Tiesa apie emigraciją
Vilius BRAŽĖNAS
Valstybei ir tautai žalingai emigracijai iš Lietuvos
sustabdyti pirmiausia būtina dalykus vadinti tikraisiais vardais.
Sveikintinos dr. Povilo Jakučionio blaivios mintys tuo klausimu,
pateiktos Tremtinyje (2006 m. kovo 23, Nr. 12). Jis ten, tarp
kitko, sugriovė didįjį bedarbių bėgimo melą, kuris neatsakingai
naudojamas kaip pirmasis bėgimo pateisinimas. Kvalifikuotų darbuotojų
stoka nutraukia pirmąją to melo kaukę. O neva bėgą skurdžiai bedarbiai
neturi pinigų net bilietui į Vilnių nusipirkti. Reikia nuplėšti
ir bėgimo (be raudonarmiečių durtuvų ir Sibiro tremties pavojaus)
kaukę. Vyksta ne bėgimas, o pabėgimas: pabėgimas nuo pareigos
tėvų kraštui tėvynei; nuo pareigos prisidėti prie Lietuvos priešų
nuniokotos (ekonomiškai ir dvasiškai) mūsų šalies atstatymo.
Pabrėžtina, kad čia nekalbama apie tuos, kurie
rodo pagirtiną drąsą ir iniciatyvą užsidirbti lėšų užsienyje, ten
imantis bet kokio darbo, kad padėtų ekonominį pagrindą savo ar artimųjų
projektams Lietuvoje. Jie yra lietuviai investuotojai į Lietuvos
atstatymą.
Tačiau keblus klausimas, ar galime visiškai pasmerkti
kaip dezertyrus iš kovos lauko net ir tuos, kurie, pareiškę: Kas
man iš tos Lietuvos?, atsuka tėvų žemei nugarą ir eina ieškoti
ne darbo, o uždarbio; gal jie lengvai parsiduos ir trečiam, daugiau
mokančiam kraštui. Visgi jie yra apgailėtini, o ne beatodairiškai
smerktini, nes yra šlykščiausios žinomos pasaulyje sistemos komunizmo
okupacijos aukos. Naciai dujų kamerose kitas tautas žudė nuodingomis
dujomis, o komunistai už geležinės uždangos, lyg didžiulėje kameroje,
tautas žudė tautiškumui ir patriotizmui nuodingomis melagingų idėjų
formomis.
Karo ginklų skeveldros paliko daugybę žmonių be
rankų ir kojų, o didžiojo melo dujos daugelį sovietinėje kameroje
uždarytų žmonių paliko be vieno šviesiausių jausmų širdyje be
tėvynės meilės jausmo, šalia kurio eina net iki mirties pasiaukoti
skatinąs patriotizmas. Tad tie filosofai, kurie lyg kokie habilituoti
runkeliai niekina patriotizmą, iš tiesų atgaivina antipatriotinių
užsilikusių dujų veikimą. Be tėvynės meilės jausmo žmogus yra dvasinis
invalidas.
Tad reikia gailėtis ir užjausti tuos, kurie yra
praradę tą kilnų ir žmogų aukščiau už save pakeliantį jausmą. Jie
yra tolygūs kurtiems, kurie negirdi lakštingalos, akliems, kurie
nemato dangaus žvaigždžių ir margaspalvių pievų. Kadangi ir šiems
kartais yra viltis pagyti, reikia tikėtis, kad, atsidūrę svetur,
tapę svetimi tarp svetimųjų, jie pajus tėvynės laukų, artimųjų šiltos
šypsenos trauką ir atgaus tėvynės meilę, tapdami tikrais lietuviais,
o ne pasaulyje pasimetusiais kosmopolitais.
Tam reikia, kad juos užjaustume, bet taip pat
ir nelaikytume jų kažkokiais gudragalviais, gudresniais už likusiuosius
pakelti Lietuvos atsistatymo vargus ir darbus. Jokiu būdu neprisidėkime
prie plepalų, kad tie Lietuvą apleidę lietuviai yra nepriklausomybės
aukos; raudonojo materializmo apakinti, jie negirdėjo net Kudirkos
pasmerkimo tų, kurie atsuko nugarą tautai dėl svetimo trupinio
aukso, gardžios sriubos šaukšto.
Įdomiai nuteikė neseniai girdėta žinia apie užsienyje
bėdon pakliuvusius mūsų tautiečius, apgulančius Lietuvos ambasadas
su pagalbos prašymais ar reikalavimais. Jei bėdon pakliuvo tie,
kurie išvyko užsidirbti lėšų ir grįžti, tai tam jie turi moralinę
teisę. O kiti galbūt turėtų, ištikus bėdai, pagalbos ieškoti kokioje
nors kosmopolitinėje ambasadoje. Žinoma, kad ir šių negalima atstumti:
visi yra mūsų tautos vaikai. Ir yra dar galimybė, kad, neradę kosmopolitinės
ambasados, tokie pajus savos ambasados reikšmę.
Deja, mūsų žiniasklaidoje per dažnai beveik atvirai
skatinama išvykti, rodant tik laimingus, be jokių bėdų ir pažeminimų
ten įsikūrusius ir besilinksminančius išeivius. Kalbama tik apie
tai, kiek uždirbama, o beveik neminima, kiek tai kainuoja ir kaip
to pasiekiama. Ypač apgailėtini tie, kurie žada grįžti, kai Lietuvoje
bus viskas geriau. Jie yra lyg sūnūs, sakantys ligotai motinai:
Kai tu prikaposi malkų, užkaišiosi stubos sienų plyšius, pakūrensi
krosnį, tada aš grįšiu. Tačiau ir tokie gali grįžti kaip sūnūs
palaidūnai.
Sustabdyti Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų
išnaudojimą ir protų nutekėjimą padėtų Pirmojoje Respublikoje naudotas
atsimokėjimo už valdiškas stipendijas metodas. Stipendininkas pasirašydavo
sutartį, kad, Lietuvoje ar užsienyje baigęs mokslus, bent trejus
metus dirbs Lietuvoje jam nurodytoje srityje.
Kadangi dabar atsirado nutekėjimas, tokią sutartį
turėtų pasirašyti kiekvienas į aukštąjį mokslą kopiąs Lietuvos pilietis.
Jei nelieki dirbti Lietuvoje, sumokėk visą, realią vieno studento
išmokslinimo kainą, su visais nuošimčiais. Antraip, kaip prasiskolinęs
valstybei, būsi iš bet kur sugrąžintas. O trečiąją bangą lepinti,
išlaikyti jų ir jų vaikų lietuviškumą Respublikos iždo sąskaita
yra nusikaltimas tėvynėje liekančiam jaunimui. Kur yra valstybės
rūpinimasis patriotinėmis moksleivių organizacijomis skautais,
ateitininkais, valančiukais, kudirkaičiais ir parama joms?
Tad žiūrėkime į emigraciją blaiviai, vadinkime
dalykus tikraisiais vardais. Tai padės sustabdyti pabėgėlius ir
grąžinti dalį tų, kurie pabėgo nuo tėvynės bėdų.
© 2006 XXI amžius
|