Čečėnija: įspėjimas ir priekaištas pasaulio sąžinei

Kun. Robertas Grigas

Nesunku pastebėti, kad Čečėnijos draugai pasaulyje ir Lietuvoje, siekdami sustabdyti jau 10 metų trunkantį kolonijinį Rusijos karą ir čečėnų tautos genocidą, daugiausia remiasi bendražmogiškomis, etinėmis, netgi religinėmis vertybėmis ir argumentais. Algirdas Endriukaitis, Tarptautinės parlamentarų grupės pirmininkas, savo nuolatinėse apeliacijose, pareiškimuose, memorandumuose, adresuotuose visoms įmanomoms autoritetingoms pasaulio institucijoms ir pareigūnams, nepavargdamas argumentuoja tokiomis sąvokomis kaip teisė, teisingumas, garbė, sąžinė, istorijos teismas. Tą patį daro ir Čečėnijos diplomatijos bei politikos atstovai vis naujomis akcijomis, demonstracijomis, konflikto sureguliavimo projektais.

Tačiau šiandien, mėgindami pasverti pasiektus rezultatus ir apsispręsti dėl ateities žingsnių, drįskime pažiūrėti rūsčiai tikrovei į akis. Mintyse apžvelkime didingus pastatus Briuselyje, Strasbūre, Ženevoje, Niujorke – ir daugybę sklandžiai, protingai, oriai kalbančių, gerai uždirbančių pareigūnų juose... Daugelis yra ten buvę, matę ir girdėję. Kiek, kam tai rūpi, kiek tai daro įtaką priimamiems sprendimams tos pagrindinės sąvokos, kurių yra laikomasi kaip žiburio tamsoje – teisė, teisingumas, garbė, sąžinė, istorijos teismas? Argi akivaizdžiai neįsitikinama, kaip jas praktiniame veikime pakeičia geopolitinių šachmatų žaidimai, strateginė interesų partnerystė, vadinamojo politinio korektiškumo nutylėjimai, pagaliau Rusijos dujos ir nafta, galbūt dar nenuspėjamo „strateginio partnerio“ nenuspėjamų reakcijų baimė? Ką gi šių realiai taikomų kriterijų akistatoje reiškia, kiek sveria Samaškų skerdynės, Novyje Aldų skerdynės, Černokozovo ir kiti filtracijos (ar koncentracijos?) lageriai? Kiek šiame kontekste reikšmingi dviejų legitimiai išrinktų Čečėnijos prezidentų nužudymai, apie 40 tūkst. čečėnų vaikų mirtys, Budionovskas, Dubrovka, pagaliau „vaduotojų“ sudeginti Beslano vaikai, kaip šio košmaro pasekmės? Ir ar nenukrato šaltis, ypač religingų žmonių, tikinčių egzistuojant Aukščiausiąjį Teisingumą, kai supranta, jog būtų užtekę atsakingų pareigūnų bei įstaigų ryžtingesnės laikysenos, ir visi tie žmonės tebebūtų gyvi, ir genocidą vykdantys daliniai būtų sustoję, nepasiekę tų kaimų? „...Vienui vienas žodis būt tave apgynęs, / Bet varge tu vieno jo pasigedai...“ – su sielvartu rašė lietuvių poetas Jonas Aistis apie pokarinėje Europoje Vakarų demokratijų išduotą sovietų okupacijai ir terorui Lietuvą.

Yra viena apgaulinga saviguodos iliuzija, kuria žmonija save ramina po kiekvieno moralinio sukrėtimo – tokio, koks buvo Antrasis pasaulinis karas, holokaustas, Gulagas ar pan. Tą apsigaudinėjimą galima įvardyti populiariu šūkiu: Niekada daugiau! Galbūt tai susiję su nepagrįstu įtikėjimu žmonijos pažanga, stulbinančiu modernių technologijų šuoliu. Tačiau atkaklūs tikrovės faktai verčia pripažinti, kad keičiasi daugiau išorinės žmonių gyvenimo sąlygos – aparatūra – tramvajai, automobiliai, anot M.Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ herojaus, žvelgusio į maskviečių minią nuo teatro scenos; tuo tarpu žmonių, tautų tarpusavio santykiai, jų esminės tendencijos keičiasi, atrodo, labai mažai. Nebent labiau išlavėjo sugebėjimas gražiomis formuluotėmis apvilkti negražius darbus. Žmonijos istorijos atidi analizė nuo pirmųjų mus pasiekiančių žinių iki naujausiojo karikatūrų skandalo, deja, leidžia daryti išvadą, kad realybėje pasitvirtina ne optimistinis“Niekada daugiau“, o įspėjantis „Vėl ir vėl“. Pasitvirtina Biblijos (Koheleto knygos) neraminantis teiginys: „Nieko nauja nėra po saule. Tai, kas buvo, ir vėl kartosis...“ Kuo gi skiriasi nuo priešistorinių Azijos despotų siautėjimo, irgi aukojusių savo geopolitiniams žaidimams milijonus gyvybių, tautas ir civilizacijas, nuo Miuncheno ir Jaltos suokalbių, nuo hitlerinių ir stalininių žmogėdriškų eksperimentų tai, kas šiandien, civilizuotam pasauliui korektiškai tylint, daroma su Čečėnija?

Tačiau jokiu būdu nenorėčiau skleisti neviltį. Atpažindami ir pripažindami faktinę padėtį, tampame stipresni ir nuoseklesni. Koheleto knygos Autorius, išmintingai atskleisdamas tiesą apie pasaulį, visai neragina nuleisti rankų ir pasyviai taikstytis su neteisybe. Taip, pasaulyje kartojasi niekšybė ir išdavystė, tariama, laikina nauda nustelbia amžiną garbę ir žmogaus sąžinės šviesą. Bet tik nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kad taip pat kartotųsi ir garbė, ir ištikimybė, ir valia siekti laisvės bei teisingumo. Levas Tolstojus, rusas, kurio požiūrį į gyvenimą, sakoma, smarkiai pakeitė Kaukazo karo kampanija ir sąlytis su čečėnų heroizmu, rašė, kad jeigu nedori žmonės vienijasi, siekdami piktų tikslų, tai lygiai taip pat gali ir privalo vienytis taurūs žmonės, siekiantys gėrio pergalės. Manau, kad tam mes čia ir esame susirinkę, ir rinksimės dar daug kartų. Belsimės į aklų ir kurčių institucijų duris, į aptukusias šiuolaikinių žmonių smegenis ir sąžines. Niekas neduoda garantijos, kad mums pasiseks. (Lietuviai 50 metų ginklu, diplomatija, žodžiu, asmeninėmis aukomis liudijo tokiam pat pasauliui okupacijos nelegalumą ir savo teisę į laisvę, kol ją atgavo.) Tačiau tai mūsų kelias, kurį pasirinkome ir kuriuo eisime, pasitikėdami aukštesne už šį pasaulį Teise ir Galia. Tai yra mūsų garbė, kurios, nepriklausomai nuo mūsų pastangų rezultatų, nei JTO, nei ES, nei Vašingtonas, nei Maskva negali mums nei duoti, nei atimti. Remdamasis jau paminėta patirtimi, nesitikiu ypatingų poslinkių pasaulinių ir europinių institucijų veikloje apginant ar bent deramai išklausant Čečėniją. Bet tikiu dorų žmonių, taip pat ir dirbančių tose institucijose, sąjunga, galinčia keisti nepakenčiamą dabartinę padėtį. Juk atsirado Europos Parlamente – o, kaip džiugu lietuviui tai konstatuoti! – Vytautas Landsbergis, kuris pasakė kolegoms europarlamentarams: Nemiegokite ramiai, ponai, ant mūsų ofiso laiptų badauja žmogus, čečėnas Said-Emin Ibragimov, kuris tesiekia taikos savo tėvynei... Juk yra Prancūzijoje filosofas Andre Gliuksmanas, drįstantis įvardyti Rusijos veiksmus Čečėnijoje ne kaip antiteroristinę operaciją, o kaip genocidą, kolonijinį karą ir nusikaltimą žmoniškumui. Juk yra Anglijoje žymi kultūrininkė Vanesa Redgreiv, nepabijojusi ginti Achmedą Zakajevą nuo išdavimo susidorojimui į Rusiją – ir laimėjusi!

Mūsų pasaulyje yra vilties. Ir toji viltis – ne skambiai vadinamose institucijose ar pasaulinio šachmatų žaidimo ėjimuose, o taurių žmonių sąžinėse ir jų vienijimesi. Tai gali ir turi daryti įtaką politiniams procesams jų sužmoginimo linkme. Broliai čečėnai, būkite tikri – šiame skaudžiame kelyje daugybė dorų Lietuvos vyrų ir moterų eina išvien su jumis!

Pagal pasisakymą tarptautinėje konferencijoje Vilniuje, vasario 24 dieną, „Kuo mes tampame Rusijos kare prieš Čečėniją ?“

© 2006 „XXI amžius“