Žingsnis į ateitį ar kritimas į praeities duobę?
|
Į valdžią tikisi grįžti buvusi
premjerė Julija Tymošenko
Reuters nuotrauka
|
Jeigu prezidento rinkimų rezultatai Baltarusijoje
faktiškai buvo žinomi dar net nepaskelbus jų ir rinkimai tebuvo
tik formalumas įteisinant A.Lukašenkos valdymą trečiąją kadenciją,
tai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) rinkimų pasaulis
laukė labai nekantriai. Tuo labiau kad praėjus vos metams po oranžinės
revoliucijos politinė situacija Ukrainoje, didžiausioje po Rusijos
buvusioje sovietinėje respublikoje, labai pasikeitė. Pirmiausia
išsiskyrė oranžinės revoliucijos lyderių prezidento V.Juščenkos
ir buvusios premjerės ambicingosios ir, reikia pripažinti, labai
gudrios politikės Julijos Tymošenko keliai. Pastebimai atsigavo
buvęs kandidatas į Ukrainos prezidentus, Kremliaus aktyviai remtas
Viktoras Janukovičius. Beje, V.Janukovičių remia ne tiktai Kremlius,
bet ir gana turtingi bei įtakingi Ukrainos ir Rusijos oligarchai.
Taip pat vietiniai Rytų ir Pietų Ukrainos rusai ar surusėję ukrainiečiai,
vadinamieji rusakalbiai. Tuo tarpu Vakarų Ukrainos gyventojai, patriotiškiausiai
ir tautiškiausiai nusiteikę Kijevo rinkėjai faktiškai skilo į dvi
stovyklas. Vieni stojo už prezidentą V.Juščenką, kiti už J.Tymošenko.
Patriotų stovykloje, ypač tarp inteligentijos, atsirado netgi nemaža
grupė nusivylusių ne tik oranžine revoliucija, bet ypač greitai
kilusiais nesutarimais revoliucionierių stovykloje. Be to, oranžinės
revoliucijos šalininkai, aktyviai dalyvavę jos įvykiuose ir demonstracijose,
buvo ne vien idealistai ar provakarietiški entuziastai, bet ir paprasti
silpnai politiškai išprusę žmonės, kurie tikėjosi, jog prezidentas
V.Juščenka bemat, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus, pakeis jų
gyvenimą į gerąją pusę, pakels ekonomiką, radikaliai peržiūrės prichvatizaciją
ir t.t. Tačiau tam reikia laiko. Deja, apie tai ne tik Ukrainoje,
bet net senosios demokratijos šalyse mažiausiai galvojama.
Aišku viena: Ukraina ne Baltarusija. Netgi L.Kučmos
valdymo metais demokratiniai procesai vyko ir niekas nedaužė opozicijos
šalininkų guminėmis lazdomis bei nesodino į kalėjimus. Be to, žiniasklaida
buvo nepalyginti laisvesnė, ir bandymai užgniaužti žodžio laisvę
žlugo. Bet svarbiausia ukrainiečių nacionalinis ir tautinis mentalitetas,
ypač Vakarų Ukrainoje, nepalyginti didesnis nei Baltarusijoje, o
Vakarų Ukrainos miestai, pavyzdžiui, Lvovas, ir sovietmečiu išlaikė
tautinę dvasią. Kitas dalykas, sovietmečiu nebuvo visiškai išstumta
ukrainiečių kalba (kaip baltarusių), niekas nevadino jos prastuomenės
ir atsilikusios visuomenės dalies dialektu, nors pastangų buvo dedama
daug. Kam teko sovietiniais metais lankytis Vakarų Ukrainoje, stebėjosi,
kad nacionaliniai vietinių žmonių jausmai tiesiog veržėsi per kraštus.
Neatsitiktinai Maskvos ideologai ir KGB Vakarų ukrainiečius beveik
nesimaskuodami vadino fašistais, netgi didesniais nei tie, iš
Pribaltikos. Todėl negalėjo būti ir kalbos apie rinkimų panašumą
Baltarusijoje ir Ukrainoje. Neatsitiktinai ir A.Lukašenka tarp didžiausių
savo priešų įvardijo Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos nacionalistus.
