„Bijoki danajų, dovanas nešančių...“

Česlovas Iškauskas

Politikos apžvalgininkas

Valstybių santykių fronte paprastai kariaujama dviem būdais: viename visu garsu griaudžia diplomatinė kanonada, kitame vyksta vadinamasis tylusis karas, kai iš pirmo žvilgsnio tarsi viskas ir gerai, tačiau iš tikrųjų tęsiasi arši nematoma kova. Ar tik ne šis tylusis karas įsiplieskė pastarosiomis dienomis? Net ir nebūdamas pernelyg įtarus, galėtum pastebėti keletą reiškinių.

Ką užvaldė istorijos baimė?

Vilniuje vyko tarptautinis forumas „Europa – Rusija“. Jo tikslas – rasti sąlyčio taškų, kurie leistų Europos Sąjungai ir Rusijai sukurti tarpusavio pasitikėjimo atmosferą, grįstą ne tik dabarties realijomis, bet ir istorine atmintimi. Deja, kaip pastebi forumą stebėję apžvalgininkai, abi pusės vis dar šneka skirtingomis kalbomis. Tai buvo pastebima ne tik klausant Rusijos atstovų kalbų apie ilgesį dėl SSRS iširimo, dėl nepriklausomų valstybių susikūrimo, dėl Maskvos santykių su bendrija ar atskiromis Baltijos valstybėmis.

Žibalo į šiuos svarstymus kliustelėjo specialusis Rusijos prezidento atstovas Sergejus Jastržembskis, forume apgailestavęs, kad Lietuvą vis dar užvaldžiusios istorijos baimės, kad čia vis dar gajus noras primesti Rusijai kažkokią okupacijos žalą, kurios Maskva net ir negalvoja atlyginti... Su tokiu propagandiniu bagažu atvykusį V.Putino atstovą netikėtai priėmė Lietuvos Prezidentas. Paskui žurnalistams svečias patikslino, kad žalos atlyginimo temą reikia visiems laikams „uždaryti“, jei norime turėti gerus dvišalius santykius. Įsiklausykime: skamba kažkaip grasinamai...

Gerėja santykiai su Lenkija?

S.Jastržembskis į Vilnių atvyko iš Varšuvos, kur taip pat neplanuotai buvo priimtas Lenkijos vadovo. Lenkijos spauda irgi abejojo tokio susitikimo būtinybe, o laikraštis „Žycie Warszawy“ parašė, kad šis vizitas jokiu būdu nereiškia Maskvos noro pataisyti Rusijos santykius su Lenkija, greičiau tai gestas Briuselio atžvilgiu, kad neva dabar naujųjų ES narių eilė žengti žingsnius tarpusavio supratimo link. O Maskva jį jau žengė?

Lenkijos ir Rusijos santykiai komplikavosi dėl kelių priežasčių, ne tik dėl seno Katynės ginčo. Pernai kilo vadinamasis diplomatinis karas, kai Varšuvoje buvo užpulti rusų diplomatų vaikai, o Maskvoje nukentėjo lenkų piliečiai ir atstovybė. Maskva palaikė Minską, kai Varšuva rėmė lenkų diasporą, kovojančią dėl savo teisių vakarinėje Baltarusijos dalyje. Galų gale Maskva nepritarė Lenkijai, kai jos buvęs prezidentas A.Kvasnievskis su Lietuvos prezidentu V.Adamkumi ryžosi konsultuoti „oranžinės revoliucijos“ lyderius Ukrainoje.

„Žalos ir okupacijos nebuvo, kompensacijos negausit...“

V.Putino atstovas Vilniuje ne tik kartojo seną Maskvos giesmelę apie žalos ir sovietinės okupacijos nepripažinimą, bet, reikia pripažinti, ir gyrė Lietuvą, pavyzdžiui, už pastangas spręsti Kaliningrado srities problemas, gerai tvarkomą tranzito sistemą, vykdomą readmisijos, sienų sutartis. Bet čia reikėtų prisiminti seną Rytų patarlę: „Bijok danajų, dovanas nešančių...“ Kitaip sakant, Maskvos atstovo pagyros Lietuvai daugiau skirtos europietiškai auditorijai, nes visai neseniai tas pats V.Putino pavaldinys kritikavo Lietuvą ir už tariamas tranzito į Kaliningrado sritį kliūtis, ir už Prezidento atsisakymą pernai vykti į pergalės 60-mečio iškilmes Maskvoje, ir už tą patį 2000-ųjų birželį Seimo priimtą sprendimą atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą, kuri tuomet buvo įvertinta maždaug 20 milijardų dolerių...

Lietuvos prezidentas V.Adamkus nepasidavė svečio gudrybėms. Jis pareiškė, kad sovietų okupacijos padarytos žalos atlyginimas būtų ne finansinis, o moralinis pripažinimas. Sunku suprasti šiandieninės Rusijos santykį su stalinine praeitimi: kodėl ji atsisako pagerbti sovietinio režimo aukų atminimą? Tiesa, V.Putinas Budapešte ir Prahoje pasmerkė sovietinio režimo žiaurumus 1956 metais Vengrijoje ir 1968 metais Čekoslovakijoje. „Kodėl to negalima padaryti vertinant žudynes Katynėje ir skriaudą Baltijos valstybėms okupacijos dešimtmečiais?“ – retoriškai klausė V.Adamkus.

