|
Čečėnija, būk laisva!
Dr. Aldona Kačerauskienė
 |
 |
|
Konferencijos akimirkos
Algimanto Žižiūno nuotraukos
|
Čečėnai, viena seniausių pasaulio tautų, tebekovoja
už savo laisvę. Ta kova tęsiasi jau 200 metų. Ji nukreipta prieš
pavergėjus: carinę Rusiją, paskui Sovietų Sąjungą, dabar prieš Putino
vadovaujamą Rusijos Federaciją. Pavergėjai vieni už kitus buvo žiauresni:
trėmė, žudė, suiminėjo, kalino, vykdė fizinį ir dvasinį genocidą.
1991 metais, pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai,
Čečėnija paskelbė pasauliui naujieną ji atkuria savo valstybės
nepriklausomybę pagal tarptautinės teisės normas. Vykdant čečėnų
tautos valią, buvo suformuota vyriausybė, 1992 metais priimta demokratinėmis
vertybėmis pagrįsta konstitucija. Vėliau įvyko rinkimai, organizuoti
vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.
Visa tai šokiravo Rusiją. 1994 metų gruodį Rusija
pradėjo agresiją prieš čečėnų tautą. Laikas pasirinktas neatsitiktinai.
Gruodžio pabaigoje laisvasis pasaulis švenčia Kalėdas, atsipalaiduoja,
išeina Kalėdų atostogų. Rimtas darbas prasideda sausio pradžioje.
Tik apie Tris Karalius pasaulis sukluso: Rusija užpuolė Čečėniją,
griauna miestus, gyvenvietes, žudo žmones, karo pabėgėlių srautai
užplūdo kaimynines šalis. Sukluso, bet rimtų žingsnių nepadarė,
kad apgintų šią laisvės siekiančią tautą. Surado sau palankią formuluotę:
tai Rusijos vidaus problema. Politologų nuomone, tuomet pasaulio
bendruomenė išdavė savo laisvės principus, atverdama kelią dar žiauresnei
Rusijos agresijai. 1999 metų vasarą Rusija pradėjo naują, dar žiauresnę
agresijos bangą, kuri tebesitęsia iki šiol. Naudojami uždrausti
cheminiai, biologiniai ginklai, užteršta žemė, geriamasis vanduo,
dega naftos gręžiniai, išsiskiria nuodingos dujos, sunaikinta fauna
ir flora, plinta tuberkuliozė ir onkologinės ligos, išsigimsta vaikai.
Žmonių praradimai skaičiuojami dešimtimis ar net šimtais tūkstančių,
buvo nužudyti du Čečėnijos prezidentai.
1991 metais Gruzija paskelbė nepriklausomybę ir
pripažino Čečėnijos nepriklausomybę. Tačiau E.Ševardnadzei tapus
prezidentu, oficialioji Gruzija ėmė remti Rusijos politiką. Nors
čia galioja pabėgėlių įstatymas, bet čečėnų pabėgėliams neišduodami
dokumentai, politinio prieglobsčio tikėjęsi žmonės areštuojami,
atiduodami Rusijai. Tik Kaukazo tautų draugystės grupė, nevyriausybinė
organizacija, palaiko čečėnų laisvės kovą.
Estija taip pat palankiai nusiteikusi už laisvę
kovojančios Čečėnijos atžvilgiu. Amerikos baltų laisvės lyga yra
apdovanojusi Čečėnijos prezidentą Dž. Dudajevą už pagalbą Estijai
siekiant nepriklausomybės. Kai 1991 metų pradžioje Rusija užsimojo
kraujyje paskandinti nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, Dž.Dudajevas,
sovietinis generolas, tuomet buvo Estijoje, užėmė aukštą postą.
Jis darė viską, kas nuo jo priklausė, kad sustabdytų šią agresiją.
Maskva jam negalėjo atleisti už tai, kad gynė Baltijos šalių laisvę.
Jis buvo nužudytas.