Prieš parlamento rinkimus įvairios sociologinės
apklausos skelbė, kad daugiausia balsų surinks V.Janukovičiaus Regionų
partija. Jai buvo pranašaujama ne mažiau kaip 30 proc. balsų. V.Juščenkos
remiamai Mūsų Ukrainai buvo prognozuojama 18-20 proc. balsų. Buvusios
premjerės J.Tymošenko blokui beveik tiek pat. Iš viso savo kandidatus
į Aukščiausiąją Radą iškėlė 45 partijos. Aišku, dauguma jų neturėjo
jokių galimybių peržengti nustatytą 3 proc. ribą. Beje, per šiuos
parlamento rinkimus pirmą kartą buvo balsuojama tiktai pagal partijų
sąrašus. O svarbiausia po šių rinkimų Ukraina daugelyje Vakarų
šalių taps įprasta parlamentine prezidentine respublika, o vyriausybė
turės gana plačius įgaliojimus.
Politikos specialistai prieš rinkimus prognozavo,
jog naujoji vyriausybė bus koalicinė, nes nė viena partija neturės
parlamentinės daugumos. Buvo prognozuojami keturi būsimieji variantai.
Pirmasis: Mūsų Ukrainos sąjungos atnaujinimas
su J.Tymošenko bloku tada J.Tymošenko vėl galėtų tapti premjere.
Antrasis: galimas Mūsų Ukrainos ir V.Janukovičiaus
Regionų partijos susitarimas, prezidentui V.Juščenkai paaukojant
dalį savo nuostatų dėl provakarietiškos Ukrainos politikos. Ypač
dėl jos stojimo į NATO, faktiškai atsisakant jo.
Trečiasis: V.Janukovičius, deklaruojantis už kuo
glaudesnę sąjungą su Rusija, kartu su kitomis mažomis partijomis,
pasisakančiomis prieš NATO, sudaro savąją koaliciją. Aišku, to labiausiai
norėtų Maskva. Beje, J.Tymošenko iš anksto atmetė bet kokios koalicijos
su Regionų partija galimybę, tačiau neatsisakė bendradarbiavimo
su oranžinės revoliucijos bendražygiais iš prezidento V.Juščenkos
stovyklos.
Ir ketvirtas variantas: nė vienai partijai nepavyksta
sulipdyti 450 vietų parlamento daugumos ir jei per 60 dienų po rinkimų
nebus susitarta dėl naujos vyriausybės sudarymo, tokiu atveju prezidentas
V.Juščenka pagal įsigaliojusią Konstituciją paleidžia parlamentą
ir skelbia naujus rinkimus.
Visi šie variantai galimi. Net ir parlamento paleidimas
po 60 dienų. Beje, kaip pareiškė Mūsų Ukrainos rinkimų štabo vadovas
Romanas Besmertnas, naujojoje Aukščiausiojoje Radoje bus tik viena
dauguma, sudaryta iš oranžinės revoliucijos jėgų atstovų. Pagaliau
prezidentas V.Juščenka rinkimų išvakarėse pabrėžė, kad kovo 26-ąją
Ukraina rinkosi kelią tarp ateities ir praeities.
Pirmadienio pavakarį, suskaičiavus apie 41 proc.
biuletenių, kovo 26-osios parlamento rinkimuose rinkėjų balsai pasiskirstė
taip: prorusiška Regionų partija gavo apie 27 proc. balsų, J.Tymošenko
blokas 22 proc., Mūsų Ukraina tiktai apie 17 proc. Taigi demonstratyviai
nekalbantis ukrainietiškai, prieš 16 mėnesių nušluotas oranžinės
revoliucijos V.Janukovičius pasiekė revanšą rinkimuose, kurie Ukrainoje
niekada nebuvo tokie svarbūs, nes ant kortos buvo pastatytas klausimo
sprendimo sprendimas: grįžimas į Maskvos orbitą ir oranžinės revoliucijos
idealų žlugimas, ar tos revoliucijos jėgos, pamiršusios asmenines
ambicijas, dar sugebės pasipriešinti tam grįžimui. Šiaip ar taip,
koalicija neišvengiama. Tačiau kokia ji bus, sunku prognozuoti,
nes į parlamentą pateko dar trys partijos.
Į Aukščiausiąją Radą, negalutiniais duomenimis,
pateko ir Socialistų partijos, atvirai reiškiančios prorusišką politiką,
atstovai, taip pat V.Litvino blokas ir komunistai, vos peržengę
3 proc. balsų barjerą.
Iš viso rinkimuose dalyvavo beveik 60 proc. balso
teisę turinčių Ukrainos rinkėjų. Tarptautiniai stebėtojai iš ES
ir ESBO teigia nepastebėję jokių rimtesnių rinkimų pažeidimų, bet
stebisi, iš kokių šaltinių rinkimų kampanijai finansuoti buvo mestos
nepaprastai didžiulės lėšos.
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|