nenustebkime, jei pasigirs siūlymų „lengviausiai“ ir net „vienintele“ galimybe išsigelbėti iš „dujų krizės“ – ES susijungti su daug dujų turčia Rusija. Tai, žinoma, būtų Rytų ir Vakarų globalistų svajonės – „Eurazijos“ sukūrimas. Ar tokie planai yra sapnų padarinys?

Minėtame knygos straipsnyje („Tremtinys“, 1996 09 29) minimas „The Washington Times“ dienraščio publicisto K.Mejerio straipsnis, kuriame jis atkreipia dėmesį į trijų JAV prezidento B.Klintono (globalistų tarno) Baltųjų rūmų pareigūnų pasirašytą straipsnį, pavadintą „Nepadalytos Europos link – įtraukiant Rusiją“. Tai man priminė, kad anksčiau, „prieš pusmetį“, buvau rašęs: „Naujosios pasaulio santvarkos bei vieno pasaulio kūrėjai vakariečiai bando suformuoti milžinišką Eurazijos konglomeratą, įterpiant Rusiją Europos įtakon, arba atvirkščiai“. Ten pat skaitau, kad buvęs B.Klintono gynybos sekretorius Les Aspinas minėjo teisę į NATO tautoms „nuo Atlanto iki Vladivostoko“. Apie tai, prisimenu, įspėjau ir 2001 m. gruodžio 15 d. konferenciją „Globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj“ įvykusią Kaune.

Tad Eurazijos kūrimas ir „dujinis globalizmas“ neturėtų būti didelė naujiena ir mūsų politikams, politikos apžvalgininkams, istorikams ir politologams. Kodėl tiek daug ekspertų bando nepastebėti po ES ir Baltijos valstybes klampojančio globalinio dramblio. Bent jau bandytų paneigti patiektus faktus bei globalistų atvirus pareiškimus pateiktus lietuvio autoriaus trijose geopolitinius klausimus svarstančiose knygose. Gal atsiras tas knygas skaičiusiųjų, kurie apie tai paklaus tylinčiųjų ekspertų. Ir ta proga paprašytų nurodyti, kaip mūsų tauta turėtų kovoti su tais pasaulinėn tironijon vedančiais gaivalais ar bent užtikrinti, kad tokių gaivalų ir jų planų nėra ir negali būti.

Kol to negirdime, atrodo, kad su Maskvos dujų šantažu reikia kovoti keliant triukšmą ne tiek Lietuvoje, kiek Vakaruose, atkreipiant vakariečių dėmesį į labai įtartiną ir gal vakariečių laisvę išduodančių jų vadų glėbesčiavimąsi su Kremliaus pakalikais.

Tai turėtų daryti ne vien Vyriausybė ir Seimas, bet įvairios ideologinės bei profesinės organizacijos ir pavieniai jų nariai per bendražygius Vakaruose.

© 2006 „XXI amžius“