Neaiškus žaidimas

Petras KATINAS

„Su teroristais nesiderama – jie sunaikinami“, - per visus savo šešerius valdymo metus nuolat kartoja Rusijos prezidentas V.Putinas. Aišku, pirmiausia turėdamas galvoje čečėnų laisvės kovotojus, nes visus kitus ar beveik visus dabar pasaulyje egzistuojančius terorizmo lizdus puoselėjo jo pirmtakai iš Lubiankos – KGB ir GRU. Todėl pasaulio visuomenėje ir tarp politikų kilo šokas, kai V.Putinas pakvietė į Maskvą laimėjusius Palestinos savivaldos rinkimus, JAV ir ES paskelbtos teroristinės organizacijos „Hamas“ vadovus. Ta nuostaba visiškai suprantama. Juk „Hamas“ treniruočių lageriuose netgi septynerių metų vaikai rengiami kaip teroristai-mirtininkai.

Deja, istorijoje gausu keistų dalykų. Pakanka tik prisiminti velionį Palestinos lyderį Jasyrą Arafatą, kuris paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo daugiau žinomas kaip Nobelio taikos premijos laureatas. Bet juk Arafatas pasaulinio masto figūra tapo tik dėl savo teroristinės veiklos prieš Izraelį. 1995 metais, vos tik sužinojęs apie Nobelio taikos premijos paskyrimą J.Arafatui, būsimasis Izraelio premjeras Arielis Šaronas pareiškė: „Nuo nacistų laikų aš nežinau nė vieno tokio, ant kurio rankų yra tiek daug žydų kraujo, kaip ant Arafato“. Šis A.Šarono pareiškimas, deja, buvo geriausias komplimentas J.Arafatui daugelyje arabų šalių.

Iš pradžių, 1959 metais statybos firmos šeimininkui J.Arafatui įkūrus FATH judėjimą, jis negalėjo pasigirti jokiais laimėjimais. 1965-aisiais Arafato pradėtos diversijos prieš Izraelį sužlugo. Tačiau vėliau FATH pradėjo prieš Izraelį partizaninį karą. J.Arafato smogikai sprogdino geležinkelius, vandentiekio linijas, žmonių susibūrimo vietas. Tik dėl tokių „žygdarbių“ 1969 metais J.Arafatas tampa kelių palestiniečių grupuočių – Palestinos išsivadavimo organizacijos – šefu. Po to teroras prieš Izraelį dar labiau sustiprėjo. Pavyzdžiui, 1974-aisiais PIO smogikai pagrobė didelę grupę Izraelio moksleivių. Buvo šaltakraujiškai nužudyti 22 vaikai, daugiau kaip 50 sužeista. Dargi dabartinis Palestinos prezidentas Mahmudas Abasas, kuris Vakaruose laikomas vos ne taikos balandžiu, irgi yra prisidėjęs prie teroro. 1972 metais, kai per Miuncheno olimpiadą buvo nužudyta vienuolika Izraelio sportininkų, M.Abasas buvo atsakingas už šios operacijos finansinį aprūpinimą. Apie tai 2002 metais Niujorke išleistoje knygoje „Palestiniečių teroristo memuarai“ rašė vienintelis išvengęs Izraelio keršto šio teroristinio akto dalyvis Muchamedas Oudechas. Dėl teisingumo reikia pasakyti, kad M.Abasas nedalyvavo ir neorganizavo teroro išpuolių, o Palestinos išsivadavimo organizacijoje buvo atsakingas už kadrų ir ideologinius-politinius reikalus. Buvo savotiškas vyriausiasis J.Arafato politrukas. Tai jis parašė knygą „Slaptieji nacizmo ir sionizmo ryšiai“.

Tiesa, 1993 metais Arafatas ir Abasas pripažino Izraelio egzistavimo teisę ir oficialiai atsisakė terorizmo. Vakarai taip buvo sujaudinti vaizdais, kai Arafatas spaudžia ranką tuometiniam Izraelio premjerui I.Rabinui, kad šiai politikų porai įteikė Nobelio taikos premiją. Daugeliui buvo aišku, kad PIO tik pakeitė taktiką. Kai Izraelis padarydavo tam tikrų nuolaidų, PIO pareikalaudavo naujų ir jų negavusi vėl imdavosi teroro. Velionis Arafatas to pernelyg ir neslėpė. Savo kalbose musulmoniškų šalių auditorijai jis ne kartą pabrėždavo, kad apgauti priešą, sulaužyti pasirašytus susitarimus nėra nuodėmė. Taigi didelių skirtumų tarp Palestiną valdžiusios Arafato-Abaso FATH ir „Hamas“ ne taip jau daug. Dabar, po „Hamas“ pergalės Palestinoje, Izraelis ir Vakarai skelbia apie finansinės pagalbos nutraukimą Palestinos autonomijai. Tačiau „Hamas“ kasa tuščia tikrai neliks. Pirmiausia tą kasą dosniai papildys Iranas, nors radikalieji Teherano mulos dosniai remia dar radikalesnį už „Hamas“ „Islamo džihadą“. Tuo labiau kad Iranas dėl išaugusių naftos kainų pinigų turi per akis. Finansų pagalbą suteiks ir Persijos įlankos šalių naftos šeichai. Nors jie skelbiasi Amerikos draugais, tačiau privalo skaitytis su savo pavaldiniais, esančiais „Hamas“ pusėje.

O „Hamas“ pergalę lėmė ne tiek priešiškas požiūris į Izraelį, kiek korupcijoje paskendusi Palestinos autonomijos vadovybė. Pasak amerikiečių žurnalo „Forbes“ analitikų, velionis Arafatas užėmė 6-ąją vietą pagal korupcijos mastą ir sukauptą turtą tarp viso pasaulio despotų. „Revoliucijos vyras“ tarptautinių organizacijų skiriamas lėšas pasisavino nesivaržydamas. Jo asmeninis turtas vertinamas milijardu dolerių, o Paryžiuje gyvenanti J.Arafato žmona Sucha kas mėnesį iš Palestinos autonomijos biudžeto gaudavo 100 tūkst. dolerių „stipendiją“. Todėl natūralu, kad palestiniečiai balsavo už „Hamas“, kurio lyderiai skelbia (tą, beje, pripažįsta ir amerikiečiai), kad 80 proc. savo lėšų nukreipia labdarai ir kitoms socialinėms reikmėms.

Tad kam gi Kremliui prireikė flirto su „Hamas“? Pirmiausia todėl, kad Maskva Artimuosiuose Rytuose vadovavosi politika „dėti kiaušinius į vieną krepšį“. Jeigu besikuriant Izraelio valstybei 1947-aisiais ir 1948-aisiais pirmajame jo kare su arabais Stalinas palaikė Izraelį, tai 1967 metų kare situacija radikaliai pasikeitė. Brežnevas tada net nutraukė su Tel Avivu diplomatinius santykius, o Maskva keliems dešimtmečiams tapo „geriausiu palestiniečių ir visų progresyvių arabų“ drauge bei rėmėja. Dabartinis Palestinos prezidentas M.Abasas, Maskvos Tautų draugystės universiteto aspirantas, mokė teroristus „kovoti su sionistais“ ir rašė „nemirtingus“ kūrinius apie slaptus nacistų ir sionistų ryšius. Ir ne tik. Pavyzdžiui, vienas palestiniečių lyderių Abu Abasas 1971 metais Solnečnogorsko teroristų rengimo lageryje su pagyrimu baigė karinio parengimo „mokslus“. O 1985-aisiais šis tikruoju marksistu save vadinęs Abu Abasas su grupe smogikų užgrobė Italijos kruizinį laivą „Akile Lauro“ ir darbais įrodė savo „antisionistinę“ orientaciją. Asmeniškai nužudė prikaustytą prie invalido vežimėlio amerikiečių turistą – žydą Leoną Klinghoferį ir jo kūną žmonos akivaizdoje įmetė į jūrą rykliams.

1991 metais baigiantis savo valdymui M.Gorbačiovas atkūrė diplomatinius santykius su Izraeliu, tačiau per pastaruosius 15 metų Kremlius beveik neturėjo įtakos Artimuosiuose Rytuose, ypač Palestinos klausimu.

Ir štai dabar KGB pulkininkas prezidentas V.Putinas, pakviesdamas „Hamas“ vadovus į Maskvą, akimirksniu tapo aktyviu žaidėju Artimųjų Rytų pokeryje. Pasak politikos analitikų, toks V.Putino žingsnis gali atnešti naudos ne tik „Hamas“, bet ir Rusijai. „Hamas“ gali palaužti tarptautinę izoliaciją ir išsikovoti Vakarų pripažinimą kaip teisėta Palestinos valdžia. Rusijai toks žingsnis padės žymiai sustiprinti savo pozicijas islamo pasaulyje. Galimas dalykas, kad „Hamas“ lyderiai, Maskvos „tautų draugystės“ universiteto ir karinių lagerių auklėtiniai, atsisakys savo pagrindinio tikslo: sunaikinti Izraelio valstybę. Tačiau jeigu „Hamas“ ir nežudys žydų, tai dar su didesniu įniršiu darys, pavyzdžiui, „Islamo džihadas“, kurį visokeriopai remia Iranas. O Izraelio gyventojams nėra jokio skirtumo, kokia organizacija pavers jų gyvenimą pragaru.

Oficialūs Kremliaus pareigūnai, teisindami V.Putino politiką „Hamas“ ir Palestinos, arabų šalių bei Izraelio atžvilgiu, aiškina, kad tokia politika, jeigu ir nepagerins situacijos Artimuosiuose Rytuose, tai jau bent nepablogins. Tačiau žinomas Rusijos politologas M.Rostovskis įspėja, kad rizika labai didelė. Pasak M.Rostovskio, jeigu „Hamas“ neatsisakys savo tikslų nušluoti Izraelį, tai V.Putino draugai Vakaruose nedvejodami „ims karti ant Kremliaus visus šunis“.

© 2006 „XXI amžius“