Prieš penkiolika metų Danija pripažino Lietuvos Vyriausybę

Prieš penkiolika metų, 1991 m. vasario 28 d., Danija oficialiai patvirtino atkurtos nepriklausomos Lietuvos tęstinumą, pripažino šalies Vyriausybę ir nusprendė atkurti diplomatinius santykius su Lietuva. Šis Danijos vyriausybės žingsnis buvo ypač svarbus nepriklausomybę tarptautinėje bendruomenėje įtvirtinančiai Lietuvai. Bendrą protokolą „Dėl Danijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo“ tą dieną pasirašė tuometiniai Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemannas Jensenas ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas.

Šiame protokole pažymima, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvę geri ir draugiški abiejų šalių santykiai penkiasdešimčiai metų buvo nutraukti, kai 1940 metais Sovietų Sąjunga prievarta inkorporavo Lietuvą į savo sudėtį. Protokole pabrėžiama, kad „Danija, kuri pripažino Lietuvą 1921 metais, niekada nepripažino šio inkorporavimo teisėtumo“. Protokole konstatuota, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. atkūrė visišką Lietuvos nepriklausomybę. Šis sprendimas buvo patvirtintas 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu, o demokratiškai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba suformavo legitimią Lietuvos Vyriausybę. Šalys patvirtino, kad kai aplinkybės leis, Danija ir Lietuva atkurs diplomatinius santykius.

Įdomios, nelabai kam žinomos yra šio protokolo dėl Danijos ir Lietuvos bendradarbiavimo ir būsimo dviejų valstybių diplomatinių santykių atkūrimo parengimo aplinkybės. Protokolo projektą užsienio reikalų ministro, tuomet rezidavusio Briuselyje, pavedimu parengė viceministras Valdas Katkus. Į Briuselį atsiųstą protokolo projektą peržiūrėjo ministras A.Saudargas bei Lietuvos informacijos centro, kurį Briuselyje įkūrė tarptautinis Krikščionių demokratų internacionalas, tarpininkaujant Vakarų Europos krikščionių demokratų veikėjui Adolfui Venskui, darbuotojas Edvardas Šiugžda. Pastarajam pasirodė, kad protokolo pasiūlytas tekstas yra „per minkštas“: kalbama labai aptakiai, bendradarbiavimo aspektai labai hipotetiniai, nerealūs, net neužsimenama apie diplomatinių santykių užmezgimą. E.Šiugžda paminėjo kai kuriuos būtinus, nors ir nežymius patikslinimus pasiūlyto projekto tekste bei pasiūlė, kad sunkiomis Lietuvos izoliavimo ir agresijos sąlygomis būtinai reikia įtraukti punktą apie diplomatinių santykių tarp Danijos ir Lietuvos atkūrimą. Ministras suabejojo tokios nuostatos galimumu, esą apie kokių nors diplomatinių santykių užmezgimą esant svetimai (sovietų) kariuomenei Lietuvos teritorijoje ir negalint kontroliuoti nepriklausomybę atkūrusios valstybės sienas kalbėti negalima. Tada E.Šiugžda pasiūlė, kad šitą klausimą galima nesunkiai išspręsti: tereikia paminėti, kad diplomatiniai santykiai tarp Danijos ir Lietuvos bus atkurti, kai tik susidarys tam tinkamos aplinkybės. A.Saudargas pagalvojęs nusprendė kreiptis vėl į savo pavaduotoją V.Katkų. Šis, pasikonsultavęs su politikais Vilniuje, pranešė, kad pasiūlymas yra tikrai priimtinas: jeigu Danijos pusė sutiks su tokiu protokolo projektu, tai formuluotė apie diplomatinių santykių atkūrimą reikštų, jog Danija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę netgi stipriau, nei tai iki tol buvo padariusi Islandija. Kadangi tokia formuluotė apie diplomatinius santykius buvo priimta, taip ir buvo iškovota didelė pergalė Lietuvos kelyje į nepriklausomybę.

Jau nuo pat pirmųjų santykių užmezgimo dienų Danija aktyviai rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti tarptautinėse organizacijose, įsijungti į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją. Danija nuosekliai ir tvirtai rėmė Lietuvos pastangas tapti NATO ir Europos Sąjungos nare, teikė pagalbą Lietuvai demokratinėms reformoms įgyvendinti ir krašto apsaugai stiprinti.

© 2006 „XXI amžius“