Kam ir koks KGB palikimo įvertinimas yra reikalingas

Petras RAGAUSKAS

Praėjusią savaitę Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „KGB palikimas Baltijos šalyse: politika, liustracija, istorija“ buvo nagrinėjami komunistinių režimų represinio aparato (KGB, Stasi, UB) išviešinimo sunkumai, apžvelgti pasiekimai atskirose pokomunistinėse valstybėse. Pranešimus skaitė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos specialistai, dirbantys komunistinio saugumo darbuotojų liustracijos srityje. Plačiau apie konferenciją rašysime penktadienio numeryje ir kai kuriuos pranešimus publikuosime trečiadienio numeriuose. Dabar spausdiname konferencijoje pateiktą Petro Ragausko pranešimą, kuriame nagrinėjamas visų KGB dokumentų išviešinimo būtinumas.

Tema pakankamai plati. Todėl apsiribosiu dalies KGB palikimo – slapto bendradarbiavimo ir slaptųjų bendradarbių – vertinimo problema. Manau, šis palikimas mūsų visuomenėms yra pats svarbiausias.

Deja, ir susiaurinus temą, atsakymas į joje formuluojamą klausimą paprastas tik vienu aspektu: akivaizdu, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Nėra, nes skirtingi interesai. Nebūtinai prieštaraujantys, tačiau toli gražu ne visada sutampantys. Tad pirmiausia apie tai, kieno interesai aptariamu atveju reiškiasi. Šiuo požiūriu išskirčiau:

1) buvusius KGB bendradarbius ir jų aplinką;

2) nukentėjusiuosius nuo okupacinio režimo (ypač nuo KGB veiklos) ir jų aplinką;

3) visuomenę (tarpasmeninių ryšių bendruomenėse ir ryšių tarp bendruomenių prasme);

4) valstybę (institucine prasme).

Kokio gi vertinimo reikėtų minėtoms keturioms grupėms?

Dviejų pirmųjų interesai pakankamai aiškūs. „Buvusieji“ nori užmaršties. Kitaip sakant, jie nenori jokio vertinimo. Vargu ar rastume tokių, kurie norėtų išviešinti tai, ką darė. Netgi paskelbus, kad „lojalumas santvarkai“ yra savaiminė vertybė ir todėl juo besivadovavę buvę slaptieji bendradarbiai apdovanojami ordinais ir medaliais, norinčiųjų garsiai apie tai prabilti vargu ar būtų daug. Kas kita – nukentėjusieji nuo režimo. Paprastai jie nori trijų dalykų: kalbėjimo apie tai, kas įvyko, KGB paslapčių išviešinimo ir atpildo buvusiems slaptiesiems bendradarbiams (t.y. pasmerkimo – moralinio ir/ar teisinio). Tiesa, pasitaiko, kad užmaršties nori ir patys nukentėjusieji. Bet paprastai taip būna tuomet, kai jie tuo pat metu priklauso ir „buvusiųjų“ aplinkai (pavyzdžiui, kažkuriuo metu patys palūžo arba artimas giminaitis ar šeimos narys buvo slaptuoju bendradarbiu). Kartais, atstovaudamas Liustracijos komisijai teismuose, nebežinau ką ir galvoti. Kaip vertinti situaciją, kuomet į tuos retus teismo posėdžius, kurie nebūna uždari, atėję disidentų lyderiais laikyti (ir tebelaikomi) žmonės „serga“ už besibylinėjančiuosius su Liustracijos komisija? Perversija? Stokholmo sindromu? Priklausymu „buvusiųjų“ aplinkai?

Gerokai sudėtingiau įvertinti visuomenės ir valstybės interesus. Čia tų interesų ne tik pakankamai daug, bet jie dar ir prieštaringi. Kaip svarbiausius derėtų paminėti saugumą, teisingumą ir socialinę taiką. Kalbant apie visuomenės interesus (o kartu ir kiekvieno ją sudarančio individo bei nuo mažiausios iki didžiausios bendruomenės interesus), labai svarbus ir interesas žinoti. Žinoti tiesą. Žinoti, su kuo ar šalia ko gyveni ir dirbi. Žinoti ko gali tikėtis iš savo kaimyno ar kolegos.