Atsakymo į šį klausimą nėra. Gal todėl V.Putinas vengia vykti į Baltijos šalis, kad netektų klausytis nemalonių Kremliui klausimų? Išgaravo dabartinių Rusijos vadovų politinė drąsa; jos jau daugiau turėjo net M.Gorbačiovas, drįsęs atvažiuoti į kunkuliuojantį Vilnių, ir reformatorius B.Jelcinas, kurio laikais atšilo Baltijos šalių ir Rusijos santykiai...

Kaip stalinizmas paverčiamas fašizmu...

Kad tokia Maskvos diplomatija Baltijos šalių atžvilgiu yra fariziejiška, akivaizdu iš kito fakto. Kaip žinome, Latvijos valdžia šiemet uždraudė buvusių nacių dalinių „Waffen SS“ latvių veteranų eitynes Rygos gatvėmis. Bet tą patį kovo 16-osios vakarą per Rusijos TVC televiziją buvo parodytas dokumentinis filmas „Nacizmas baltietiškai“, kuriame apstu ne tiek istorinės publicistikos, kiek prastai sukurptos propagandos. Juostos kūrėjai ne tik ginčija tokių veteranų renginių reikalingumą, bet ir klausia: ar apskritai buvo Baltijos šalių okupacija? Molotovo ir Ribentropo paktas čia vaizduojamas kaip Stalino ir Hitlerio kovos už Rytų Europos pasidalijimą išdava. Baltijos šalių inkorporacija į SSRS sudėtį filme vaizduojama kaip jų pasirinkimas, o prieškario ir pokario deportacijos – kaip priemonė sutriuškinti fašistinį pogrindį ir išvengti pilietinio karo...

Filme konsultantais pakviesti keletas odiozinių veikėjų. Štai „įvykių liudininkas“ Alfredas Rubikas – buvęs ištikimas Maskvos komunistinis veikėjas. Arba „istorikas“ Janis Dzintarsas, pristatytas kaip akademikas, o iš tikrųjų buvęs latvių milicijos pulkininkas, jau 15 metų gyvenantis Maskvoje ir dirbantis Tarptautinėje informatizacijos akademijoje. Šis veikėjas pasakoja, kad sprendimas įstoti į SSRS demokratiškai buvo priimtas Latvijos parlamente, tačiau nė žodžio nekalba apie sovietinės kariuomenės budėjimą prie rinkimų balsadėžių 1940-aisiais...

Filmo autoriai mėgina išbalinti stalinizmo nusikaltimus. Masinė deportacija iš Baltijos šalių buvo sumanyta, norint išnaikinti „antitarybinį ir socialiai svetimą elementą“. Ši čekistų operacija laikoma itin sėkminga (Grani.ru apžvalgininkas teigia, kad buvo deportuota apie 40 tūkstančių niekuo nekaltų žmonių).

Beje, tai tik filmo įvadas. Toliau – dar gražiau.

Ar bus filmas „Nacizmas rusiškai“?

Filmu „Nacizmas baltietiškai“ norima sudaryti įspūdį, kad Baltijos šalys, neva šlovinančios buvusius esesininkus, pagarba šiems legionieriams grindžia ir valstybinę ideologiją. Bet filmo autoriai tarsi negirdi prezidentės Vairos Vykės-Freibergos žodžių. Kovo viduryje ji pareiškė, kad „kovo 16-ąja Latviją norima prikalti prie gėdos stulpo prieš visą Europą, tarsi ji iki šiol yra fašistinė ir nacistinė šalis. Visų Latvijos karių diena žymima lapkričio 11-ąją, ir kokios nors kitos datos mums nereikalingos“.

Rusijos apžvalgininkai pastebėjo priešingą reiškinį: fašistinės ir rasistinės nuotaikos gajesnės Rusijoje, o ne Baltijos šalyse. Štai, kaip Grani.ru rašo Nikolajus Rudenskis, vien tik 2004 metais rasistiniais motyvais Rusijoje buvo nužudyta 46 žmonės, sužeisti 208, pernai 28 žuvo ir 366 sužeisti. Bet filmas „Nacizmas rusiškai“ dar net nekuriamas... Latvijoje niekas su peiliais nesiveržė į Rygos sinagogą, Seime nebuvo iniciatyvų uždrausti žydų organizacijas...

Tas pats ir su kolaboravimu. Aleksandras Solženycinas savo knygoje „Rusų klausimas XX amžiaus pabaigoje“ rašė, kad net paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais (1944-1945), kai visiems buvo aišku, kad Hitleris pralaimi, rusai masiškai stojo į generolo Vlasovo vadinamą Rusijos išlaisvinimo armiją, kuri priešinosi sovietų įsigalėjimui, ypač slaviškuose SSRS pakraščiuose.

* * *

Maskvos noras primesti nacizmo virusą visam Baltijos regionui, suniekinti arba bent iškreipti istorinę tiesą jokiu būdu nepadeda ugdyti pasitikėjimo. Vargu ar ir S.Jastržembskio diplomatinė žvalgybinė misija naujose ES šalyse skatina šį pasitikėjimą. Štai kodėl atidžiai reikia rinktis ne tik savo draugus, bet ir galimus partnerius, kuriems tenka paduoti ranką ir su kuriais likimas lėmė gyventi vienoje geopolitinėje erdvėje.

© 2006 „XXI amžius“