Lietuvos Respublika bene vienintelė valstybė,
kuri oficialiai ir neoficialiai gina ir palaiko čečėnų pasiryžimą
atgauti laisvę. Prisiminkime mūsų parlamentarų taikos vizitus į
Čečėniją; Lietuvoje apsigyveno Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė,
reguliariai informuojanti apie padėtį savo tėvynėje, Kovo 11-osios
Akto signataras Algirdas Endriukaitis yra Tarptautinės parlamentarų
grupės Čečėnijos problemoms generalinis sekretorius. Lietuvoje rengiamos
konferencijos Čečėnijos klausimams apsvarstyti. Jausdama palankumą,
čia lankėsi Dž.Dudajevo našlė poetė Ala Dudajeva. 2006 m.vasario
24 d. Mokslų akademijos Mažojoje salėje Lietuvos Respublikos Seimo
Tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė (grupės
pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas, pirmininko pavaduotojas
Seimo narys Petras Gražulis) ir Tarptautinė parlamentarų grupė
Čečėnijos problemoms (generalinis sekretorius Kovo 11-osios Akto
signataras Algirdas Endriukaitis) surengė tarptautinę konferenciją
Kuo mes tampame Rusijos kare prieš Čečėniją?
Mes tai ne tik lietuvių tauta, bet ir visa pasaulio
bendruomenė, išpažįstanti demokratines vertybes, gerbianti žmogaus
teises ir kiekvienos tautos apsisprendimą, ar jai gyventi laisvėje
ar priespaudoje, savarankiškai tvarkytis ar paklusti kitų savivalei.
Konferencijoje pranešimus skaitė kun. Robertas Grigas, filosofas
Romualdas Ozolas, dr.Dainius Žalimas, Algirdas Endriukaitis, taip
pat svečiai iš užsienio: profesorius, politologas Paul Goble iš
JAV, Estijos Respublikos parlamento narys Tiit Matsulevič, Čečėnijos
Respublikos Ičkerijos parlamento užsienio reikalų pirmininkas Achjadas
Idigovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė A.Saijeva ir kt.
Konferencijoje kalbas pasakė europarlamentaras
prof. Vytautas Landsbergis ir Kovo 11-osios Akto signatarė Romualda
Hofertienė. Nė vienas pranešėjas neabejojo, jog Čečėnijoje vykdomo
genocido kaltininkė yra Rusijos Federacija, skleidžianti paskalas,
kad čečėnų tauta nesugeba savarankiškai tvarkytis, visais informacijos
kanalais formuojamas neigiamas tautos įvaizdis, ignoruojamos problemos,
čečėnų tauta vadinama teroristais ir t.t. Rusija, kuri viešai deklaruoja
demokratines vertybes, pasirašinėja tarptautines konvencijas, įžūliai
meluoja, karą Čečėnijoje vadindama kova su terorizmu. Čečėnijoje
nėra nepriklausomos žiniasklaidos.
Terorizmo kortą Putinas pasauliui išmetė pačiu
geriausiu momentu, tuojau po 2002 m. rugsėjo 11-osios tragiškų įvykių
Vašingtone. Jis vienas pirmųjų sureagavo į tą nelaimę, Dž.Bušui
pasiūlė paramą kovojant su terorizmu. Politologų nuomone, taip Rusija
nusipirko sau teigiamą Vakarų pasaulio požiūrį, įgavo naują, daug
palankesnį įvaizdį. Kaip svarbu nelaimėje parodyti dėmesį! Dž. Bušas
apie V.Putiną pasakė: Aš pažvelgiau į jo sielą ir pamačiau puikų
demokratą. Kaip dažnai apsirinkame kitus matuodami pagal savo vertybių
skalę!
Madrido autonominio universiteto politologijos
profesorius pastebi: Iki rugsėjo 11-osios Europos lyderiai stengdavosi
nusukti žvilgsnį, kai tik buvo pradedama kalbėti apie Čečėniją.
Šiandien jie ploja Putinui per petį. Ir tai man atrodo, kaip principų
pakeitimas interesais. Mūsų vadovų nuomone, su Rusija reikšmingiau
palaikyti lengvus santykius ir išsaugoti komercinius ryšius, negu
įgyti nemalonumų dėl mažos Kaukazo tautelės reikalaujant laikytis
tarptautinės bendruomenės priimtų žmogaus teisių.