Bet grįžkime prie socialinės taikos, teisingumo ir saugumo. Pagrindinė problema ta, kad šios vertybės – bent jau socialinė taika ir teisingumas – pakankamai prieštaringos. Ypač aptariamuoju atveju. Pabandykim atsakyti: ar teisinga žmogui priminti ir visuomenei pranešti, kad prieš 50 metų, bijodamas būti atskirtas nuo žmonos su neseniai gimusiu kūdikiu, šis žmogus ne tik išdavė savo bendražygius, bet ir aktyviai padėjo okupacinės valstybės represinėms struktūroms kaip kameros agentas (t.y. provokavo ir skundė kartu kalinčius žmones)? Juo labiau ar teisinga apie jį paprasčiausiai paskelbti kaip apie slaptąjį bendradarbį ir taip sulyginti su tuo, kuris jau atkūrus nepriklausomą valstybę tebevykdė KGB užduotis ir už tai gavo pinigines išmokas? Vienam atrodys teisinga (nesvarbu, kad seniai; nesvarbu, kad ne savo iniciatyva; svarbu, kad bendradarbiavo), kitam – ne.

Kitas klausimas: ar atskleisdami KGB bendradarbius atkursime socialinę taiką? Vargu. O ar taiką atkursime įslaptindami archyvus? Juo labiau abejotina. Tad ar socialinė taika apskritai yra interesas, kurį galime patenkinti? Tikiu, kad taip, bet esu tikras, kad ne šiandien ir ne rytoj. Netgi ne po penkerių metų. Bet po dešimties – kodėl gi ne. Ir visai ne todėl, kad po dešimties metų dauguma „buvusiųjų“ bus išmirę.

Tad pagrindinis klausimas – kuris kelias padės tą taiką atkurti greičiau? Manau, kad tik visiškas atvirumas. Tik visuotinis visų KGB dokumentų paskelbimas. Tada visi matys ir neabejotinai svarbų skirtumą tarp karjeristo, pasipinigauti siekiančio Nepriklausomybės niekintojo bei paprasčiausiai palūžusio silpnavalio. Kitu atveju nuolat iškils kokių nors prisiminimų ar abejonių. Juk net Liustracijos komisijos išnagrinėtose bylose, kurių herojai nepripažinti slapta bendradarbiavę, yra daugybė dalykų, verčiančių abejoti jų skaistumu. Tiesiog trūksta įrodymų, kurių pakaktų teisme. Bet esami duomenys tuos žmones gerokai sukompromituotų. Akivaizdu viena – Liustracijos komisija taikos neatkurs. Jei ji tebedirbs ir po dešimties metų (o atsižvelgiant į natūralius galimo darbo tempus tai įmanomas dalykas), pats jos darbas toliau kiršins žmones ir neleis jiems pamiršti praeities. Tai padarysime tuo greičiau, kuo greičiau viskas bus išviešinta. Čekai, internete viešai paskelbę sovietinių specialiųjų tarnybų „paslaptis“, parodė puikų atvirumo pavyzdį.

Saugumas. Tai pirmiausia valstybės, bet kartu ir visuomenės interesas. Šiam interesui įgyvendinti reikia, kad „buvusiųjų“ niekas negalėtų šantažuoti. Niekas jiems nepagrasins kompromituojančios informacijos atskleidimu. Būtent šis interesas šiandien yra pripažįstamas kaip oficialus Lietuvos valstybės politikos KGB palikimo vertinimo srityje siekis.

Reziumuodamas norėčiau pasakyti, kad mums (kaip valstybei ir visuomenei) labiausiai reikia tokio KGB vertinimo, kuris maksimaliai patenkintų minėtus interesus (kuo mažiau pažeidžiant kitus): interesą žinoti, interesą gyventi saugiai, interesą į teisingumą ir interesą atkurti socialinę taiką. Kadangi šių interesų turinys nėra vienareikšmis, privalome įvesti papildomą kriterijų: apsispręsti, į ką mes norime orientuotis – į dabartį ar į ateitį. Ateities perspektyvoje daugelis dalykų atrodo kitaip. Ir teisingumas, ir socialinė taika daug labiau dera su atviru (išsi)kalbėjimu. Jei tai darysime po dešimties metų, klausimų dėl teisingumo tik daugės, o socialinės taikos svajonė nusikels į dar tolimesnę ateitį. O ir saugūs galėsime jaustis tik tuomet.

Taigi perspektyviniu požiūriu ir valstybė, ir visuomenė vienareikšmiai suinteresuota kalbėjimu visa burna ir kalbėjimu šiandien.

© 2006 „XXI amžius“