Užmiršusiems – priminti, nežinantiems – pasakyti

Taip padarė Merilendo universiteto politinių mokslų profesorius Vladimir Tismaneau 2006 m. vasario 24 d. „Wall Street Journal“ išspausdintame straipsnyje „Stalino budelis“, kuriame aprašė, jo paties teigimu, vieną svarbiausių praėjusio šimtmečio dokumentų. Tas dokumentas yra Sovietų Sąjungos diktatoriaus Nikitos Chruščiovo diktatorių Staliną pasmerkusi „slapta kalba“, pasakyta 1956 m. vasario 25 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime, kurios, užsidarę duris ir atsiskyrę nuo pasaulio, klausėsi žiauriausios partijos 1436 atstovai. Tačiau šią „slaptą kalbą“, kurios klausytis nebuvo įsileisti nei užsienio svečiai, nei spaudos atstovai, nei apie ją rašė, nei tekstą skelbė sovietų laikraščiai, po kelių mėnesių, per Lenkiją gavęs ir teksto autentiškumą patikrinęs, paskelbė „New York Times“, o vakariečių radijo tinklas perdavė ją atgal į Sovietų Sąjungą. Ir taip ta „slaptoji“, keturias valandas trukusi kalba, pasak profesoriaus V.Tismaneau, tapo pirmoji vinis į Sovietų Sąjungos, taigi kartu ir į ją valdžiusios komunistų partijos, karstą, nes po šios kalbos nei pati valstybė, nei partija jau nebebuvo tokios pat, nors visa tai – ir imperiją, ir jos sąrangą – palaidoti prireikė dar net kelių dešimtmečių. Ką ir kodėl toks pat komunistas kaip Stalinas, vienų po šios kalbos pagirtas, kitų išsigimėliu bei komunistų partijos duobkasiu pavadintas, bet visus gąsdinančiai nustebinęs, šia iki Michailo Gorbačiovo laikų net jos buvimą Sovietijoje neigta kalba N.Chruščiovas pasakė?

Ogi nieko nei daugiau, nei mažiau, o tik teisybę. Bent tiek, kiek 30 metų kartu su Stalinu mele mirkęs bolševikas gali pasakyti. Metus slaptai dirbusios, buvusio Stalino pataikūno Piotro Pospelovo vadovaujamos komisijos surinktais dokumentuotais duomenimis, naujasis Sovietų Sąjungos diktatorius vieną po kito išvardijo visus Sovietijoje iki to laiko visuotinai garbinamo bei aukštinamo Stalino nusikaltimus: partinio elito sunaikinimą, aukštųjų raudonosios armijos karininkų, milijonų Rusijos bei jos pavergtų tautų gyventojų išžudymą, jų žiaurius trėmimus, areštus, kankinimus kalėjimuose, absurdišką žemės ūkio politiką, badu išmarinusią milijonus ukrainiečių, ir šlykštų jo garbinimą aplink jį šliaužiojančių baimingų pataikūnų. Atskleisdamas Stalino, iki to laiko visuotinai komunistų pripažintą genijų, jų garbinamą kaip šventąjį, asmenybę Chruščiovas jį parodė kaip žiauriausią žmonijos baidyklę.

Kodėl N.Chruščiovas, pats buvęs ilgametis tos žudikiškos baidyklės bendrininkas, ypač Stalinui naikinant ukrainiečius, taip darė, klausia mokslininkas ir tuojau pat atsako į tą klausimą. Mat naujas Kremliaus valdovas ir jo artimoji aplinka pamatė, kad toks politinis teroras darosi nebenaudingas. Net Sovietų Sąjungą valdančiai komunistinei inteligentijai, kasdien besigrumiančiai dėl valdžios, buvo įkyrėję gyventi nuolatinėje baimėje, nežinant nei kada, nei iš kur gali kirsti kulka į pakaušį. Stalino mitą sugriovęs N.Chruščiovas, tuo laiku pats su stalinistais – Molotovu, Malenkovu ir Kaganovičiumi – kovojęs dėl valdžios ir skelbęs grįžimą prie Lenino principų, galvojo surasiąs naują kelią diktatūrai įteisinti. Ir jam pasisekė. Nors po šios jo kalbos kilo didelis stalinistų nepasitenkinimas, susirūpinimas, baimė, Stalino sekėjų asmeniniai sukrėtimai, – Lenkijos diktatorius Vladislavas Bierutas patyrė širdies smūgį ir mirė, – tačiau Stalino nusikaltimų išryškintojas Kremliuje įsitvirtino ir diktatūrą šiek tiek sušvelnino. Grįžo milijonai tremtinių, iš kalėjimų išėjo daugybė kalinių. 1964 metais, praėjus aštuoneriems metams šios po kalbos, naujųjų stalinistų Chruščiovas buvo nuverstas, bet visgi išliko gyvas. Tačiau nors komunizmo veidas ir buvo šiek tiek pakeistas, nebebuvo griebiamasi masinių žudynių, bet priespauda liko, ypač iš naujo sustiprinta Leonido Brežnevo laikais. Ir tada tos garsiosios kalbos klausęsis jaunas M.Gorbačiovas po 30 metų buvo priverstas vėl ieškoti naujo veido komunizmui, o beieškant ir pats komunizmas ant jo griuvo, sudužo, kartu į šipulius sudaužydamas ir visą Stalino sukurtą komunistinę imperiją.

