„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2006 m. balandžio 12 d., Nr. 7 (124)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dykaduonių „revoliucija“

Prieš darbo įstatymo reformą
Prancūzijoje protestuoja
tūkstančiai studentų, moksleivių
ir prie jų prisišliejusių
chuliganų gaujų
Reuters nuotrauka

Prancūzijoje, kur jau kelinta savaitė maištauja dešimtys ir šimtai tūkstančių studentų, moksleivių ir prie jų prisišliejusių chuliganų gaujų, tam siautėjimui galo ilgai buvo nematyti. Teigiama, kad 25 proc. Prancūzijos jaunimo – bedarbiai. Tai kur kas daugiau nei kitose ES valstybėse. Prancūzijoje išvystyta ekonomika labai susijusi su įvairiausiomis socialinėmis garantijomis. Deja, nieko nėra amžina. Tos socialinės garantijos tapo dideliu stabdžiu šalies ekonomikos vystymuisi. Pasak vieno Vakarų ekonomikos specialisto, dabar tiktai beprotis gali atidaryti savo įmonę Prancūzijoje. Juk tokiam reikės mokėti didžiules sumas į įvairiausius socialinius fondus, nepateisinamai dideles algas savo darbuotojams. Kartu nieko negalint padaryti tiems darbuotojams, kurie dirba atmestinai arba tiktai „dėl akių“. Kita vertus, dirbantieji gali bet kada surengti streiką. Ir ne todėl, kad įmonėje ar įstaigoje blogi reikalai, o todėl, kad jiems streikuoti įsako profsąjungos, kurių lyderiai vadovaujasi savo interesais, arba tam tikrų politinių jėgų užsakymu. Tačiau darbdaviai negali net nubausti apsileidusio ar nevykdančio savo pareigų darbuotojo, jau nekalbant apie jo atleidimą iš valstybinės įmonės ar įstaigos. Tai praktiškai neįmanoma. Panaši padėtis ir privačiose įmonėse. Norint atleisti tinginį ar brokdarį reikia didžiulių išlaidų, daugybės teisminių procedūrų ir t.t. Todėl visai neatsitiktinai „prakeikti kapitalistai“ esant tokiai situacijai perkelia savo įmones į kitas šalis, kuriose socialinis režimas normalesnis. Aišku, tokiose šalyse, kaip JAV, Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, atlyginimai didesni nei prancūzų ir bedarbių beveik nėra. Ir iš bedarbių pašalpų gyvena tik tie, kurie niekada ir jokiomis aplinkybėmis dirbti nenori. Kitaip tariant, nedirba „iš principo“.

Tai kokia gi darbo įstatymų reformos esmė, kurią pasiūlė premjeras Dominykas de Vilpenas ir patvirtino Prancūzijos parlamentas? O esmė ta, kad pakeistų darbo įstatymus, kurie faktiškai žlugdo šalies ekonomiką. Jeigu nauji darbo įstatymai būtų pakeisti, tai įmonės vadovas ar savininkas priimdamas darbuotoją gali per pirmuosius dvejus jo darbo metus jį atleisti, jeigu jis dirba blogai. Ką visa tai reiškia? Pirmiausia darbdaviai nustos bijoti priimti į darbą jaunimą, kuris paprastai neturi ne tik darbo įgūdžių, bet ir nuolat maištauja. Tačiau pirmieji darbo metai – ne tiktai darbas, bet ir profesijos įgūdžių įgijimas. Firma, aišku, suinteresuota pasilikti gerai dirbančius. Tačiau jeigu naujai priimtas darbuotojas tinginiauja, ištisomis valandomis plepa telefonu, tai darbdavys galėtų jį atleisti be jokių iki šiol galiojančių teisminių procedūrų. Taigi D. de Vilpenas faktiškai atvėrė fabrikų, įmonių ir įstaigų duris jaunimui, norinčiam dirbti. Iškart prancūzų studentai premjero reformą sutiko netgi gana palankiai. Bet labai greitai tarp jaunimo atsirado būriai agitatorių. Esą kodėl gi dvejus metus darbovietėje bus ribojamos jaunų žmonių socialinės garantijos. Tiksliau, atimta teisė tinginiauti. Svarbiausia tai, kad tarp tų agitatorių buvo daugiausia universitetų rektoriai, profesoriai, dėstytojai, pašaukti diegti jaunimui pagrindines moralines ir pilietines vertybes. O jie tapo didžiausiais neramumų kurstytojais, nuolat ragindami studentus ir moksleivius išeiti į gatves.

