„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. kovo 29 d., Nr. 6 (122)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar tikrai Europa taps musulmoniška?

Česlovas IŠKAUSKAS,

politikos apžvalgininkas

Vakarų apžvalgininkai jau seniai muša būgnus dėl vieno vis stiprėjančio pavojaus: Europa pamažu tampa musulmoniška. Vėl įsižiebusiai diskusijai pretekstą davė šiaip jau nenaujas reiškinys – Kosovo statuso problema. Vasario pabaigoje Vienoje įvyko pirmas derybų tarp Kosovo albanų ir Serbijos etapas. Vadinamoji Kontaktinė grupė – Rusija, JAV, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija bei Italija, taip pat Jungtinės Tautos – tikisi, kad Kosovo statuso problemą galima išspręsti dar šiemet. Kiti analitikai teigia, jog toks optimizmas be pagrindo.

Kosovas – lakmuso popierėlis Europai

Pirmas derybų etapas, prieš kurį konfliktuojančių šalių atstovai net rankų vieni kitiems nepadavė, buvo grynai techninio pobūdžio. Šalys svarstė teisėsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, serbų dalyvavimo autonomijos veikloje problemas. Tačiau kompromisais derybose net nekvepia. Serbija sutiktų Kosovui suteikti plačią autonomiją, tačiau tik Serbijos sudėtyje. Kosovo albanai tetrokšta krašto nepriklausomybės, o jų atstovai derybose net neturi įgaliojimų tartis dėl kitų kompromisinių variantų.

Išskyrus Rusiją, kuri palaiko slavų (t.y. serbų) pusę, kitos šalys daro spaudimą Serbijai. Maskva mano, kad septynerius metus Kosove esantis taikos palaikymo kontingentas iš esmės tarnauja tam, kad albanai kuo greičiau išsikovotų nepriklausomybę. Ji tam aktyviai priešinasi, nes bijo pavojingo precendento Nepriklausomų valstybių sandraugos teritorijose: tuomet Kremliui tektų pripažinti apsišaukėliškų ir nepripažintų Padniestrės, Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, o gal ir Čečėnijos nepriklausomybę.

Bet Maskvos balsas Balkanuose jau neskamba taip garsiai, kaip sovietiniais laikais. Ji lyg ir sutinka, kad senojoje Kosovo ir Metochijos žemėje, kur gyvena mažiau negu 10 proc. stačiatikių serbų ir beveik 90 proc. musulmonų tikėjimo albanų, būtų atkurta islamo valstybė – šių dienų Osmanų imperija.

Konflikte laimi musulmonai

Rusų apžvalgininkai tvirtina, kad vietoje ES gali atsirasti abreviatūra OES (Osmanų Europos Sąjunga). Jie primena Kosovo istoriją, tiesa, istorijos faktus patempdami ant savo kurpalio. Kosovas ir Metochija – šis senasis autonomijos pavadinimas – nuo seno buvo serbų dvasinio gyvenimo lopšys. Serbai čia apsigyveno V-VI amžiuje ir netrukus priėmė krikščionybę. IX amžiuje švietėjai Kirilas ir Metodijus į Kosovą atnešė raštą. XIV amžiiuje kraštas tapo vietos gyventojų bei turkų – Osmanų užkariautojų susidūrimo arena. 1389 metais serbai pralaimėjo vadinamąjį Kosovo mūšį. Turkai vietos albanus ėmė versti į islamą, ir nuo to laiko tarp serbų ir musulmonų įsižiebė ilgus šimtmečius trunkantis konfliktas, kartais vos rusenantis, kartais įsiplieskiantis iki pilietinio karo.

Stačiatikiai gyventojai, žinoma, buvo stumiami iš aktyvios veiklos, jų nuolat mažėjo. Belgradas skelbia, kad 10 tūkst. kv. km Kosovo plote buvo 2000 stačiatikių cerkvių ir vienuolynų, dabar jų beliko kelios dešimtys. Net buvusiam Jugoslavijos diktatoriui Josifui Broz Titui prie Serbijos prijungus Kosovo provinciją, pasipriešinimas nesiliovė.

Islamiškasis užkratas plinta

Bet Kosovo precedentas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo regioninis. Apžvalgininkai seniai pastebi, kad „šliaužiantis islamas“ jau užkariavo visą Vakarų Europą. (Savo ruožtu pridursime, kad musulmoniškos tendencijos sustiprėjo ir Rytų Europos šalyse, neišskiriant nė Lietuvos.) Daugelyje tokių ES valstybių atsirado ištisi musulmonų „bantustanai“. Išeiviai iš islamo šalių kol kas taikiai kovoja dėl savo teisių ir reikalauja autonomijos, pirštu rodydami į Kosovą.

Vidurio ir Vakarų Europoje dabar yra iki 20 mln. musulmonų. Daugiausia tai imigrantai, išeiviai iš buvusių Europos imperinių valstybių kolonijų. Per 50 praėjusio šimtmečio metų Europos gyventojų padaugėjo maždaug 5 proc., bet dėl mažėjančio gimstamumo iki 2050-ųjų jų sumažės 14 proc., ir iki to meto musulmonai žemyne gali sudaryti trečdalį visų gyventojų. Jau dabar Prancūzijoje jų yra 6 mln., arba 10 proc. visų gyventojų, Vokietijoje – iki 4 mln., Didžiojoje Britanijoje – 1,5 mln., Nyderlanduose – 850 tūkstančių ir t. t. Mažiausia jų – po 10 tūkstančių – yra Baltijos šalyse ir Suomijoje. Tuo tarpu Bosnijoje ir Hercegovinoje musulmonai sudaro 40 proc., Albanijoje – 70 proc. visų gyventojų. Buvusios Jugoslavijos teritorijoje 1950-ųjų pradžioje buvo 2,1 mln. musulmonų, o dabar čia jų apie keturis milijonus.

Sava tvarka „getuose“

Daugėjant imigrantų iš arabų šalių, nuolat kyla įtampa. Pernai lapkritį Prancūzijoje nuvilniję imigrantų neramumai (per 10 dienų maištas išplito į 300 gyvenviečių) aiškiai pademonstravo, kad taikus islamiškųjų „getų“ gyvenimas netrunka pavirsti košmaru visai valstybei ir net Europai. Dabar Prancūzijoje yra apie 750 priemiesčių, kuriuose dauguma gyventojų – išeiviai iš islamo šalių. Jiems nepriimtinos vakarietiškos demokratijos vertybės, jie sunkiai asimiliuojasi su vietiniais gyventojais, socialine aplinka, jie išsaugo Korano padiktuotas elgesio ir tikybos normas, pavyzdžiui, daugpatystę, moterų žudymą „pažeidus šeimos garbę“, jie pirmenybę teikia ne vietos įstatymams, bet šariato normoms. Per praėjusį pusmetį vien Berlyno priemiesčiuose buvo nužudytos aštuonios moterys, nepaisiusios šių normų, beje, dvi iš jų buvo vokietės, išsiskyrusios su savo vyrais arabais.

Keičiasi demografinis santykis

Musulmonų imigrantai stengiasi gyventi kompaktiškose bendruomenėse. Taip jiems lengviau išsaugoti savo identitetą, o atvykėlius paprasčiau įtraukti į diasporos veiklą. Be to, ir pagrindiniai šalies gyventojai imigrantams neleidžia pakilti iš socialinės visuomenės dugno, taip juos tarsi izoliuodami ir nuteikdami prieš save. Štai Berlyno priemiestyje Kroicburge esančiose mokyklose nerasi vokiečių vaikų. Rajone gyvena nebent vokiečiai be šeimų ir neturtingi žmonės. Paryžiaus Sent Deniso departamente policija irgi nepatruliuoja, nes čia klesti nusikalstamumas ir asocialumas. Šis rajonas ne veltui vadinamas rytietišku.

Apskritai daugelyje Vakarų Europos šalių 20-30 proc. jaunimo sudaro vaikai iš imigrantų šeimų. Prancūzija po Alžyro pilietinio karo parengė imigrantų integracijos planą, tačiau atvykėliai taip ir liko už storų socialinio susvetimėjimo sienų. Pernai ši izoliacija virto imigrantų maištu.

Politinė veikla virsta radikalizmu

Tačiau musulmonų anklavai dažnai neapsiriboja vien socialinėmis reikmėmis. Jie vis dažniau virsta religinėmis-politinėmis organizacijomis arba sieja save su atvirai agresyviomis teroristinėmis sąjungomis, pavyzdžiui, „Brolių musulmonų“, „Al Qaeda“. Analitikai neneigia, kad tokie ryšiai praėjusią vasarą lėmė teroro išpuolius Londone. O šiaip jie vienijasi į Islamo organizacijų federaciją Prancūzijoje, Europos islamo organizacijų sąjungą Vokietijoje, Islamo Europos tarybą Didžiojoje Britanijoje, taip pat į Pasaulinę islamo lygą. Šios organizacijos per ES struktūras nori prastumti vadinamąją Europos regionų idėją, kai teritoriniai nacionaliniai vienetai savo ryšius palaiko be vyriausybių kišimosi. Štai kodėl Europa bijo, kad šios tendencijos dar labiau sustiprės, jei 70-milijoninė Turkija bus priimta į Europos Sąjungą. Po 10–15 metų, kai planuojama baigti derybas su Turkija dėl stojimo į ES, turkų Vokietijoje bus daugiau negu 60 milijonų – o tiek dabar šalyje yra vokiečių (tai visai įtikinama, palyginus gimstamumo rodiklius).

Bet ši politinė veikla persipina ir su radikalizmu. Musulmonų dvasininkai ragina imigrantus neužsisklęsti „getuose“, siekti europietiško išsilavinimo, netgi leidžia sudaryti mišrias santuokas, kad tik islamo idėjos įaugtų į europiečių kraują. JAV nacionalinė saugumo žvalgyba šį judėjimą vadina „politiniu islamu“ ir prognozuoja, kad pasaulyje iki 2020 metų šis judėjimas sukurs transnacionalinę struktūrą. Į islamo veiklą per religines organizacijas jau įtraukiami tūkstančiai kitų tikėjimų žmonių, Pavyzdžiui, Prancūzijoje islamą priima kasmet apie 50 tūkst. kitatikių, Vokietijoje musulmonais tapo 100 tūkst. piliečių, Italijoje – apie 50 tūkst., Didžiojoje Britanijoje – apie 10 tūkst. Apžvalgininkai net ironizuoja, kad ES nereikėtų bijoti imigrantų iš Rytų Europos antplūdžio, nes integracinę politiką aktyviai vykdo ateiviai iš musulmoniškų šalių.

* * *

Gali būti, kad stebėtojai sutirština spalvas. Trys milijonai Kosovo musulmonų dar nereiškia pavojaus visai Europai. Tačiau raudona šviesa įjungta: kas gali paneigti prognozę, kad po keliasdešimt metų kas antras sutiktas europietis nenešios parandžos, hidžabo, čia pat suklupęs gatvėje nepuls melstis Mekos kryptimi, o minia praeivių pagarbiai jo neaplenks.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija