Išsivaikščiojanti Lietuva
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Gyventojų kėlimasis iš vienos vietos į kitą, tarkim,
iš valstybės į valstybę, vadinamas migracija. Ši sąvoka apima emigraciją
(išvykimą) ir imigraciją (atvykimą). Vyresniosios kartos žmonių
atmintyje tebegyvi prisiminimai apie giminaičius, XIX a. pabaigoje-XX
a. pradžioje palikusius tėvynę ir atsidūrusius Amerikoje. Vyrai
bėgo, norėdami išvengti carinės priespaudos represijų, šaukimo į
Pirmojo pasaulinio karo frontus, moterys norėdamos išvengti samdinių
dalios. Kai pasiekdavo kitą Atlanto krantą, į gimtinę siųsdavo graudžius
laiškus: Su savo drabužiais esu nuoga, su savo kalba nebylė. Nors
materialiai prakuto, galėjo paremti Lietuvoje likusius giminaičius,
bet visą gyvenimą kankino tėvynės ilgesys ir išsiskyrimo su artimaisiais
nostalgija, graužatis dėl nutautėjusių vaikų. Ką kalbėti apie vaikaičius
su jais lietuviškai jau nebesusišnekėjo. Tiesa, lietuvybę visomis
išgalėmis stengėsi išsaugoti antroji emigrantų banga, į svečias
šalis nublokšta Antrojo pasaulinio karo baisumų.
Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi, daugelis
emigrantų sugrįžo, pirko žemes, ūkius, už dideles palūkanas skolino
pinigus. Tokia patirtis nejučiomis formavo nuomonę, kad ir dabartiniai
emigrantai, svetur pramokę kalbų, praplėtę akiratį ir gyvenimiškąją
patirtį, užsidirbę pinigų, sugrįš į Lietuvą, bus visapusiškai naudingi
tėvynei. Tokią nuostatą ne kartą visai neseniai girdėjome net iš
aukštų šalies valdininkų. Tačiau šiandien jau skamba pavojaus varpas:
emigracija pasidarė nebevaldoma, Lietuva tapo išsivaikščiojanti
valstybė.
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
duomenimis, 2005 metais migracijos tarnybose išvykimą deklaravo
13425 Lietuvos piliečiai, tuo tarpu sugrįžimą į Lietuvą tik 3428
Lietuvos piliečiai. Oficialiais duomenimis, per metus keturis kartus
daugiau išvyksta negu sugrįžta. Tai nėra tikri skaičiai. Visi žinome
apie nelegalią, niekur nefiksuojamą emigraciją. Tikslius skaičius
galima tik numanyti. Tikra yra tai, kad iš Lietuvos išvyksta daugiau
žmonių, negu užsiregistruoja toje šalyje, į kurią atvyksta. Tarptautinės
migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės dr. Audros Sipavičienės
žiniomis, kasmet iš Lietuvos išvyksta apie 21 tūkst. gyventojų.
Per penkiolika nepriklausomybės metų išvyko apie 334 tūkst. žmonių.
Kai kurie šaltiniai nurodo, jog dideliais emigracijos mastais Lietuva
išsiskiria iš kitų pokomunistinių šalių: per paskutiniuosius penkiolika
metų nuolat gyventi į užsienį išvyko apie 10 proc. Lietuvos gyventojų.
Tuščia vieta ilgai nebūna. Migracijos departamento
duomenimis, 2005 metais iš Lietuvos išvyko 329 užsieniečiai, atvyko
4377. Tai daugiausia trečiųjų šalių piliečiai. Iš pirmo žvilgsnio
gali atrodyti, kad jie prisideda prie Lietuvos gerovės kėlimo: juk
dirba, moka mokesčius į šalies biudžetą ir Sodrai. Atidžiau pasižiūrėjus,
dėl to džiūgauti nereikėtų. Europos Sąjungos įstatymai, kurių laikosi
ir Lietuva, numato, jog po penkerių nepertraukiamo darbo metų užsieniečiai
įgyja teisę gauti nuolatinio gyventojo statusą. Vadinasi, jie gali
atsivežti savo šeimas, įgyti teisę į sveikatos draudimą. Jų vaikai
lanko ikimokyklines įstaigas, mokyklas. Taip pat reikia lėšų svetimšalių
integracijai į mūsų visuomenę. Tad kokia mūsų biudžeto dalis išleidžiama
imigracijos problemoms spręsti? Kokį skaičių užsieniečių priimti
yra pasirengusi Lietuva? tai Migracijos departamento atstovo
Dainiaus Paukštės klausimas, į kurį vargu ar kas turi atsakymą.
Be to, tie atvykėliai dažnai dirba nelegalų darbą, mokesčių nemoka.
Migracijos departamentas suformavo pagrindinį
imigravimo (įvažiavimo) politikos darbo rinkoje principą: užsieniečių
atvykimas į darbo rinką neturi skatinti lietuvių išvykimo svetur.
Tikslinga leisti įsivežti iš trečiųjų šalių darbo jėgą tik toms
įmonėms, kurios minimaliai galėtų mokėti kvalifikuotiems darbuotojams
vidutinį mėnesinį atlyginimą.
Dėl didelio emigruojančiųjų skaičiaus Lietuvoje
mažėja gyventojų. Jeigu prisiminsime vis mažėjantį gimstamumą, dėl
kurio jau kelinti metai nebevyksta natūrali gyventojų reprodukcija,
ši tendencija yra nepageidaujama mūsų šalies dabarčiai ir ateičiai.
Dėl nebevaldomos emigracijos pažeidžiama gyventojų
amžiaus struktūra. Išvyksta jauni, darbingo amžiaus žmonės, dažnai
savo tėvynėje įgiję aukštąjį išsilavinimą. Taigi dirbtinai sendinama
visuomenė, mažiau lieka dirbančiųjų, mažiau į biudžetą įplaukia
įmokų; kartu mažiau jų galima panaudoti socialiniams poreikiams
tenkinti. Nutekant protams, krinta visuomenės išsilavinimo lygis,
valstybė praranda investicijas į išvykusio jaunimo mokymą. Jau dabar
pradėjo trūkti darbo jėgos. Statybinės firmos nebesuranda aukštos
kvalifikacijos darbininkų. Rajonų ligoninėse trūksta medikų.
Dėl emigracijos pažeidžiamas šeimos statusas,
silpnėja artimiausių žmonių ryšiai. Kai išvyksta vienas iš tėvų,
būna trauma vaikams. Kai išvyksta abu tėvai, trauma dar didesnė.
Nustatyta, jog didelė dalis linkusių į nusikaltimus vaikų yra tie,
kurių tėvai emigravo. Nei seneliai, nei giminaičiai, nei svetimi
žmonės vaikams negali atstoti tėvų. Jiems motina ir tėvas reikalingi
čia ir dabar. Be to, emigracija padidina skyrybų skaičių. Prisidengus
emigracija vyksta prekyba žmonėmis.
Kaip rodo tyrimai, dažniausiai žmonės ketina išvykti
trumpam keliems mėnesiams ar porai metų. Jeigu pavyksta gerai
integruotis, surasti neblogai mokamą darbą, susikurti materialinę
gerovę, ketinimai grįžti į tėvynę nusikelia neribotam laikui, nes
susipina asmeninės, socialinės, politinės priežastys. Per tą laiką
sukuriama šeima, auga vaikai. Iškyla nutautėjimo pavojus.
Šiuo metu į Airiją, Didžiąją Britaniją ir Švediją
galima emigruoti be apribojimų. Didžiausia norinčiųjų išvykti svajonė
patekti į JAV. 16,2 proc. Lietuvos gyventojų ketina palikti tėvynę.
Svarbiausi yra ekonominiai motyvai, palankesnės karjeros galimybės,
noras sumažinti socialines įtampas, deja, Lietuvoje vis didėjančias.
Vykdant dalinę apklausą, buvo gauta daug emigravusių
žmonių įdomių atsakymų. Manome, jog yra tikslinga keletą jų pacituoti.
Asmeniškai aš išvažiavau, nes negaliu išlaikyti
savo dviejų vaikų Lietuvoje... Aš dirbau direktore už 1000 Lt į
rankas ir negalėjau sau leisti nieko! Atostogos su vaikais buvo
nereali svajonė, nes vos už butą susimokėdavome ir pavalgydavome.
Manau, kad daugelis išvažiavo dėl tos pačios priežasties juk darbšti
tauta, o iš už savo darbą gaunamo atlyginimo negalime išlaikyti
savęs ir savo vaikų!
Normaliai mokamas darbas pagal specialybę! Kai
situacija pasikeis, nebevažiuos. Bet grįžti irgi nenorės, nes per
kelerius metus susikuri savo naują gyvenimą, buitį, susirandi draugų.
O keisti viską ir pradėti vėl iš pradžių didelis stresas. Po penkerių
metų svetima šalis pasidaro sava, gimsta vaikai, kurie pradeda eiti
į mokyklą, ir jau galvoji apie vaikus, jų išsilavinimą. Kokį stresą
jie patirtų lietuviškose mokyklose, nemokėdami lietuviškai rašyti?
Juk iš pagrindų kitoks požiūris į mokymą ir asmenybę. Lietuviškose
mokyklose egzistuoja tik žinios, pamirštama pati asmenybė. Jei vaikas
gabus, jam gerai lietuviškoje mokykloje, bet jeigu jis vidutinių
gabumų, tai lietuviška mokykla didelė trauma vaiko asmenybei.
Gyvenu Amerikoje jau šešeri metai. Greitai baigsiu
aukštąjį mokslą. Kai pagalvoju, socialinė bei medicininė sistema
Lietuvoje yra geresnė nei JAV. Tačiau pagrindinis motyvas Amerikoje
yra žymiai geresnė aukštųjų mokyklų sistema, platesnės galimybės,
geresnis pragyvenimas, ne tiek daug biurokratizmo kaip Lietuvoje.
Jei tai Lietuvai pavyktų įgyvendinti, būtų galima grįžti. Aišku,
Amerika yra žymiai didesnė nei Lietuva, vien rinkos atžvilgiu. Čia
ir paprastas žmogus, be išsilavinimo, visuomet ras darbo ir pragyvens.
Lietuva vis dar labai biurokratinė ir hierarchinė valstybė, galutinai
dar neatsikračiusi sovietinės sistemos likučių (daugelio aukštųjų
mokyklų profesorių hierarchinė sistema, seni vadovėliai ir visa
kita). Norėtųsi dirbti ir gyventi Lietuvoje, kurti ir auginti naują
kartą. Tačiau bijau vėl centus skaičiuoti, kaip kad daro mano tėvai,
bijau, kad tas sunkiai ir brangiai pasiektas aukštasis mokslas nuvertės
Lietuvoje. Norėtųsi pastovumo, kažkokių garantijų.
Šalyje turėtų pasikeisti daug dalykų: suteiktos
palankios sąlygos suaugusiųjų aukštajam išsilavinimui pasiekti,
įdarbinimas pagal specialybę ir sugebėjimus, valstybiniame ir privačiame
sektoriuje didesnis atlyginimas, atitinkantis vidutinį pragyvenimo
lygį, dvigubo apmokestinimo panaikinimas sugrįžusiems į Lietuvą.
Jei nors keletą iš šių veiksnių pasikeistų į palankiąją pusę, aš
ir mano šeima tikrai apmąstytume sugrįžimą į tėvynę. Jei Lietuvos
politika nežada pasikeisti, Lietuva praras dar ne dešimt, bet tūkstančius
jos piliečių.
Nereikia verkti dėl emigracijos, tai natūralus
reiškinys laisvę atgavusiose šalyse. Pasaulis didelis ir jį reikia
pažinti, netgi save jame atrasti. O valstybės politika turi būti
labai paprasta kad ir kur būtų lietuvis, jis turi jausti, kad
Tėvynė jį laiko savu, jo neatstūmė, nepasmerkė, kad jis visada gali
sugrįžti, tikėtis paramos stengiantis jam ir jo vaikams išlaikyti
lietuvybę. Svarbiausia i šlaikyti visus normalius civilizuotus
santykius. O ir pačiai Lietuvai išvykusių lietuvių, oi, kaip dar
prisireiks. Laikui bėgant, susireguliuos emigracijos ir imigracijos
pusiausvyra.
Vargu ar savaime susireguliuos. Valdžios vyrai
vis prisimena Airijos pavyzdį. Ten dabar iš svetimų šalių grįžta
airiai. Savaiminio sugrįžimo į Lietuvą reikėtų laukti ilgai. Per
tą laiką dar daugiau Lietuvos išsivaikščiotų. Tad ką reikėtų daryti?
Atsakymą į šį klausimą ieškota konferencijoje
Emigracija iš Lietuvos: padėtis, problemos, galimi sprendimo būdai,
įvykusioje Seimo Konstitucijos salėje kovo 17 dieną. Aišku viena
valstybė negali emigracijos uždrausti. Laisvos darbo jėgos judėjimas
yra vienas iš Europos Sąjungos prioritetų. Tačiau galima parengti
emigracijos strategiją. Lietuva turi būti patraukli šalis gyventi
ir sugrįžti. Jeigu šito būtų galima pasiekti, emigracijos mastai
nebekeltų valstybei pavojaus. Konferencija apsvarstė platų rezoliucijos
Dėl nuoseklios valstybės politikos emigracijos procesams valdyti
projektą, kuriame konstatuojama, siūloma, siekiama... Konferencijos
rengėjai Seimo pozicija ir opozicija yra įsitikinę, jog neigiamus
procesus reguliuoti padėtų išsami valstybės politikos koncepcija
dėl emigracijos procesų valdymo, taip pat gyventojų pajamų didinimo
strategija, Vyriausybės programos pakeitimas ir įgyvendinimo priemonės
turi būti pateikti Seimui iki 2006 metų lapkričio kartu su naujojo
biudžeto projektu, atsižvelgiant į būsimąją ilgalaikę valstybės
santykių su užsienyje gyvenančiais tautiečiais strategiją. Rudenį
tikslinga surengti analogišką konferenciją emigracijos problemos
neturi būti pamirštos.
© 2006 XXI amžius
|