„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. vasario 22 d., Nr. 4 (120)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Raudonoji šmėkla Pietų Amerikoje

Pusiau beraštis indėnas Evo Moralesas prisiekė kaip skurdžios Pietų Amerikos šalies – Bolivijos – prezidentas. Vaizduodamas „žmogų iš liaudies“, E. Moralesas atvyko į priesaikos ir inauguracijos ceremoniją be kaklaraiščio, atlapotais marškiniais ir savo inauguracinėje kalboje ypač akcentavo, jog nuo šiol Bolivija jau daugiau niekada nebešoks pagal amerikiečių dūdelę. Saviveiklinis indėnų liaudies instrumentų ansamblis padainavo savo sukurtą himną, šlovinantį naująjį prezidentą. Tas „himnas“ populiarinamas Bolivijoje visais įmanomais būdais, skamba per radiją ir televiziją. Jo tekstas – tai tiktai surimuoti paties E.Moraleso kalbų žodžiai, kuriuose šlovinama valstybinė nuosavybė, smerkiamas privatus sektorius ir, žinoma, keikiami amerikiečiai. „Tegul turtuoliai vaikšto pasirišę kaklaraiščius, o mes, indėnai, ir aš, kaip pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Amerikos prezidentas, to niekada nedarysiu“, – pareiškė naujasis prezidentas.

Prieš prezidento rinkimus ištisus metus Bolivijoje vyko neramumai ir riaušės. Kairiųjų agitatorių kurstomos minios reikalavo nacionalizuoti dujų kompanijas, nemokamo naudojimosi vandeniu, tai yra vandentiekiu. Tačiau svarbiausia – panaikinti visus apribojimus kokai – narkotiniam augalui. Kaip tik ta koka, anot vieno komunistinio Bolivijos laikraščio, tapo „pagrindiniu Bolivijos proletariato ginklu“. E.Moraleso partija į rinkimus ėjo su pagrindiniu šūkiu: „Tegyvuoja koka! Būkite prakeikti, gringai!“ Žodis gringas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „baltieji žmonės“, tačiau Pietų Amerikos vietiniai gyventojai indėnai ir kiti spalvotieji gringais vadina tik amerikiečius. Nors į E.Moraleso inauguracijos ceremoniją Vašingtonas atsiuntė gana aukštą Valstybės departamento pareigūną, naujasis Bolivijos prezidentas faktiškai atsisakė bendradarbiauti su JAV institucijomis kovojant su narkotikų gamyba ir prekyba bei gerokai sumažinti kokos pasėlių plotus.

Pasveikinti naujojo „proletariato“ lyderio atvyko kiti „proletarai“ – prezidentai iš Pietų Amerikos. Tai Venesuelos – Ugo Čavesas, Brazilijos – Lula da Silva ir kiti kairieji politikai. Betrūko tiktai pasiligojusio Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro.

Pirmiausia ką padarė indėnas prezidentas, tai sumažino sau atlyginimą. Tačiau net jo šalininkai baiminasi, kad E.Moralesas, paskelbęs karą amerikiečiams ir kapitalistams, norintis nacionalizuoti svarbiausias ekonomikos šakas, gali mirtinai išgąsdinti visus užsieniečius specialistus, ir jie paliks Boliviją. Tą, matyt, supranta ir pats E.Moralesas. Todėl per savo pirmuosius užsienio vizitus aplankė antiamerikietiškiausiai nusiteikusias Europos šalis – pirmiausia Prancūziją. Ypač šiltai jis buvo sutiktas komunistinėje Kinijoje ir Irane. Neoficialiais pranešimais, Iranas pažadėjo Bolivijai techninę paramą dujų sektoriuje, paremti ją ginklais, o mainais gavo pažadą, kad iš Kubos Bolivija perims koordinatoriaus vaidmenį kovojant su „Amerikos imperialistais“.

Apskritai pastaruoju metu kairieji Pietų Amerikos prezidentai, paskatinti sėkmės rinkimuose, pradėjo didelę propagandinę kampaniją kuriant „vieningą ir nedalomą Pietų Ameriką“. Tai yra kažką panašaus į Europos Sąjungą, taigi kartu iki minimumo sumažinant JAV įtaką. Jau sukurtas, bent jau popieriuje, ekonominis kairiųjų prezidentų valdomų Pietų Amerikos šalių ekonominis blokas „Merkasur“ ir pradėjo darbą bendras jų televizijos kanalas „Telesur“. Taip pat prasidėjo kampanija įvesti bendrą tų šalių valiutą, savotišką Pietų Amerikos eurą, kaip atsvarą JAV doleriui.

Venesuelos, Brazilijos, Bolivijos ir Kubos vadovai labai entuziastingai sutiko žinią, kad Čilės prezidente buvo išrinkta dar viena kairioji veikėja Mikelė Bačelet. Ją, kaip ir kitus Pietų Amerikos „proletarus“, suskubo labai šiltai pasveikinti Rusijos prezidentas V.Putinas. Bet juk kitaip ir būti negalėjo! Gal net buvo susitikę anksčiau, kai V.Putinas darbavosi KGB rezidentu Rytų Vokietijoje. O vadinamojoje Vokietijos demokratinėje respublikoje medicinos ir tikriausiai dar kokius nors kitus mokslus studijavo dabartinė Čilės prezidentė, kuri kartu su motina A.Pinočeto valdymo laikais buvo išsiųsta iš Čilės ir kaip daugelis komunistų susispietė Rytų Vokietijoje.

Kuo baigsis naujųjų raudonųjų maršas Pietų Amerikoje, sunku pasakyti, tačiau aišku, kad tai sukels nemažai problemų Vašingtonui.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija