|
Skola ne žaizda?
Retkarčiais bandome kelti viešumon klausimą: kada
Rusija, buvusios imperinės SSRS paveldėtoja, bent iš dalies atlygins
pavergtų valstybių, taigi ir Lietuvos, politiniams kaliniams ir
tremtiniams, dirbusiems pačius sunkiausius ir juodžiausius darbus
miškų masyvuose, šachtose, tiesiant geležinkelius ir kitur? Tai
teisėtas klausimas, todėl ir atsakymas turėtų būti aiškus ir teisingas.
Deja, kai kas iš mūsų dabartinių valdžios atstovų, buvusių Kremliaus
pataikūnų, bando šį klausimą nutylėti: atseit nereikia erzinti Rusijos
valdžios, ji čia niekuo dėta. Tačiau sveika logika sako ką kita:
už darbus, kad ir kokie jie būtų, privalu atitinkamai atlyginti.
Tuo labiau kad žmonės dirbo ne savanoriškai, ne talkino, o priverstinai
ir pasibaisėtinai sunkiomis sąlygomis. Tokia logika turi ne tik
moralinį, bet ir teisinį pagrindą. SSRS buvo ne savanoriškai susijungusių
ir ne savarankiškai besitvarkančių valstybių sąjunga. Joje buvo
Rusijos viršenybė prieš užgrobtas kaimynines šalis. Todėl ji ir
privalo išmokėti skolas. Atmintis ir sveikas mąstymas negali šito
nutylėti nei užglaistyti, nes pernelyg dideli skolų mastai.
Kiekvienas žmogus neįkainojamas tautos bei valstybės
turtas. Kas nevertina žmogaus, jį brutaliai išnaudoja egoistiniams
ar valstybiniams interesams bei tikslams, tas pažemina pačią valstybę.
Okupantai atėmė iš žmonių turtą, žemę, kultūrines bei dvasines vertybes,
o mes tylime, lyg niekur nieko, lyg taip turėjo būti. Okupantai
pavertė žmogų darbiniu gyvuliu, išsiurbė iš jo sveikatą, pirma laiko
nuvarė į kapus. O mes privalome tylėti? Okupantai žmones luošino
fiziškai ir dvasiškai, o mes privalome visa tai užmiršti? Tad kurgi
paprasčiausia logika?
Rusija turi tiesiog neišsemiamus naudingųjų iškasenų
(naftos, dujų, akmens anglies ir kt.) atsargas, tad bent iš dalies
galėtų jomis kompensuoti Lietuvai ir kitoms šalims susikaupusias
milžiniškas skolas. Deja, ji elgiasi priešingai: kelia jų kainas,
gąsdina užsuksianti dujų, naftos vamzdynų čiaupus tiems, kurie bandys
suvedinėti su ja įsisenėjusias sąskaitas, reikalaus nors ir simbolinio
atlygio už vergiškus darbus praeityje. Ar nebūtų protingiau, jei
Kremliaus vadeivos vienąkart susėstų už derybų stalo ir drauge su
nuskriaustaisiais ar jų atstovais paskaičiuotų, kiek milijonų dienų
milijonai vergų dirbo ekstremaliomis sąlygomis pačius sunkiausius
ir pavojingiausius darbus, kiek jų per anksti mirė neatlaikę pasibaisėtinai
sunkių išbandymų, fizinio ir dvasinio alinimo, bet užtat paliko
stulbinančius darbų rezultatus.
Vokietija bent iš dalies atsilygino buvusiems
kaliniams už prievartinius darbus karo metais. O Rusija elgiasi
atvirkščiai: jei šiaušitės, jei reikalausite negausite ir to,
ką mes jums kol kas dar parduodame.
Moralinių nuostolių, patirtų okupacijų laikotarpiu,
neįmanoma įvertinti jokiomis materialinėmis vertybėmis. Būtų beprasmiška
šito iš Rusijos reikalauti. Teks mums patiems bendromis pastangomis
juos likviduoti. Mes reikalaujame kompensacijų tik už besaikį ir
brutalų fizinį žmonių išnaudojimą. Rusija pajėgi tai atlikti. Jai
trūksta vien krikščioniško supratimo: skola ne žaizda, neužgis.
Tad ryžtingiau reikalaukime, dažniau priminkime
Maskvai šią kruvinai raudonu šleifu besidriekiančią materialinę
skolą Lietuvai. Pajudinkime ir Europos Sąjungos autoritetus, kad
ryžtingai ir principingai keltų šį reikalavimą į viešumą. Užmirškime
moralines skriaudas, kurias patyrė ir skaudžiai išgyveno mūsų politiniai
kaliniai ir tremtiniai. Gal vertėtų užmiršti ir nuostolius, okupantų
paliktus Lietuvos gamtai, valstiečių sodyboms... Tačiau už sunkius,
sveikatą alinusius darbus turi būti atlyginta. Juk žmonės, paversti
beteisiais vergais, gamino materialines vertybes, o atlyginimų (ką
jau kalbėti apie pagerintą maitinimą!) negaudavo. Senovės Romoje
buvo žinoma, kad, norint iš vergo ką nors išspausti, reikia jį geriau
maitinti. Bolševikų pakalikai galvojo kitaip: spausk kiek įmanoma
beteisį vergą iki sąmonės netekino, o kai numirs, išmesk kaip sudėvėtą
skudurą.
Nesinori tikėti, jog pasaulis viso šito nežino.
Tad kodėl tyli, kodėl nešaukia visu balsu: atiduokite skolą tam,
kam priklauso?! Milijonai badu, šalčiu, vergiškais darbais nukankintų
vergų vienąkart prisikels iš Sibiro sniegynų, pelkynų, raistų, pažvelgs
tiesiai į akis tiems išsigimėliams, kurie juos nukankino, ir paklaus:
ar grąžinote skolas?
Antanas MARČIULAITIS
© 2006 XXI amžius
|
