Apžavėjimai iš Rytų
Petras KATINAS
Kaip žinoma, neseniai Vilniuje vykusiame tarptautiniame
forume Europa-Rusija dalyvavęs labai didelę įtaką Kremliuje turintis
Rusijos prezidento patarėjas Europos Sąjungos reikalams Sergejus
Jastržembskis įsakmiai patarė Lietuvos valdžiai pamiršti bet kokią
kompensaciją už okupacijos metų žalą. Dar daugiau, ir būdamas Vilniuje,
ir grįžęs į Maskvą S.Jastržembskis kalbėjo, jog dar neaišku, kas
kam skolingas. Jis leido suprasti, kad rusai, atitraukdami nuo savo
burnų vos ne paskutinį kąsnį, toje Pribaltikoje statė didžiules
gamyklas ir fabrikus, o štai dabar tie nedėkingi pabaltiečiai dar
drįsta reikalauti kažkokių kompensacijų už teisėtai įvykdytą okupaciją.
Aišku, S.Jastržembskis nepasakė, kad dauguma tų gigantiškų gamyklų
buvo niekam nereikalingos. Pagaliau Rusija ir šiuo metu, kaip ir
Sovietų Sąjungos laikais, pardavinėja tiktai žaliavas. Na, dar ir
ginklus. Bet ginklų gamyklose visi staklynai vien iš Vakarų šalių.
Taigi ir čia nesueina galas su galu. Ir dar įdomių dalykų prišnekėjo
Rusijos prezidento specialusis atstovas. Pripažinęs, kad Europos
Sąjunga Rusijai yra partneris Nr. 1 ir ES šalims tenka daugiau kaip
50 proc. viso Rusijos eksporto, S.Jastržembskis pažymėjo, jog Rusija
yra jaunos demokratijos šalis su savo specialiais niuansais. Kokie
tai niuansai, savaime suprantama, jis nepaaiškino. Rusija siekia
grįsti savo santykius su visomis šalimis, besiribojančiomis su Rusija,
ir pirmiausia išnaudoti savo geopolitines galimybes, sakė S.Jastržembskis.
Tos geopolitinės galimybės daugiau negu aiškios: per savo energetinius
resursus užvaldant artimojo užsienio svarbiausias ekonomikos sritis
paversti tas šalis Maskvos satelitais ir vasalais. Dar daugiau,
Kremliaus atstovas išdėstė, kad Europos Sąjunga esą nepribrendo
tam, kad vykdytų su Rusija vieningą ir palankią politiką Rusijos
atžvilgiu. Emisarui pirmiausia užkliuvo tai, jog ES neturi bendros
gynybos politikos. Štai čia ir išlenda yla iš maišo. Juk Kremlius
jau seniai postringauja apie bendrą gynybos politiką. O bendra politika
būtų tokia: Rusija toje bendroje ES gynybos sistemoje grotų pirmuoju
smuiku ir pirmiausia ta sistema būtų nukreipta prieš JAV.
Tokiai Maskvos politikai pritarė buvęs Vokietijos
kancleris G.Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, pretendavęs
į legendinio Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio laurus, kuris
susilaukė Maskvos pagyrimo už tai, kad pasitraukė iš NATO karinių
struktūrų. Kada Europos Sąjunga vieningai kalbės apie bendrą užsienio
ir gynybos politiką, tada ir bus galima kurti naujus dvišalius santykius
su Rusija, dėstė S.Jastržembskis. Dar pridūrė, kad Europos Sąjunga
jokiu būdu neturi skelbti, jog tokios valstybės kaip Ukraina ir
Baltarusija privalo pasirinkti ar ES, ar Rusiją, ir kad artimasis
užsienis yra ir bus tiktai Rusijos įtakos zona. Beje, kalbėdami
apie Europos Sąjungą Kremliaus politikai demonstratyviai nepriskiria
Baltijos valstybių ES. Tarsi jų ir nebūtų bendrijoje.
Rusijos informacijos agentūros, ypač Baltijos
šalių reikalais užsiimanti informacijos agentūra Regnum bemat
išplatino ne tik S.Jastržembskio samprotavimus, bet ir pasigriebė
Lietuvos politologo bei istoriko Česlovo Laurinavičiaus labai teisingas
mintis, jog Lietuva neturi net užsiminti apie kompensaciją už okupacijos
žalą. Esą Č.Laurinavičius įsitikinęs, kad Lietuva, reikalaudama
kompensacijos, kaišo pagalius į ES ir NATO ratus, taip trukdydama
šioms organizacijoms nuoširdžiai draugauti su Rusija. Regnum cituoja
Č.Laurinavičiaus žodžius, jog tuo metu, kai visas pasaulis nieko
daugiau ir netrokšta, tik draugauti su Rusija, Lietuva viena kursto
įtampą. Ir tai, pasirodo, liečia ne tik Rusiją, bet ir Baltarusiją.
Č.Laurinavičiaus teigimu, A.Lukašenką galėjo pulti ir kritikuoti
politologai, žurnalistai, nevyriausybinės organizacijos, bet tik
ne atsakingi valstybės pareigūnai, tarp jų ir Prezidentas. Mat nė
vienas Vakarų valstybės vadovas neleido sau kritikuoti A.Lukašenkos
režimo, nes, pasirodo, tokios yra tarptautinio mandagumo normos.
Taigi Rusijos išliaupsintam mūsų istorikui betrūksta tiktai kokio
nors rusiško medalio ar ordino, o gal net kunigaikščio titulo. Vienai
tokiai juk suteikė.
Dar didesnių liaupsių iš Maskvos susilaukė Lietuvos
Seimo narys Bronius Bradauskas. Irgi už A.Lukašenkos gynimą. Negana
to, Rusijos laikraščiai gąsdina, kad Lietuva ketina uždrausti Lukašenkos
režimo valdininkams įvažiuoti į Lietuvą. Ir ne tik jiems, bet ir
kone visiems baltarusiams. Be šių nesąmonių, skelbiama, jog Baltarusijos
opozicijos veikėjai, pavadinti revoliucijos instruktoriais, už
ES ir amerikiečių fondų pinigus puikiai gyvena Lietuvos kurortų
poilsio namuose bei sanatorijose. Negana to, užsimenama, jog Minsko
kantrybė gali trūkti, ir jis atsisakys vežti krovinius per Lietuvos
teritoriją ir Klaipėdos uostą. Teigiama, kad tokiu atveju Lietuvos
biudžetas negautų net 30 proc. pajamų. Taigi kritikuoti A.Lukašenkos
režimo nevalia, nes, žiūrėk, Maskva supykusi ir kokį dujų ar naftos
čiaupą užsuks.
B.Bradausko laurai šlovinant Rusiją neduoda ramybės
ir naujosios partinės nomenklatūros atstovui Seimo nariui Algirdui
Paleckiui. Jeigu tėtušis, sėdėdamas Europarlamente, irgi nepraleidžia
progos užtarti skriaudžiamosios Rusijos, tai sūnelis tą daro Lietuvoje.
Viename dienraštyje jis nuolat skelbia komentarus, kaip blogai elgiasi
Lietuva, esą eksportuojanti revoliucijas į Ukrainą, Baltarusiją,
mintyse turėdama ir Rusiją. Pasirodo, tas pragaištingas darbas
vykdomas jau septyniolikti metai. Rusija puikus objektas mūsų
mozėms ir kitiems pamokslautojams, kai kuriems isteriškiems istorikams,
patriotizmo asams (o patriotizmas, kaip žinoma, yra dažno niekšo
paskutinis prieglobstis), kurie lankėsi toje šalyje tik kokiais
1985 metais, bet postringauja taip, tarsi gyventų joje nuolat (...)
Jeigu gretimos šalys tokios skirtingos, kad negali priklausyti vienai
sąjungai, protinga bent jau mažinti konfliktiškumą, savo realistinį
požiūrį į Rusiją aiškina A.Paleckis. Jeigu valdžioje sėdintys nomenklatūrininkai
patriotus vadina idiotais, tai šis, uoliai sekdamas savo senelio
pėdomis, patriotus vadina niekšais. Tai jau ne cinizmas ar dviprasmybė,
o atviras kolaboranto šūkis, kaip ir pamąstymai, jeigu jau negalime
būti vienoje sąjungoje. Su kuo planuoja susijungti A.Paleckis,
pasakyta daugiau negu aiškiai. Kita vertus, kyla abejonės A.Paleckio
deklaruojamu Rusijos pažinimu. Reikėtų manyti, jog nuvykdamas į
išdailintą Maskvą, kad ir dažnai, vargu ar jis pažįsta visos dabartinės
Rusijos ekonominę būklę. Įdomu, kaip tokius savo jaunojo partiečio
pareiškimus vertina partijos vadas ir Premjeras.
Pastarosiomis dienomis Lietuvą užsipuolė ne tik
Rusija. Unisonu su Maskva prabilo ir Tel Avivas. Abu nepatenkinti
Lietuvos teismo sprendimu nepasodinti už grotų žydų genocidu apkaltinto
85 metų buvusio policijos valdininko Algimanto Dailidės, nors mūsų
prokurorai bei teisėjai konkrečiai ir neįrodė šio žmogaus kaltės.
Mat protestuotojai iš Tel Avivo ir netgi Vašingtono savo kaltinimus
lietuvių žydšaudžiams pateikia daugiausia remdamiesi KGB klastotėmis
bei sovietiniais metais išleistais dokumentų rinkiniais apie buržuazinių
nacionalistų nusikaltimus. To šmeižto prieš lietuvių tautą Lietuvos
TSR KGB paleido po visą pasaulį devynias galybes (beje, dabar
tą patį labai aktyviai daro laikraštis, save sutrumpintai pristatantis
KK), o uoliausias žydšaudžių persekiotojas Efraimas Zurofas netgi
neslepia, jog ta čekistinė makulatūra yra vertingi įrodymai. Kita
vertus, kam kalbėti, o kam geriau patylėti. Juk ne kas kitas, o
Izraelis net nesiteikia atsakyti į Lietuvos reikalavimą išduoti
čekistinį žudiką Nachmaną Dušanskį, ramiausiai gyvenantį Izraelyje.
Beje, ne vien N.Dušanskis prisiglaudė pažadėtoje žemėje. Ten yra
ir daugiau panašių veikėjų. Įdomiai žinias apie Dušanskį pateikė
1966 metais išleista Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.
Verta pacituoti: Dušanskis Nachmanas g. 1919 12 29 Šiauliuose
revoliucinio judėjimo didvyris. 1933 m. baigė 6 klases Šiaulių gimnazijoje.
Nuo 1934 m. LKJS narys ir sekretorius. 1936-aisiais suimtas ir
1937-aisiais Šiauliuose nuteistas 4 metus kalėti. 1940-aisiais išėjo
iš kalėjimo, įstojo į Komunistų partiją, dirbo Valst. saugumo komitete
Šiauliuose. Didžiojo tėvynės karo metu Raudonosios armijos karys.
Po karo administracinis darbuotojas (pagal sovietinių enciklopedijų
įslaptinimo formą reikšdavo KGB darbuotojas). Tiesa, kažkodėl
šiam NKVD-KGB žmonių kankintojui ir žudikui nebuvo suteiktas LSSR
nusipelnusio kultūros darbuotojo vardas. Kitiems čekistams tokie
kultūrininko vardai būdavo suteikiami. Nieko sau kultūros veikėjai!
Mūsų Vyriausybės vadovas, iš anksto pareiškęs,
jog neprisiima atsakomybės dėl ES struktūrinės paramos 2007-2013
metais dalijimo skaidrumo, per Vyriausybės spaudos tarnybą paskelbė,
kiek ir kam bus skirta tos paramos. Galima priminti, kad struktūrinė
parama Lietuvai per septynerius metus sudarys 20,62 mlrd. litų.
Pasirodo, paramą daugiausia administruos darbiečių ministrų vadovaujamos
Ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos. Taigi rusų oligarchas gali
būti patenkintas. Tiesa, Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime
teigiama, jog šiuo metu vyksta detalių veiksmų programų rengimo
darbai, sudaryta net vienuolika darbo grupių ir t.t. Tačiau galima
neabejoti, jog tos darbo grupės padarys viską, ko reikia valdančiajai
grupuotei ir jos giminėms bei draugeliams. Argi pirmas kartas?
Dienraščiuose, kad ir kaip būtų keista, pirmiausia
užsiimančiuose bulvariniu skaitalu, pasirodė didžiulis Rusijos Lukoil
koncerną liaupsinantis straipsnis. Jame užsipuolami tie, kurie sprendžiant
Mažeikių naftos likimą esą pernelyg daug dėmesio skiria politiniams
aspektams. Naiviems lietuviams aiškinama, jog suformuota nuomonė,
kad Lukoil yra Kremliui lojali kompanija, neturi jokio pagrindo...
Čia tai jau bent naujiena! O Premjero bičiulis Lukoil Baltija
generalinis direktorius Ivanas Paleičikas aiškino, jog Lukoil
nuėjo ilgą kelią nuo rusiškos kompanijos iki tarptautinės korporacijos.
Pasirodo, suomiai, prancūzai, netgi amerikiečiai tiesiog džiūgauja,
kad Lukoil atsirado jų naftos produktų rinkoje. Taigi geresnio
Mažeikių naftos savininko bei šeimininko ir būti negali. Tiktai
įdomu, kiek tūkstančių Lukoil numetė mūsų bulvariniams laikraščiams
už tokią reklamą.
Ko jau ko, o Rusijos reklamuotojų atsirado per
akis. Ir ne tik savų. Vilniaus forume Europa - Rusija dalyvavo
ir labai aktyviai reiškėsi vienas Rusijos imperijos atkūrimo šauklių,
Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis tarybos prie
Rusijos prezidento direktorius Modestas Kolerovas. Sukvietęs į Rusijos
ambasadą Lietuvoje gyvenančius savo tautiečių aktyvistus, šis Kremliaus
kultūrologas aiškino Rusijos valstybinę politiką apie savo tėvynainius,
kurie, subyrėjus SSRS, liko gyventi buvusiose respublikose. Pasirodo,
M.Kolerovas netgi prof. V.Landsbergį priskyrė prie sootečestvinikų.
Mat pagal šį specialistą, visi SSRS piliečiai yra tėvynainiai. Paklaustas,
kaip jis mano sustabdyti revoliucijas NVS šalyse, M.Kolerovas atsakė,
jog tai galima padaryti kultūros ir dvasingumo pagalba. Taigi
kuo daugiau buvusių kolonijų gyventojams bus įdiegta rusiškos kultūros
ir rusiško dvasingumo, tuo labiau jie šliesis prie Rusijos. Pastaruoju
metu Lietuvoje šis rusiškos kultūros ir dvasingumo planas vykdomas
ypač uoliai. Dargi skatinant tėvynainio vadovaujamai Kultūros
ministerijai. Beveik nebūna dienos, kai Lietuvoje nesilankytų rusiško
popso žvaigždės bei panašūs kultūros skleidėjai. Ir kodėl gi
neskleisti, jeigu ne kokie nors buvę partijos sekretoriai, bet pats
Seimo NATO reikalų komiteto pirmininkas Vaclav Stankievič užsipuolė
nesusipratusius kolegas, kurie neva siekia bloginti santykius
su Minsku ir Maskva, be kurių Lietuva neišgyvens...
Vyriausybės paskelbtoje 2005 metų veiklos ataskaitoje
jau nėra nė žodžio apie grėsmes nacionaliniam saugumui ir net neužsimenama,
kokios užsienio bendrovės ir valstybės kelia tą grėsmę. Tuo tarpu
2004 metų Vyriausybės atskaitoje buvo aiškiai pasakyta, kad pavojų
valstybės saugumui kelia pernelyg didelė priklausomybė nuo vienintelio
energijos ir strateginių žaliavų tiekimo šaltinio Rusijos. Buvo
pabrėžta, kad Rusijos bendrovė JS Rossiji visiškai kontroliuoja
lietuviškos elektros energijos eksportą ir jo sąlygas. Tiesa, Premjeras
jau po 2004 metų Vyriausybės ataskaitos paskelbimo paskubėjo pareikšti,
kad jokių grėsmių nėra. 2005 metų ataskaitoje jau net neužsimenama
apie priklausomybę nuo Rusijos ir jos keliamas grėsmes. Premjeras
A.Brazauskas arogantiškai konstatavo, kad Vyriausybė nemato jokių
grėsmių. Tiesa, A.Brazauskas pripažino, kad nenorima pykinti ir
erzinti Rusijos, nes tas nuolankus linkčiojimas Maskvai, pasirodo,
yra mūsų užsienio politikos prioritetas, todėl nereikia jokių demaršų.
Kaip ir įprasta, Vyriausybės atskaitoje A.Brazauskas
giriasi didžiuliais laimėjimais, tačiau nepamini jokių trūkumų.
Žodžiu, įprasta nuo sovietmečio nomenklatūrinė ataskaita. Nors verslininkai
tą ataskaitą įvertino gana skeptiškai, kaip ir pažadus ateičiai.
Jie teigia, jog tie pažadai nieko verti, nes 2008 metais nebebus
valdžioje nei A.Brazausko, nei atskaitą rašiusių asmenų, taigi,
kaip visada, nebebus atsakingų nei už pasiektus nuopelnus, tuo
labiau už pažadus.
Kremliaus žlugdomos Jukos bendrovės direktorių
tarybos pirmininkas V.Geraščenka pareiškė, jog A.Brazauskas ir jo
Vyriausybė sąmoningai ir specialiai vilkina sandorį su Jukos dėl
Mažeikių naftos akcijų išpirkimo, laukdama Kremliaus nurodymų.
O Kremlius Mažeikių kąsnį rengiasi sukramtyti netrukus. Įdomu, kad
šiomis dienomis Rusijos laikraštis Profil paskelbė, jog Vakarų
bankai pardavė Jukos skolas Rosneft kompanijai. Vadinasi, pasak
šio laikraščio apžvalgininkės Jekaterinos Fokinos, kaip pasidalyti
Jukos turtą Rosneft dabar derasi tiktai su kitu Rusijos monstru
Gazprom. Taip pat ir Mažeikių naftą. Kitame Profilio numeryje
skelbiama apžvalgininkės Inos Selivanovos publikacija Rusai nepasiduoda
(Russkije ne sdajutsia). Jame rašoma: Ignalinos atominė elektrinė,
kuri 2009 metais bus uždaroma pagal ES reikalavimus, dirba pačių
galingiausių pasaulyje branduolinių reaktorių RBMK-1500 dėka. Tai
Černobylio tipo reaktoriai. Lietuvos spaudoje buvo rašoma, kad naujasis
Lietuvos Ignalinos AE reaktorius būtinai bus tik Vakarų gamybos.
Tačiau Lietuvos ūkio ministerija to nepatvirtino. Šaltinis Rosatomi
pažymėjo, jog panaši situacija buvo Vengrijoje ir Bulgarijoje, kur
irgi buvo kalbama apie vakarietiškus branduolinius reaktorius. Tačiau
modernizuoti Vengrijos atominę elektrinę Pakš ir Bulgarijos AE
buvo patikėta rusų kompanijai. Vadinasi, buvo pasirinkti rusų reaktoriai.
Apie tolesnį branduolinio kuro tiekimą Ignalinos AE pranešė vienintelis
to kuro monopolinis tiekėjas Rusijos TVEL.
Taigi išpūstas valdančiosios koalicijos burbulas,
kad pastačius naująjį Ignalinos AE reaktorių būtume mažiau priklausomi
nuo Rusijos, irgi, pasirodo, yra skirtas tik plačiam naudojimui.
© 2006 XXI amžius
|