Kas tai? Vyresniosios ir viduriniosios kartos
žmonės į šį klausimą turi atsakymą. Situacija primena mūsų pokarį,
kai tremiama, žudoma tauta vos vos kvėpavo, kai miestelių aikštėse
tįsojo išniekinti partizanų kūnai. Buvome palikti vienui vieni.
Pagalbos šauksmo laisvasis pasaulis nenorėjo girdėti. Negi Ruzveltas
su Čerčiliu galėjo tarti rūsčius žodžius karo sąjungininkui Stalinui
dėl kažkur toli nuo jų žudomos lietuvių tautos? Todėl mes geriausiai
negu kiti suprantame čečėnų laisvės troškulį, todėl rengiame konferencijas,
todėl bandome ieškoti būdų, kaip padėti čečėnams iškovoti laisvę.
Į klausimą: Kiek dar tęsis partizaninis karas? A.Idigovas atsakė
trumpai: Partizaninis karas nesibaigs niekada.Tauta turi teisę
gintis. Mes tikime, kad laimėsime.
Tad kaip padėti už laisvę kovojančiai čečėnų tautai?
Atsakyti bandė pranešėjai. Pirmiausia reikėtų įtikinti pasaulio
bendruomenę, kad Kaukazas- Europos regionas. Reikia šaukte šaukti,
kad įvykiai Čečėnijoje nėra Rusijos vidaus reikalas, kad nepriklausomybę
paskelbusią šalį bandoma okupuoti iš naujo, kad čečėnai nėra teroristai,
o tik savo laisvės gynėjai, kad kolaboravimas su blogiu gali turėti
nelauktas ir netikėtas pasekmes visai pasaulio bendruomenei. Estijos
parlamento narys T.Matsulevič pastebėjo: Jei atsisakysime remti
teisėtus čečėnų tautos siekius, tai kartu atsisakysime tų principų,
kurie svarbūs kiekvienos šalies valstybingumo raidoje. Jo nuomone,
Vakarų pasaulis gali greitai išspręsti čečėnų pabėgėlių problemą,
t.y. suteikti pabėgėlių statusus. Reikia sukurti duomenų bazę apie
sisteminius žmogaus teisių pažeidimus ir perduoti Tarptautiniam
tribunolui. Būtina sukurti įtakingą politinę erdvę Ukrainoje, Gruzijoje,
Moldovoje, sukelti artimojo užsienio demokratines jėgas. Norint
priartinti Čečėnijos karo pabaigą, reikia įvesti pereinamąjį laikotarpį,
veikti politinių derybų būdu, remtis tarptautine teise dalyvaujant
trečiosioms valstybėms. Rusija tokiam scenarijui nepasirengusi,
Vakarų valstybės taip pat. Tačiau tokį scenarijų brandinti verta.
T.Matsulevič prognozavo, kad 2007-2008 metais Rusijos laukia pirmoji
rimta politinė socialinė krizė. Norint išspręsti Čečėnijos klausimą,
reikia pribaigti Sovietų Sąjungą, kuri po oficialios savo mirties
vis dar tebėra gyvybinga. Čečėnijos klausimas visą laiką turi būti
Vakarų šalių politikos dienotvarkėje, sakė parlamentaras.
Vilčių teikė JAV politologas prof. P.Goble. Jis
įžvelgė pokyčius Vakaruose: Vakarų politikai jau pastebi Rusijos
melą, pradeda suvokti, jog čečėnų tauta iš tiesų siekia nepriklausomybės.
Po asfaltu kalasi žolė. Ji prasimuš pro tą kietą plutą,- sakė
politologas.
Konferencija priėmė kreipimąsi Dėl tebesitęsiančio
siaubo Čečėnijoje (jį spausdiname atskirai red.). Tikimės, jog
ši žinia apie Čečėnijos norą apginti savo laisvę, pasiųsta iš Lietuvos
Respublikos, pasieks Europos politikus, kad jie padarys tai, ko
prašome. Tuo tarpu mes sakome: Čečėnija, būk laisva!
© 2006 XXI amžius
|
