„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. vasario 22 d., Nr. 4 (120)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sovietinis saugumas prieš lietuvius pabėgėlius Vokietijoje 1945-1950 metais

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) leidžiamo žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ 2005 metų antrame numeryje išspausdinta daug įdomių straipsnių, tačiau Lietuvai pati aktualiausia ir skaudžiausia tema – kaip sovietinis saugumas naudojo įmantriausias žvalgybos, apgaulės, klastos, verbavimo priemones prieš Lietuvos išeivijos politinius veikėjus ir inteligentiją.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dėl įvairių priežasčių iš Lietuvos į užsienį pasitraukė dešimtys tūkstančių žmonių. Žmonės kuriam laikui buvo priversti apsistoti sąjungininkų okupuotoje Vokietijos teritorijoje. Tarp jų buvo nemažai žmonių, kurie repatrijavo į Vokietiją dar 1941 metais arba buvo prievarta atvežti į šią šalį priverstiniams darbams. Dauguma karo pabėgėlių apsigyveno perkeltųjų asmenų (displaced persons, DP) stovyklose. Čia atsidūrę lietuviai būrėsi į įvairias organizacijas. Daugiausia emigrantų įsitraukė į politinę veiklą, įvairiais būdais siekdami atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę. Tų organizacijų veiklą akylai stebėjo sovietinio saugumo (NKGB, nuo 1946 metų kovo pabaigos – MGB) organai. Iš Lietuvos pasitraukę lietuviai gyveno palyginti kompaktiškai (stovyklų teritorijoje). Vėliau, jiems persikeliant į kitas pasaulio šalis, keitėsi sovietinio saugumo veiklos taktika. Dariaus Juodžio straipsnyje apsiribojama tik pokario Vokietija, kur gyveno ir veikė dauguma pasitraukusių iš Lietuvos gyventojų.

Vadinamieji sovietų žvalgai neigiamai charakterizuoja iškilius lietuvių išeivijos atstovus. Pavyzdžiui, sovietinio leidinių serijai priklauso agento Juozo Mikuckio atsiminimų knyga „Šioje ir anoje pusėje“ (Vilnius, 1974 ), kurioje nušviečiama jo, kaip agento, veikla, o 1976 metais pasirodė kito sovietinio saugumo bendradarbio Juozo Jakaičio (iš tikrųjų KGB darbuotojo Ivano Golovinovo) knyga „Išdavystės keliu“. Knygos tikslas – tendencingai parodyti pokario emigracinių organizacijų veiklą, daug vietos skiriant Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK’ui). Netrukus išėjo kita knyga, kurią parašė KGB agentas Vytautas Alseika, emigrantas, ilgai šnipinėjęs išeivių veikėjus. Visai kitokią veiklą straipsnių cikle aprašo sovietinis pulkininkas A.Aleksas (tai plk. Aleksandras Slavinas). Paminėti kūriniai privalėjo turėti propagandinį poveikį skaitytojui, nes jie, tų laikų terminais kalbant, buvo skirti „demaskuoti kenkėjišką nacionalistų veiklą“. Minėtuose kūriniuose atsispindi sovietų oficialus valdžios požiūris į lietuvių emigrantų gyvenimą. Reikia paminėti rusų kalba išleistą A.Slavino knygą „Pompėjos žlugimas“ (Tel Avivas, 1997 m.), kurios dalis medžiagos skirta NKGB (MGB) veiklai pokario Vokietijoje. Periodinėje spaudoje yra pasirodę straipsnių apie NKGB (MGB) veiklą prieš lietuvius pabėgėlius, taip pat straipsniai apie A.Slaviną ir jo veiklą užsienyje, apie saugumiečių veiklą, nukreiptą prieš generolus P.Kubiliūną, S.Raštikį ir kitus.

Atsakingas už veiklą, nukreiptą prieš lietuvių emigrantus, ilgainiui tapo NKGB pirmasis (žvalgybos) skyrius. Jam talkino tos pačios institucijos antrasis (kontržvalgybos) skyrius. Sovietinis saugumas valstybiniais nusikaltėliais ar užsienio žvalgybų agentais neretai laikydavo antisovietiškai nusiteikusius žmones arba tuo tik įtartus. Nemažai šiai grupei priskirtų žmonių gyveno emigracijoje. Todėl svarbia skyriaus veiklos sritimi tapo kontržvalgyba tarp lietuvių emigrantų. Sovietinis saugumas per savo agentūrą stengėsi įsiskverbti tarp lietuvių emigrantų. Tokiu agentu tapo 1919 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, karininkas, Kauno apskrities policijos viršininkas, rašytojas J.Mikuckis. Be abejo, toks žmogus galėjo turėti lietuvių emigrantų pasitikėjimą. Anot jo prisiminimų, jis buvo užverbuotas dar 1940 metais NKVD komisaro A.Guzevičiaus ir po metų išsiųstas su perkeltaisiais asmenimis į Vokietiją. NKGB agentūrinio darbo sėkme reikėtų laikyti agento „Laboros“ ir agentės „Lanj“, susijusių su VLIK’u, užverbavimą ir infiltravimą. 1945 metais užverbuotas agentas „Labora“ prisidėjo prie ELTOS biuletenio leidimo, o agentė „Lanj“, prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbusi Lietuvos užsienio reikalų (URM) ministerijos mašininke, po karo įsidarbino VLIK’o pirmininko M.Krupavičiaus sekretore. Dirbant tokiose institucijose lieka mažai paslapčių apie pačią organizaciją. Saugumo ataskaitose dažnai minimas agentas „Sedmoj“ (Septintas). Dažnai sovietinis saugumas stengėsi siųsti savo agentus iš Lietuvos, parengus tam tikrą legendą. Taip 1950 metais po užsienio valstybes keliavo sovietinis agentas Gintautas (Juozas Vizbaras). Amerikos lietuvių laikraštis „Naujienos“ 1946 metais skelbė, kad anglų okupacinėje zonoje sulaikyta keliolika šnipų. Minimos konkrečios pavardės, rašoma, kad tai buvę „Lietuvos rusai, kilę iš Kėdainių ir Panevėžio apskričių“. Straipsnyje pažymima, kad sovietų tikslas – provokuoti ir diskredituoti emigrantus, persekioti žymesnius antibolševikus, kelti tarpusavio vaidus ir intrigas, rinkti medžiagą, kuriuos tremtinius apkaltinti, kad vėliau juos būtų galima priverstinai išduoti Sovietų Sąjungai. Iš straipsnio galima daryti išvadą, kad emigrantai buvo gerai susipažinę su NKGB agentūros veikla užsienyje ir patys patyrę jos „čiulptuvus“.

Straipsnio autorius parodo, kad pro saugumo „filtrą“ turėjo praeiti 1946 metais Lietuvoje apsilankiusio JAV lietuvio komunisto Antano Bimbos korespondencija. Tai rodo, kad nebuvo pasitikima net ir režimui palankiais užsienio lietuviais. Kaune 1946 metų gruodį buvo suimtas slapta iš Vokietijos parvykęs VLIK’o narys, atstovavęs jame Lietuvos nacionalistų partijai (LNP), Klemensas Brunius. Jo tardymų metu MGB daug sužinojo apie emigracijos organizacijas, jų sudėtį ir veiklą. Jau 1949 metais buvo suimtas aktyvus veikėjas J.Deksnys, kuris įvykdė vieną didžiausių išdavysčių ir tapo saugumo apmokamu agentu.

Sovietinio saugumo žiniomis, DP stovyklose vien laikraščių ir žurnalų buvo leidžiama per 180 pavadinimų. Saugumą domino viskas apie emigrantus. Saugumo NKGB pirmame skyriuje buvo poskyris, pavadintas Berlyno operatyvine grupe. Jos vadu buvo paskirtas kapitonas A.Slavinas, vėliau tapęs pulkininku. Jo prisiminimuose minimi Berlyno grupės nariai: vyr. ltn. Stepas (manoma, jog čia kalbama apie vyr. ltn. Stepą Franskevičių), ltn. A.Litvinavičius, kpt. I.Blochas, vairuotojas Jura, radistas Nikolajus. Operatyvinei grupei talkino užverbuoti agentai, tarp kurių buvo keturi lietuviai, du vokiečiai, rusas ir žydas.

Vienas įdomus pavyzdys rodo, kad ir saugumo darbe buvo daug spragų. Kai kurie agentai tik klaidino. Agento „Kukalio“ duomenimis, Antanas Šova vadovavo partizanų būriui Lietuvoje, o pasak agento „Kliono“, jis galėjo dirbti kur nors Lietuvoje svetima pavarde. Tokiais pranešimais suabejodavo ir net pati jų vadovybė. Agentas „Žvaigždė“ pranešė, kad A.Šova su gen. Teodoru Daukantu gyvena Vilniuje ir leidžia laikraštį „Tėvynės golgota“. Taigi MGB daug klaidžiojo, kol pagaliau tik 1951 metais nustatė A.Šovos buvimo vietą JAV.

Tikslaus pabėgėlių skaičiaus nežinojo ir patys sovietinio saugumo vadovai. Pabėgėlių buvo 150-200 tūkstančių žmonių. Saugumiečių nuomone, į Vakarus bėgo asmenys, tarnavę vokiečiams, voldemarininkai, LAF nariai, priklausę „baltiesiems partizanams“ (1941 metų sukilėliams), buržuazinių partijų nariai, „buržuazinė nacionalistinė“ inteligentija, kunigai, buvę karininkai ir smetoninės valdžios pareigūnai, buožės, prekybininkai ir kiti „antisovietiniai“ elementai. Pokario metais įvairaus lygio saugumo skyriai pradėjo agentūrines paieškos bylas: generolų Jono Černiaus, T.Daukanto, Povilo Plechavičiaus, Stasio Raštikio bei karininkų Broniaus Aušroto, Igno Musteikio, Jono Pyragiaus ir kitų atžvilgiu. Tokia byla buvo pradėta net rašytojo Stasio Santvaro atžvilgiu. Jį saugumas apkaltino „nacionalistine“ veikla ir tuo, kad „jo kupini tėvynės ilgesio eilėraščiai yra antisovietiniai“. Nepavyko. Ačiū Dievui. Reikalavimai išduoti žymius generolus, valstybinius veikėjus buvo nesėkmingi, nes nesulaukė buvusių sąjungininkų atsako. Okupacinė Vokietijos valdžia netaikė Baltijos valstybių gyventojams prievartinės repatriacijos metodų. Pavyko pagrobti tik gen. P.Kubiliūną. Buvo užsimota pagrobti gen. P.Plechavičių, S.Raštikį, tačiau pastarieji buvo budrūs ir išvengė žabangų. Dievo Apvaizda saugojo ir prelatą P.Krupavičių, kurį buvo planuota nužudyti, į išeivių tarpą infiltravus buvusį lietuvių partizaną vokietį.

Sovietinis saugumas visą laiką stengėsi savo veikloje kompromituoti, šantažuoti, dezinformuoti pabėgėlius Vokietijoje, tačiau atsitiko taip, kad komunistų ideologija griuvo kaip kortų namelis, o raudonojo maro pėdsakai liko lietuvių išeivijos atmintyje.

Kazimieras Dobkevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija