Kovojama dėl galios, o ne dėl religijos

Vilius Bražėnas

Radikaliesiems arabams islamo tikėjimas ir pranašo Mahometo garbė terūpi tiek, kiek bolševikams rūpėjo darbininkų ir valstiečių gerovė. Skirtumas tas, kad tada bolševikai tik svajojo apie pasaulinę valdžią ateityje, o Mahometo imperija į tai tiesia ranką dabar, per dvasiškai sugniužusios Vakarų dvasinės kultūros, atrodo, bejėgiu tapusį kūną. Matome senos patarlės: „Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“ – išsipildymą pasauliniu mastu. Arabų radikalai skuba, kol Vakarų žmonės dar tebemiega saldžiu dvasiniu tingumo miegu materialistinėje nirvanoje. Kol „nepastebi“ globalinių „dramblių“, ateinančių iš Rytų, iš Vakarų, o dabar jau ir iš bruzdančių Vidurinių Rytų. Lietuvoje žmonės, net gerai suvokiantieji pasaulinę padėtį, vengia kalbėti apie globalizmą – apie pasaulinės diktatūros kūrimą.

Keista tyla. Juk jau 2001 metų gruodį Kaune įvyko konferencija tema „Globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj“. Yra net 19 konferencijos pranešimų talpinąs serijos „Lietuvių tauta ir pasaulis“ trečias numeris. Konferencijos įžanginėje kalboje „Globalizmas be priedangų“, tarp kitko, jau tada įspėjau: „Mahometo imperijai atstatyti ir likusiam pasauliui ją primesti musulmonų globalistai valdžios siekia teroru saviesiems ir terorizmu svetimiesiems“. Apie arabų globalistinius užmojus po to esu ne kartą rašęs mūsų spaudoje. Tačiau gal net daugiau už rašiusįjį apie tai žiną bei žinoti privalą tyli.

Tad kyla keletas klausimų ir idėjų.

Vis kalbama apie „civilizacijų karą“, nors aišku, jog tai kultūrų susirėmimas. Jei tai būtų senų civilizacijų karas, arabai teroristai būtų bandę Niujorko bokštus versti kupranugariais. Na, gal dar drambliais. Vietoj jų, jie naudojo modernios civilizacijos priemones – keleivinius lėktuvus.

Jeigu teroristo bomba, nupaišyta kaip Mahometo turbanas, sukėlė tokio masto pasipiktinimą dėl religijos įžeidimo, kodėl tam įsižeidimui įsiliepsnoti reikėjo net pusmečio? Šaržai danų laikraštyje buvo paskelbti 2005 metų rugsėjį. Matyt, Iranas ar Maskva, o gal abu drauge ne tuoj pat susiprotėjo jiems pakišta proga nukreipti dėmesį nuo atominių bombų ir dujų terorizmo. Ir pasaulinio chaoso riaušių nesuorganizuosi per vieną mėnesį.

O nuo krikščionybės atsiribojusiai (net Konstitucijoje!) ES ir seniems nariams, net komunizmą kaip tokį pasmerkti negalinčiai „senai“ Europai, pripratusiai prie krikščionių tylos jų įžeidimų atvejais, islamistų reakcija buvo netikėta. Kosmopolitų pripratinti pirmiausia kaltinti save vakariečiai nekreipia dėmesio į tai, kad kai kurie radikalai dvasininkai, kurie esą prieš paveikslus apskritai, platina šlykščius Pranašą įžeidžiančius piešinius, pačių radikalų sukurtus. Pamirštama ir galimybė, kad už to stovi ir pavydas Vakarams už gerovę, sukurtą su nepaniekintų moterų pagalba, ko negali pasiekti arabai, palapinėmis apvilkę pusę gyventojų.

Matyt, ir arabų globalinio terorizmo organizatoriams teroristinėje Irano valstybės vadovybėje nerūpi nei religija, nei Irano skurdžiai: radikalai vadai stato ne duonos kepyklas, ne islamo mečetes, o atominių ginklų gamyklas. Dabartinis Irano prezidentas dalyvavo įsiveržime į JAV ambasadą ir ambasados personalo paniekinime. Taip buvo sutryptas vienas seniausių tarptautinių santykių principas, kurio buvo laikomasi net barbarų laikais: užsienio pasiuntiniams suteikiamas saugumas nuo smurto. Tad ko šiandien galima tikėtis iš tokio Irano, dargi su atomine bomba?

Aišku, nevalia įžeidinėti kitas tautas, kitas kultūras, ypač kitų žmonių tikėjimą. Sutinku su man pareikšta nuomone, kad, jei kalbėtųsi tikri musulmonai su tikrais krikščionimis, lengvai susikalbėtų. Deja, Europos aukštybėse yra praskydęs krikščioniškas oras, o visokie pasaulinės valdžios siekią globalistai yra materializmo, bet ne tikėjimo apaštalai.

Tad stovime prieš labai rimtus pasaulį, tad ir mūsų tautą, paliesti galinčius kažkieno sprendimus. Mums, kad ir ko lauktume ar tikėtumėmės, svarbiausia privalu nedelsiant kelti ir stiprinti tautinę dvasią, patriotizmą – pagal ketvirtąjį Dievo Įsakymą – ir grįžti prie mūsų tėvų tikėjimo šviesos, kuri pasauliui šviestų iš Marijos žemės.

Tai uždeda didelę naštą visai patriotinei inteligentijai, o ypač dvasininkams.

© 2006 „XXI amžius“