Čia būtų pravartu pažymėti apie Prancūzijos švietimo sistemos ypatumus. Švietimas Prancūzijoje daugiau nei demokratiškas ir beveik nemokamas. Tapti universiteto studentu gali faktiškai kiekvienas, gavęs brandos atestatą (kaip ir Lietuvoje). Studentai, baigę universitetus, neįgyja aukštos kvalifikacijos, kas būtina realiame gyvenime. Todėl neatsitiktinai į penkerius metus krimtusį mokslus universiteto absolventą darbdaviai žvelgia kaip į įkyrų išlaikytinį, kurį pirmiausia reikia išmokyti dirbti konkretų darbą. Be studentų, į šio pavasario riaušes įtraukti ir mokiniai, kurie, sukurstyti savo mokytojų, gavo progą pasiautėti gatvėse, deginti ir daužyti automobilius, faktiškai nesuvokdami, kodėl jie taip daro.

Beje, mokyklos ir universitetai Prancūzijoje visada buvo ir yra įvairių partijų – socialistų, komunistų, anarchistų – citadelės.

Paradoksalu tai, kad pakliuvus į valstybinę tarnybą, tapus mokytoju ar universiteto profesoriumi arba dėstytoju, niekas negali jų atleisti iš darbo ir jie sulaukę 55 metų išeina į pensiją, kurios daugiau negu pakanka ne tik normaliam pragyvenimui, bet ir pramogoms.

Bet kai tik kas nors užsimoja bent kiek sumažinti tas privilegijas, jie bemat organizuoja protesto demonstracijas, pirmiausia įtraukdami į jas savo „auklėjamą“ jaunimą – studentus ir moksleivius. O sukelti ant kojų jaunimą labai lengva, pirmiausia teigiant, kad jie yra kovotojai „už teisybę“.

Negalima pamiršti ir to, kad Prancūzijoje gyvena daugybė išeivių iš arabų šalių ir Afrikos. Dauguma jų vos susikalba prancūziškai, skaityti beveik nemoka ir nenori mokytis, o į mokyklas vaikus vis tiek siunčia, bet tiktai todėl, kad už tai gauna nemažas socialines išmokas. Prancūzijoje galioja labai griežtas įstatymas – išeivių šeima, neleidžianti į mokyklas savo vaikų, išmokų negauna. Todėl išeivių vaikai visiškai nesimoko, sėdi kiekvienoje klasėje po dvejus trejus metus, savavaliauja. Pastaruoju metu Prancūzijos mokytojai nebežino ko griebtis ir teigia, kad kiekvieną dieną jie eina į mokyklą tarsi į fronto pirmąsias linijas. Taigi imigrantų vaikai, neblogai gyvenantys iš valstybės išmokų, muša ne tik savo bendraklasius, bet ir mokytojus. Neatsitiktinai tokiose mokyklose jau įsteigti policijos postai.

Nepilnamečiu Prancūzijoje laikomas vaikas iki 18 metų. Ir iki tol jis privalo mokytis. Pagal premjero D. de Vilpeno projektą, ta nuostata privalo būti pakeista. Tai yra jau nuo 14 metų paauglys gali mokytis konkrečios specialybės. Dargi gauti už tą mokymąsi nemažas valdžios stipendijas. Tai, be abejo, sumažintų įtampą vadinamuosiuose karštuose Prancūzijos miestų priemiesčiuose, kur gyvena daugybė imigrantų. Neramumų kurstytojai tokį premjero siūlymą paskelbė antidemokratišku. Premjeras varo keturiolikmečius dirbti! Ir kurstytojai tuo naudojasi. Taigi kuo baigsis dabartiniai neramumai? Jeigu masinių riaušių organizatoriai pasieks, kad premjero D. de Vilpeno reformos, tiesiog būtinos Prancūzijai, bus atšauktos, tai nieko gera šaliai ir jos šlubuojančiai ekonomikai neduos. Aišku, maištininkai pasiskelbs didvyriais. Tačiau iš tiesų tais „didvyriais“ tik pasinaudoja tam tikros politinės jėgos, kaip pėstininkais savo sugalvotame neaiškiame žaidime.

Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas paskelbė, kad jis nusprendė ginčijamą įstatymą pakeisti planu priemonių, skatinančių jaunuolių, susiduriančių su dideliais sunkumais, profesinį įdarbinimą. O premjeras D. de Vilpenas pranešė paskelbsiąs naują įstatymo projektą. Bet koordinacinis Prancūzijos studentų susirinkimas balsavo už tai, kad, net panaikinus įstatymą, mobilizacija būtų tęsiama.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija