Čečėnų tautos genocido sąlygos ir pasekmės XX ir XXI amžiuose

Aminat SAIJEVA,

Čečėnijos Respublikos Ičkerija atstovė Baltijos šalyse

Aminat SAIJEVA

Čečėnija ir Rusija: genocidas, kuris tęsiasi 200 metų

Kruvina čečėnų tautos istorija tęsiasi jau daugiau kaip 200 metų. Tiek laiko naikina čečėnus ir tiek pat pagal savo galimybes čečėnai priešinasi Rusijos tironijai. Didysis Kaukazo karas, vykęs daugiau nei 100 metų XVIII-XIX amžiais tarp Šiaurės Kaukazo tautų ir Rusijos imperijos, baigėsi tiktai tada, kai baigėsi kaukaziečių žmonių resursai. Rusijos šaltiniai teigia, kad XIX a. viduryje čečėnų buvo 1,5 milijono, o amžiaus pabaigoje jų beliko tiktai 156 tūkstančiai. Tokią didžiulę kainą sumokėjo čečėnų tauta, siekdama išlaikyti savo laisvę.

Užkariautojai užgrobė geriausias ir derlingiausias čečėnų žemes. Miškus, upes. Rusija ilgiems dešimtmečiams įvedė Čečėnijoje kolonijinį karinį valdymą.

1917 metų įvykiai, sudrebinę Rusijos imperiją, rado atgarsį visose jos pavergtose ir engiamose tautose. 1917-1918 metais Šiaurės Kaukaze Čečėnija buvo kaukaziečių susijungimo į bendrą valstybinę sąjungą kuriant Nepriklausomą Sąjunginę Kalnų respubliką, į kurią įėjo visos Šiaurės Kaukazo tautos nuo Kaspijos iki Juodosios jūros, iniciatorė. Tačiau ši respublika egzistavo neilgai. Ji krito kovoje su bolševikais.

Bolševikai, vykstant kovai dėl valdžios Kaukaze, visais būdais eskalavo nacionalinės išlaisvinamosios kovos lozungą buvusioms carizmo pavergtoms tautoms, priminė jų praeitį, žadėjo tautoms visišką nacionalinę ir valstybinę nepriklausomybę, tačiau, įsitvirtinę valdžioje, jie sukūrė dar didesnės priespaudos ir teroro režimą.

Sekdami carizmo tradicijomis, bolševikai kreipėsi į čečėnų tautą su deklaracijomis ir pažadais. Šiose deklaracijose buvęs carinis režimas buvo kaltinamas veidmainyste, duotų pažadų nevykdymu, kultūros ir religijos naikinimu. Vienoje tokių deklaracijų, pasirašytoje Lenino ir Stalino, sakoma:

„Čečėnai ir Kaukazo kalniečiai! Visi tie, kurių mečetės ir maldos namai buvo griaunami, kurių tikėjimą ir papročius naikino carai ir Rusijos išnaudotojai! Nuo šiol jūsų tikėjimas, papročiai, nacionalinės ir kultūrinės įstaigos skelbiami laisvais ir neliečiamais. Kurkite savo nacionalinį gyvenimą laisvai ir nevaržomai. Jūs turite tam teisę ir žinokite, kad jūsų teisės, kaip ir visų Rusijos tautų teisės, saugomos revoliucijos ir jos organų galia...“

Represijos ir masinės žudynės 1922-1928 metais

Kurį laiką, kol bolševikų valdžia dar neįsitvirtino Čečėnijoje, dalis gyventojų patikėjo iliuzijomis, kad įmanomas savarankiškas čečėnų tautos vystymasis. Taip buvo įkurta Kalnų Respublika, sukurti šariato teismai, žmonėms pradėta grąžinti žemė ir t.t. Tačiau kai tiktai bolševikų valdžia įsitvirtino, iškart buvo likviduoti šariato teismai, prasidėjo masiniai žinomiausių Čečėnijos žmonių areštai, visuomenės nuginklavimas, nors iki tol kalniečiai galėjo nešioti ginklus.

Jau 1928 metais Čečėnijoje įvyko didelis tautos sukilimas. Ir nuo to laiko Maskva pradėjo žiaurų masinį terorą prieš čečėnų tautą.

Apie tai, kaip buvo vykdomas bolševikinis teroras Čečėnijoje, galima spręsti iš to meto dokumentų. Pavyzdžiui, „Instrukcija apie Čečėnijos autonominės srities nusiginklavimą 1925 m. kovą“, kurioje pateikiamos tokios rekomendacijos: „Kiekvieno aulo (kaimo) gyventojų susirinkime pareikalauti atiduoti visus ginklus per nustatytą laikotarpį. Jeigu gyventojai neįvykdys reikalavimo arba įvykdys iš dalies, tai kaimas bus apšaudomas artilerijos pabūklais, o nesant artilerijos – kulkosvaidžiais“.

Tačiau tuo nebuvo apsiribota. Vienoje OGPU atskaitoje apie operacijas Čečėnijoje rašoma: „Represijos vyko 16 gyvenviečių bombarduojant iš lėktuvų ir per 100 – apšaudant artilerija. Susprogdinta 119 banditiško elemento namų, mūšiuose nukauta 12 banditų“.

Iš tiesų bombardavimu ir artilerijos ugnimi buvo sunaikinta šimtai kaimų su visais jų gyventojais. Kartu su senosios kultūros ir statybos paminklais.

Štai ką apie tą periodą rašo „Juodoji komunizmo knyga“ (Maskva, 1999, p. 151): „1924 metų rugpjūčio mėnesį režimas pradėjo plačią Čečėnijos naikinimo operaciją, nes dauguma gyventojų nepripažino sovietų valdžios. Nuo rugpjūčio 27 iki 1925 m. rugsėjo 15 d. Raudonosios armijos daliniai, kurių sudėtyje buvo daugiau kaip 1 tūkst. kareivių, vadovaujamų J.Uborevičiaus, palaikomi OGPU specialiųjų dalinių, bandė nuginkluoti čečėnų partizanus, kurie įsitvirtino daugelyje Čečėnijos vietovių. Buvo areštuota dešimtys tūkstančių „banditų“. Gyventojų pasipriešinimas, kaip pripažino OGPU pirmininko pavaduotojas Unšlichtas, buvo palaužiamas sunkiąja artilerija ir bombonešiais“.

Prievartinė kolektyvizacija ir tolesnis teroras

Prievartinė kolektyvizacija buvo tikrasis karas prieš čečėnų tautą. Kolchozai iš esmės prieštaravo amžius gyvavusioms čečėnų tradicijoms. Todėl 1928-1932 metais Čečėnijoje vėl kilo masiniai sukilimai, masinis žmonių naikinimas buvo vykdomas prisidengiant kova su „reakciniais dvasininkais“ ir „buožėmis“.

Stalino režimas Čečėnijoje be gailesčio persekiojo islamo religiją ir dvasininkus. Mečetės buvo sprogdinamos ir deginamos. Dvasininkai šaudomi, geriausiu atveju siunčiami į Sibirą su šeimomis atimant visą turtą.

Taip pat buvo elgiamasi su nacionalinių tradicijų puoselėtojais, inteligentais. Vien per 1931 metų rudens operaciją buvo sušaudyta ir suimta per 35 tūkst. žmonių (7 proc. visų čečėnų). Kūnus dengtais sunkvežimiais išveždavo naktį ir suversdavo į specialiai iškastus griovius Goriačevodsko kalno papėdėje. Archyviniais duomenimis, 1929-1938 metais Čečėnijos gyventojų skaičius sumažėjo 206 tūkst. žmonių, kas sudarė 40 proc. visų Čečėnijos gyventojų. O juk represijos prasidėjo ne 1928-aisiais ir 1938 metais toli gražu nesibaigė.

Antrojo pasaulinio karo metais Stalino režimas Čečėnijoje-Ingušijoje siautėjo kur kas „sėkmingiau“ nei fronte. Sovietų aviacija 1942 metų pavasarį du kartus masiškai bombardavo visą Čečėnijos-Ingušijos teritoriją. Kai kuriose gyvenvietėse žuvusiųjų buvo kur kas daugiau nei liko gyvųjų (rinkinys „Nenugalėta tauta“. Groznas, 1993).

Totalinė deportacija 1944 metais

Nesibaigianti čečėnų kova su sovietiniu režimu buvo pagrindinė totalinės čečėnų deportacijos į Kazachstaną ir Vidurinę Aziją 1944 metų vasarį priežastimi. Deportacija – vienas pačių tragiškiausių puslapių čečėnų ir ingušų tautų istorijoje. Deportacijos planas buvo rengiamas gerokai prieš 1944 metus ir laikomas griežčiausioje paslaptyje. Nuo 1944 m. vasario 23 d. 200 tūkst. NKVD ir Raudonosios armijos kareivių ir karininkų, tiesiogiai vadovaujant L.Berijai, I.Serovui, B.Kobulovui, M.Gvešianiui, įvykdė trijų dienų karinę operaciją totaliai išstumiant čečėnus ir ingušus. Šios nežmoniškos akcijos metu tik per vieną dieną buvo nužudyta 12 tūkst. žmonių, tarp jų nemažai vaikų, moterų ir senelių. Juos šaudė, sprogdino jų namus, skandino ežeruose, žudė mokyklose ir ligoninėse. Visi Čečėnijos keliai, miestų ir kaimų gatvės buvo nusėtos išniekintais, sudegintais, sušaudytais čečėnų kūnais.

NKVD baudžiamieji būriai ir raudonarmiečiai sugalvojo minuoti nužudytųjų kūnus, nes puikiai žinojo, kad čečėnai, laikydamiesi papročių, jokiu būdu nepalieka savųjų. Taigi žūdavo ir atėjusieji palaidoti. Dar daugiau, išbadėjusiems žmonėms buvo paliekami užnuodyti produktai.

1944 m. vasario 27 d. Chaibacho gyvenvietėje buvo nužudyta daugiau kaip 700 žmonių. Didžioji dauguma jų – vaikai, moterys, invalidai ir ligoniai. Jie buvo uždaryti didžiuliame kluone, kuris naktį buvo apkrautas šiaudais ir padegtas. Bandantys bėgti buvo apšaudomi automatais ir kulkosvaidžiais.

NKVD pulkininkas M.Gvešianis, įvykdęs šią akciją, bemat pasiuntė telegramą savo viršininkui L.Berijai: „Visiškai slaptai. Tiktai jūsų akims. Nesant galimybės išvežti „netransportuojamuosius“, siekiant laiku įvykdyti operaciją „Kalnai“ („Gory“), buvau priverstas likviduoti daugiau kaip 700 Chaibacho kaimo gyventojų“. Kitą dieną Gvešianis gavo atsakomąją telegramą iš Maskvos: „Groznas, Vidaus reikalų valdybai. Gvešianiui. Už ryžtingus veiksmus iškeliant čečėnus iš Chaibacho rajono jūs pristatytas valstybiniam apdovanojimui pakeliant karinį laipsnį. Sveikinu! SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L.Berija“.

Stalino režimas bandė sunaikinti visus čečėnų egzistavimo liudijimus. Buvo sudeginti namų archyvai, bibliotekos, istoriniai, moksliniai, literatūriniai rankraščiai ir t.t. Juos degindavo aikštėse viešai. Taigi kartu su fiziniu buvo vykdomas ir kultūrinis genocidas. Per masines deportacijas žuvo daugiau kaip 70 proc. čečėnų. Likę gyvi trylika metų išbuvo tremtyje, kentė žiauriausią moralinę ir fizinę priespaudą. Tam nusikaltimui, kurį vykdė SSRS režimas, tėra tik vienas įvertinimas – genocidas. Tačiau jo vykdytojai nesulaukė atpildo ir pasmerkimo. O nebaudžiamumas visada skatina naujus nusikaltimus.

Oficialūs sovietiniai šaltiniai apie čečėnų ir ingušų (čečėnai ir ingušai - tai viena ir ta pati tauta, turinti tik kalbinių skirtumų – red.) genocidą 1944-1957 metais skelbia: „Pagal SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo dekretą Nr. 116-102 ir 1944 m. sausio 31 d. Valstybės gynybos komiteto nutarimą iš Grozno srities išvežta 520301 žmogus“. O 1957 metų SSRS vidaus reikalų ministro N.Durovo pranešime SSKP centro komitetui teigiama, kad čečėnų yra 191479, o ingušų – 48191. Tarp jų yra ir tie, kurie gimė tremtyje per trylika metų.

2004 m. vasario 26 d. Europos Parlamentas savo rekomendacijoje, adresuotoje Europos Tarybai ir Rusijai, skelbia: „Pagal 1907 metų Hagos konvenciją ir pagal JTO Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 8 d. konvenciją, visos čečėnų tautos 1944 m. vasario 23 d. deportacija į Vidurinę Aziją, įvykdyta Stalino įsakymu, pripažįstama genocido aktu“.

Šiame dokumente taip pat konstatuojama, kad per paskutiniuosius 10 metų karas Čečėnijoje nusinešė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių gyvybes iš vieno milijono čečėnų tautos, šimtai tūkstančių pabėgėlių, dešimtys tūkstančių kentė kitus sužalojimus.

Sugrįžimas į tėvynę

1957 metais čečėnai ir ingušai gavo teisę grįžti namo. Buvo atkurta autonominė respublika, tačiau neįvykdyta politinė ir ekonominė reabilitacija. Tėvynėje jų niekas nelaukė, nes tie, kurie apsigyveno jų žemėje, nenorėjo čečėnų sugrįžimo. Grįžę tėvynėn čečėnai buvo priversti iš naujų gyventojų išpirkti savo nuosavus namus, o valstybės nacionalizuotų niekas negrąžino. Apie turto grąžinimą nebuvo jokios kalbos.

L.Brežnevo laikais prasidėjo naujas „patobulintas“ kolonialinio engimo etapas. Didelį mastą įgavo čečėnų ir ingušų rusifikavimo politika. Visose Čečėnijos ir Ingušijos mokyklose ir veiklos sferose buvo vartojama tiktai rusų kalba. Buvo uždarytos visos mečetės, nacionalinės mokyklos. Dargi visokiais būdais čečėnams buvo draudžiama prisiregistruoti savo sostinėje Grozne. O vadinamiesiems rusakalbiams buvo sudaromos visos sąlygos bei lengvatos.

Nepriklausomybės atkūrimas ir Rusijos agresija

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėję politiniai procesai SSRS suteikė geresnės ateities viltį ir čečėnams . Tuo metu prasidėjo dvasinis ir nacionalinis čečėnų tautos atgimimas. Todėl 1991 m. lapkričio 1 d. čečėnų tauta ir jos laisvai išrinkta vadovybė juridiškai įteisino nepriklausomos Čečėnijos Respublikos įkūrimą. Visa tai vyko laikantis visų tarptautinės teisės normų. Iš pradžių Rusija sutiko su Čečėnijos nepriklausomybe, tačiau Rusijoje egzistuojantis didžiavalstybinio šovinizmo ir totalitarizmo sindromas atvedė prie politinės, ekonominės ir finansinės izoliacijos bei blokados. O kai šios priemonės nedavė vaisių, 1994 metų gruodį prieš Čečėnijos Respubliką buvo pradėtas plataus masto karas, trukęs dvejus metus ir nusinešęs 120 tūkst. taikių gyventojų gyvybes (12,5 proc. visų gyventojų). Prieš mažą Čečėniją buvo panaudoti visų rūšių ginklai, tarp jų ir uždrausti tarptautinėmis konvencijomis. Miestai ir kaimai tapo griuvėsiais, pažeista ekologinė pusiausvyra, šimtai tūkstančių žmonių liko be pastogės. Štai skaičiai, rodantys aiškias realijas po 1994-1996 metų Rusijos agresijos:

Užmušta daugiau kaip 120 tūkst. žmonių arba 12,5 proc. visų Čečėnijos Respublikos piliečių.

Apie 400 tūkst. čečėnų (daugiau kaip 30 proc.) tapo pabėgėliais.

Čečėnijos infrastruktūra sunaikinta daugiau kaip 80 proc.

74 tūkst. čečėnų tapo invalidais, tarp jų – 19 tūkst. vaikų.

12 tūkst. vaikų tapo našlaičiais.

Pažeista psichinė ir fizinė nacijos sveikata.

Sunaikinti muziejai, archyvai, bibliotekos, aukštosios mokyklos.

Sunaikinta daugiau kaip pusė mokyklų ir technikumų.

Sunaikinta krašto ekologija.

Nepraėjo ir treji metai po šio karo, per kurį Maskva panaudojo visus įmanomus būdus sukelti Čečėnijoje vidaus konfliktus – Rusijos specialiosios tarnybos nuolat rengė daugybę provokacijų prieš čečėnų tautą ir jos vadovus. Nors 1997 m. gegužės 12 d. Rusijos Federacija ir Čečėnijos Respublika Ičkerija prezidentų lygiu pasirašė Taikos sutartį, pagal kurią nutraukiama 400 metų trukusi priešprieša ir susitarta, kad tolesni tarpusavio santykiai bus grindžiami tarptautinės teisės principais, Rusijos vadovai, jos specialiosios tarnybos ir melaginga propaganda rengė dirvą naujam karui prieš Čečėniją. Dar žiauresniam, klastingesniam ir negailestingesniam karui. Nuo 1999 metų vasaros iki šiol pasaulis stebi eilinį Rusijos vykdomą genocidinį karą prieš laisvą ir nepriklausomą Čečėnijos Respubliką Ičkeriją. Prieš naują įsiveržimą į Čečėniją per Rusiją nusirito kruvinų teroro aktų banga, nusinešusi daugiau kaip 300 gyvybių.

Dėl tų teroro aktų Rusijos valdžia nedelsiant apkaltino čečėnus, nors yra daugybė įrodymų, kad tuos sprogimus organizavo Rusijos specialiosios tarnybos. Visa tai buvo vienos grandinės dalys, kurios tikslas – pateisinti prieš pasaulio visuomenės nuomonę naują kolonijinį karą Čečėnijoje. Rusijos propaganda demonizavo čečėno įvaizdį kaip „teroristo“, „bandito“, „vahabisto“, „ekstremisto“ ir t.t.

Dabar Čečėnija paversta griuvėsiais. Rusija panaudojo prieš ją visas ginklų rūšis, tarp jų – cheminį ir bakteriologinį. Nedidelė Čečėnijos teritorija tapo naujų ginklų bandymo placdarmu. Čečėnai mato tiktai žudynes, prievartą, plėšikavimą, kankinimus, prekyba žmonėmis – gyvais ir mirusiais. Per du karus nužudyta 250 tūkst. žmonių, tarp jų – 42 tūkst. vaikų. Daugiau kaip 50 proc. čečėnų vaikų fiziškai ir psichiškai sužaloti. Pagrobta ir be pėdsakų dingo apie 20 tūkst. jaunų žmonių. Kai kurių jų kūnai randami su baisių kankinių žymėmis.

Rusijos teisingumo organai Čečėnijoje visiškai bejėgiai ir iš esmės tarnauja tiktai rusų specialiųjų tarnybų, armijos ir milicijos nusikaltimams maskuoti. Rusijos kalėjimuose ir lageriuose be teismo ir tyrimo žiauriausiomis sąlygomis kalinami dešimtys tūkstančiai čečėnų.

Čečėniją ištiko neregėta ekologinė katastrofa. Negailestingas floros ir faunos naikinimas bombomis ir raketomis, fugasinėmis ir cheminėmis bombomis, reaktyvinėmis „Grad“, „Uragan“ ir „Alazan“ sistemomis sunaikino viską, užteršė geriamo vandens baseinus ir dirvas. Vien tik sostinėje Grozne aptikti 76 radioaktyviausių atliekų židiniai. Jau kelinti metai liepsnoja apie 30 naftos gręžinių, į orą išmetama tūkstančiai tonų nuodingų naftos degimo produktų. Visa tai kelia didžiulį pavojų ne tik čečėnų tautos, bet ir visų Šiaurės Kaukazo tautų genofondui.

Rusija, prisidengdama konstitucinės tvarkos atkūrimu ir kova su terorizmu, vykdė ir tebevykdo didžiausius nusikaltimus prieš čečėnų tautą. Jau daugiau kaip dešimt metų tarptautinė bendruomenė abejingai stebi, kaip grubiausiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir vykdomi kariniai nusikaltimai prieš žmoniškumą viename Europos kampelių – Čečėnijoje. Ir tuos baisius nusikaltimus prieš mažytę Čečėniją vykdo nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė, didžiulė valstybė Rusijos Federacija. Nusikaltimai, kuriuos vykdo Čečėnijoje rusų armija ir jos baudžiamosios tarnybos, vertintini kaip „valstybinis teroras“, dėl ko Rusijos vadovybė privalo susilaukti pačios griežčiausios bausmės. Čečėnai ragina tarptautines organizacijas, valstybių lyderius, šalių parlamentarus, atskirus politikus suteikti čečėnų tautai teisingumo galimybę, atkurti jos pasitikėjimą tarptautine teise. Tai pasiekti įmanoma tiktai tarptautiniu mastu pripažįstant čečėnų tautos genocido faktą, tarptautinį tyrimą ir teisinį Rusijos Federacijos vadovybės įvertinimą dėl jų nusikaltimų Čečėnijoje. Tarptautinis karinių nusikaltimų tribunolas privalo būti juridiniu tokio įvertinimo pagrindu. Amžius Rusijos naikinama čečėnų tauta, nepaliaujanti kovoti už laisvę, gali išvengti priespaudos ir sunaikinimo tiktai būdama nepriklausoma. Čečėnų tautos tragedija vyksta dėl pasaulio amoralios politikos, kuri faktiškai vykdoma jėgos, o ne teisės principais. O įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose deklaruojama tautų teisė į apsisprendimą tėra tiktai naivių ir patiklių žmonių spąstai. Nepaisant to, čečėnų tauta tiki, kad teisingumas triumfuos ir reali laisvė ateis.

Pagal pranešimą Tarptautinėje konferencijoje „Kuo mes tampame Rusijos kare prieš Čečėniją?“ 2006 m. vasario 24 d.

© 2006 „XXI amžius“