Mečetės, nafta ir uostai kas tarp jų bendra?
Praėjusią savaitę nustelbė trys ryškūs ir atskiri
įvykiai, rašo strateginių tyrimų korporacijos Stratfor Geopolitical
Inteligence JAV apžvalgininkas Džordžas Frydmanas. Visų pirma Irake,
As Samaroje, susprogdinta įstabi šiitų šventovė al-Askarijaho
mečetė. Šis įvykis padidino įtampą tarp nuolat konfliktuojančių
religinių sunitų ir šiitų grupių. Su Al Qaeda glaudžiai siejama
grupuotė prisiėmė atsakomybę už pasikėsinimą į naftos saugyklas
Abkvaike, Saudo Arabijoje.
Ir trečiasis reikšmingas strateginės politikos
įvykis buvo JAV pasipiktinimą sukėlęs sandoris tarp valstybei priklausančios
Jungtinių Arabų Emyratų ir britų kompanijos, o ši, kaip žinoma,
organizuoja reikšmingas operacijas daugelyje strategiškai svarbių
Amerikai uostų. Visose trijose iš pirmo žvilgsnio nesusijusiose
istorijose figūruoja musulmonai. Deja, jos visos trys yra susijusios.
Visose šiose istorijose svarbūs trys aspektai.
Pirma, jos yra Jungtinėms Valstijoms paskelbto džihado karo pasekmė.
Antra, jos yra rezultatas Džordžo Bušo administracijos strategijos,
nukreiptos į islamistinio pasaulio suskaldymą. Ir galų gale tai
JAV prezidento Dž.Bušo politikos ir planų įgyvendinimo priemonių
rezultatas.
Neteisinga kryptis Irake
Pradėkime nuo vadinamosios Auksinės mečetės sprogdinimo
As Samaroje.
Po nesėkmingų JAV žvalgybos operacijų Irake 2003
metų pavasarį JAV ėmė naudotis natūraliu šalies sunitų ir šiitų
susiskaldymu tam, kad įtvirtintų savo pozicijas šalyje.
Žinant šiitų antipatijas sunitų mažumai ir prisimenant
Sadamo Huseino antišiitų režimo patirtį, padidinti prieštaravimus
tarp kovojančių grupių nebuvo sunku, ypač tuomet, kai JAV parodė
šiitams akivaizdų palankumą. Maža to, šiitai sugebėjo išspausti
naudą iš JAV karo prieš sunitiškąją vyriausybę ir prisibrauti prie
posadamiškosios šalies politikos vairo. Kalbant apie amerikiečių
nebylų sandorį su šiitais, galima pasinaudoti populiariu tautiniu
posakiu: Atitiko kirvis kotą.
Antroje savo strategijos Irake pakopoje JAV atsigręžė
į sunitus, siekdami įtraukti juos į kurdų ir šiitų vyriausybę. Vašingtonas
siekė dviejų tikslų: visų pirma sunitai turėjo sudaryti atsvarą
šiitams. Juk kad ir ką Amerika žadėjo šiitams, ji nė nesirengė taip
lengvai jiems perduoti Irako valdžios ir paversti šalies Irano satelite.
Antras svarbus tikslas buvo suskaldyti pačią sunitų bendruomenę
tam, kad JAV neprarastų savo įtakos regione.
Būtent šiuo politikos etapu, 2004-aisiais, įvyko
pirmasis JAV susirėmimas su sunitais al Falujoje. Šis įvykis perkėlė
abipusius santykius į naują džihado apraiškų lygį. Džihadininkai
nuo Irako sunitų skyrėsi savo radikalumu. Didėjant jų įtakai, augo
grėsmė Irako sunitų suformuotam vyriausybės sparnui.
Savo manipuliavimo skaldant religines grupuotes
apogėjumi JAV galėtų drąsiai vadinti 2005 gruodžio nacionalinius
rinkimus. Džihadininkai priešinosi sunitų dalyvavimui rinkimuose,
tačiau šie į tai nekreipė dėmesio ir vis tiek dalyvavo.
Tuomet džihadininkai pasirinko naują veiksmų planą.
Užuot nusitaikę į amerikiečių pajėgas ar JAV sąjungininkus šiitus,
jie atvėrė kelią pilietiniam karui tarp šiitų ir sunitų.
Gudriai suplanuota Auksinės mečetės ataka, kaip
ir rugsėjo 11-osios teroro aktai, siekė įžiebti karą. Būtent tokiai
skriaudai šiitai negalėjo likti abejingi ir smurtiniu proveržiu
smogė atgal sunitams kaip visumai. Būtent to šalį draskančio pilietinio
karo tikėjosi džihadininkai.
Nėra abejonės, jog sunitų vadovai puikiai suvokia
situaciją. Jei sunitai ims remti džihadininkus, mums jie niekuo
nebesiskirs nuo radikaliųjų musulmonų ir taip praras bet kokias
galimybes laimėti pilietinį karą.
Suplanuota strateginė ataka
Al Qaedos pasikėsinimas į naftos saugyklas Abkvaike
irgi labai panašios prigimties kaip ir pirmiau aptarta situacija.
Iki 2003 metų Saudo Arabijai iš esmės nerūpėjo
Al Qaeda. Iki tol Saudo Arabija nesikišo į JAV kovą su džihadininkais
ir nerengė bendrų su JAV žvalgybinių operacijų. Po JAV invazijos
į Iraką Saudo Arabija suvokė, kad bendradarbiavimo su supervalstybe
išvengti nepavyks. Čia buvo du svarbūs momentai: viena, jog, gaudama
Saudo Arabijos žvalgybos tarnybų duomenis, JAV tapo pajėgios sužlugdyti
begalę Al Qaeda operacijų; antra, matydami arabų politikos pasikeitimą,
prieš Saudo Arabiją išpuolius ėmė rengti džihadininkai.
Galima sakyti, kad JAV atribojo Saudo Arabijos
valdžią nuo džihadininkų įtakos. Už tai arabai turėjo sumokėti.
Nuo 2004 metų Al Qaeda Saudo Arabijoje buvo gana nepastebima.
Įvykdžiusi išpuolį prieš naftos saugyklas Abkvaike, ji vėl apie
save priminė. Tai buvo suplanuota strateginė ataka. Rugsėjo 11-osios
teroro aktai taip pat vadintini strategine ataka. Savižudžių teroristų
sprogdinimai Irake negali būti traktuojami taip pat.
Abkvaiko operacija buvo bandymas įvykdyti strateginę
ataką. Norėta priminti apie neribotas Al Qaeda galimybes ir smarkiai
paveikti pasaulinį naftos tiekimo tinklą. Galima tik spėti, kiek
laiko rengtasi šiai operacijai, kiek asmenų buvo rengiama jai ir
dar kiek atliko organizacinius ir strateginio planavimo veiksmus.
Tačiau išpuolis susilaukė neregėto fiasko: Al
Qaedai ne tik nepavyko pademonstruoti savo galybės, bet ji net
neprasiveržė pro pirmąją saugumo užkardą. Teroristams pavyko parodyti,
kad jie vis dar turi parako veikti ir rengti panašius teroro išpuolius,
tačiau nepavyko įrodyti, kad jie gali realiai įvykdyti bent vieną
ataką. Neabejosime, jog specialios operacijos yra nepaprastai sunkus
uždavinys, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad išpuolį rengusi grupuotė
jau kurį laiką šmėžavo Saudo Arabijos žvalgybininkų akiratyje, o
visi trys operacijai skirti atomobiliai buvo sunaikinti gerokai
iki jiems pradėjus judėti link taikinio, galime sakyti, jog išpuolis
jau buvo pasmerktas žlugti nuo pat pradžių.
Irako pavyzdys rodo, kad ir musulmoniškajame pasaulyje
galimos vienybės spragos, atveriančios galimybes manipuliuoti. Visų
pirma sunitų ir šiitų susiskaldymas, antra džihadininkų konfrontacija
su vyraujančiais sunitais.
Debatai dėl uostų
Trečiasis svarbus momentas išryškėjo dėl JAV svarbių
uostų. Bendradarbiaudamas su musulmoniškomis šalimis, Vašingtonas
nubrėžė aiškią takoskyrą tarp tų, kuriomis jis iki šiol nepasitiki,
ir tų, su kuriomis, nepaisant praeities ekscesų, galima dirbti.
Kaip antai, Sirija ir Kuveitas. Pirmoji jų buvo visuomet priešiška
JAV, tuo tarpu antroji nuo pat išsilaisvinimo 1991-aisiais tapo
strategiškai svarbiu objektu JAV politikoje. Visos kitos musulmoniškojo
pasaulio šalys yra dalijamos į šias dvi stovyklas.
Vašingtonas džiugiai priėmė žinią, kad vis daugiau
musulmoniškųjų šalių nusprendė bendradarbiauti su JAV. Iš esmės
Saudo Arabiją paskatino baimė. Jungtinius Arabų Emyratus motyvavo
gobšumas. Tiesą sakant, JAE elgiasi pagal šveicariškąjį modelį:
verslas yra verslas, todėl politiką reikia pakreipti taip, kad jis
nenukentėtų. Islamiškasis pasaulis yra gana kompleksiškas darinys,
sulipdytas iš daugelio žaidėjų. Amerika regi save skaldančią, manipuliuojančią
ir užkariaujančią pasaulį, pasinaudodama jo kompleksine prigimtimi.
Sunitų ir šiitų pjautynės šiuo požiūriu galėtų būti gana geras atspirties
taškas, jei ne paties nesutarimo prigimtis, paremta ne savanaudiškais
kėslais, o vidiniais įsitikinimais.
JAE galima prilyginti geram ir sumaniam verslininkui.
Vienas šio verslininko gyvybinių interesų didieji uostai. Tai,
kad JAE siekia įsigyti britų kompaniją natūralus ir niekam nuostabos
nekeliantis verslo reiškinys. Tačiau tai, kad, įsigiję šią kompaniją,
JAE gaus patogią prieigą prie JAV strategiškai svarbių uostų, verčia
supervalstybę nerimauti. Nerimą kelia ne tai, kad, padedama JAE,
Al Qaeda atras patogų kelią į Ameriką sumanus verslininkas toli
gražu to nenori, nes tai kenktų palankiems verslo santykiams.
Daugelis politikos analitikų lyg susitarę tvirtina,
kad nuo šiol Al Qaedai taps kur kas lengviau patekti į JAV. Tačiau
tokie teiginiai verčia abejoti. Tikrieji šio teroristinio tinklo
nariai ir taip žino šimtus būdų, kaip patekti į Ameriką. Sumanę
įmesti bombą į prekes gabenantį konteinerį, teroristai toli gražu
nesirinks iš musulmoniškųjų šalių plaukiančių laivų, kuriems galioja
griežta kontrolė.
Ko gero, teroristai pasinaudotų tokios įtarimo
nekeliančios šalies kaip Danijos vėliava. Juk tai, kad uostuose
šeimininkaus JAE, tikrai nereiškia, kad ji tai darys prasčiau ar
pavojingiau, nei tai darė Didžioji Britanija; tiesą sakant, britiško
paso turėjimas dar negarantuoja lojalumo vakarietiškiems idealams.
Administracijos strategija
Kalbėti apie Dubajaus uosto sandorio pelningumą
nėra jokios prasmės. Verčiau aptarkime jį JAV strategijos kontekste.
Ši strategija irgi nukreipta į islamiškojo pasaulio skaldymą.
Kaip žinoma, reikalas politizuotas. Viešų CBS
apklausų duomenimis, šiandieninei JAV prezidento politikai pritaria
tik 34 proc. jo rinkėjų. Šitaip smarkiai smunkant pasitikėjimui
prezidento politika, imama abejoti jo sugebėjimu tvarkyti valstybės
reikalus.
Respublikonų koaliciją sudaro trys grupuotės:
socialistai konservatoriai, ekonomistai konservatoriai ir nacionalinio
saugumo konservatoriai. Uostų sandoris labiausiai pritrenkė pastaruosius,
kurie yra Dž.Bušo koalicija. Jie tvirtai tiki, kad prieš Ameriką
susivienijęs musulmoniškasis pasaulis gali kelti išties didelį pavojų.
Pats JAV vadovas ilgai laikėsi šios nuomonės, tačiau uostų sandoris
privertė aplinkinius rimtai pagalvoti, ar jis vis dar tebesilaiko
šių pažiūrų.
Tačiau bėda ta, kad administracijai, paskendusiai
politiniuose debatuose dėl pasikeitusių politinių pozicijų, trūksta
susiklausymo ir tarpusavio sutarimo ieškant sąsajų tarp nuniokotos
As Samaros šventyklos, pasikėsinimo į naftos saugyklas Saudo Arabijoje
ir JAE sandorio su britais. Užuot susiejusi šiuos įvykius ir aptarusi
juos pagal vientisą ir vieningą strategiją, administracija juos
traktuoja kaip visiškai nesusijusius dalykus. Dž.Bušo administracijos
bėda ta, kad jos nariai nebesugeba prieiti prie bendros nuomonės.
Dėl to jos reitingai nepaliaujamai rieda žemyn.
Vertė Justina ŽEIŽYTĖ
© 2006 XXI amžius
|