Garsiausiam pasaulyje dienraščiui „New York Times“ kalbą paskelbus, Vakaruose ji tuojau pat paplito, apie ją žinojo kiekvienas lietuvis išeivis, akylesni iš jų buvo išlukštenę net visas, daugeliui gal irgi mažai žinomas, garsaus bolševiko skelbiamų jų niekšybių smulkmenas, bet greitai ji nustojo vertės, nes lauktos pasekmės nepasitvirtino, reikšmingesnių pasikeitimų Lietuvoje nebuvo. Ko gero, savo išdavikišką kailį saugodamas ir panašaus perversmo bijodamas, Lietuvos vyriausias bolševikas Antanas Sniečkus net grįžtančių tremtinių į Lietuvą neįsileido. Be to, Lietuvoje vietinių stalinistų ji buvo dar skrupulingiau slepiama. Nors užsienio radijo tuo laiku dar negausių klausytojų ji ir buvo išgirsta bei platinama, bet greitai okupanto buvo „užmušta“ kaip melu grįsta imperialistinių Vakarų propaganda. Nedaug dėmesio šis dokumentas patraukė ir persitvarkymo laikais jį paviešinus, nes tuo metu blaškėsi patrauklesnės naujovės.

O kaip dabar? Ar Stalino nusikaltimų išryškinimas ir jo pasmerkimas pusantro tūkstančio jo uoliausių pataikūnų akyse, giliai rėžęs ir M.Gorbačiovo širdį, – taip jis pats prisipažino Prahos pavasario ideologui Zdenekui Mlynaržui, – dabar nieko nebereiškia? Ar priminimas vėl dings sujauktoje pasaulio politikos erdvėje, kurioje vis dar randa vietos nacių nusikaltimai, į viešumą išplaukia net ir menkiausi įtarimai, o apie komunizmo aukas, „Juodosios knygos“ duomenimis, šimtą milijonų žiauriausiai jo nukankintų žmonių niekas nebenori net girdėti.

Nenoromis kyla ir toks klausimas: jeigu „pusė mūsų pasiilgusiųjų rusų“ N.Chruščiovo kalbos turinį žinotų ir suvoktų jo paskirtį, ar tikrai jie norėtų Kremliuje įsitvirtinusių budelių veiksmų pakartojimo? Tokį savo tėvų bei senelių patyrimą prisimindami, negi jie iš tikrųjų lauktų okupanto ir grįžtantį, pasak politologo Vytauto Radžvilo, sveikintų su gėlėmis ir į jo glėbį pultų? Nors tokiems įvykiams pasikartoti neįžvelgtų nė menkiausių galimybių. Jeigu taip, tai mano tėvynė jau visiškai nuriedėjusi velniop. Nejaugi? Tačiau aš tokiu nesusipratimu tikėti nenoriu. Manau, kad taip gali sapalioti tik tie, kurie tos istorijos arba visiškai nežino, arba visaip mulkinami nenori žinoti. Nežino dėl to, kad niekas jiems jos nepasakojo. Juk pora paskutinės okupacijos dešimtmečių buvo pragyventa be kraujo, o išsinešimais vos ne visko ir vos ne iš visur, net ir kilogramą mėsos į užantį įsispraudus, ne vieno ir pilvukas pastebimai suapvalėjo. O tylėti jau visi buvo išmokę. Ir ko veržtis, pasak Maskvos žinovų autoritetingų įtikinėjimų, į iš bado vos nemirštantį užsienį? Dabar, kaip jie sako, naudą srebia tik tie, kurie prisigrūda prie valdžios lovio. Todėl ir pinasi galvoje mintis: kodėl pusšimčio sukaktuvių proga neparengti ir neišleisti šio istorinio dokumento atskira nedidele knygute, tinkančia ir skaitiniu mokyklose, ir neišdalyti jos „mūsų, pasiilgusiai rusų“, pusei? Už dyką. Tai galėtų atlikti Lietuvos žmonių pilietiškumu ypatingai susirūpinęs Pilietinės visuomenės institutas Sorošo fondo lėšomis. Manau, tai būtų tikrai didelis patarnavimas Lietuvos valstybei ir jos piliečiams, o Sorošui – pasitikėjimo susigrąžinimas juo suabejojusioje lietuviškoje visuomenėje. Leidinukas, kurio moto būtų „Užmiršusiems – priminti, nežinantiems – pasakyti“, manau, savo tikslą pasiektų.

Bronius Nainys

Čikaga, JAV

© 2006 „XXI amžius“