Karaliaučius, Lietuva ir... Afganistanas

Irena TUMAVIČIŪTĖ

Legenda byloja, jog vienas paskutiniųjų prūsų krivių prieš mirdamas ištaręs atėjūnams, kad šio krašto užkariautojai, kada ir iš kur jie ateitų, bus amžinai prakeikti.

Ypatingo dėmesio Karaliaučiaus krašto praeities ir dabarties problemos susilaukė artėjant Potsdamo sutarties 50-osioms metinėms, kai turėjo būti kardinaliai sprendžiamas krašto statusas. Ir iki šiol tai temai skiriama daug dėmesio Vokietijos, Lenkijos, Rusijos žiniasklaidoje, rengiamos parodos, konferencijos.

Kovo 22 dieną Vilniuje Mažosios Lietuvos reikalų taryba surengė konferenciją „Karaliaučius ir Lietuva: praeitis, ateitis, vizijos“. Tikėjausi, kad konferencijos salėje prasidėjusi diskusija bus pratęsta spaudoje. Deja. Buvo paskelbti tik du pranešimai ir Vytauto Miklošaičio straipsnis „Karaliaučius ir Lietuva“ (Lietuvos Aidas, 2006 03 25). Perskaičiusi tą straipsnį, jaučiu pilietinę pareigą jį papildyti.

Kadangi ne vieną tūkstantį valandų esu praleidusi prie tekstų, susijusių su Mažosios Lietuvos praeitimi ir dabartimi, dalyvavusi tarptautiniuose renginiuose, skirtuose šio regiono tematikai, buvau viena iš trylikos straipsnyje minėtos diskusijos dalyvių. Mano pasisakymo turinį lėmė atsargos pulkininko Jono Užurkos pagrįstas teiginys, jog SSRS 1945 metais buvusioje Rytų Prūsijoje vykdė sąmoningą jos gyventojų žudymo politiką.

Paminėjusi Vokietijos žiniasklaidos ir politikų, rašytojų bei mokslininkų šiam kraštui skiriamą dėmesį, kalbėjau apie tai, kad Vokietija jau 50 metų atgailauja dėl žudikiškų veiksmų kadaise jos okupuotose šalyse, tam tikroms nacių aukų kategorijoms iki šiol moka kompensacijas.

Apgailestaudama paminėjau, jog dalyvavimas analogiškose sovietų inicijuotose kitų šalių gyventojų žudynėse Lietuvoje pateikiamas kaip sudėtinė kario biografijos dalis. Pacitavau kelias ištraukas iš 1993 metais išleistos J.Užurkos „Kario knygos“, kuri pretenduoja apskritai į kario bibliotekėlę.

Tų ištraukų veiksmas vyksta XX amžiaus devintajame dešimtmetyje Afganistane. Priminsiu, jog atsiminimų autorius – ne Lietuvos vaikinas, prievarta paimtas rekrūtais ir nugabentas į Afganistaną vykdyti sovietų imperijos karo nusikaltimų, o sovietų karininkas, savo noru apsisprendęs dalyvauti taikių gyventojų žudynėse. Knygoje rašoma: „O garbė? Kur karininko garbė tokiu būdu vengti sunkumų! (...) Ar garbė važiuoti prievarta, gavus įsakymą plėšti svetimus namus, ar garbė atsisakyti vykdyti tokį įsakymą? Atsisakyti garbingai neįmanoma, nes teks negarbingai baigti gyvenimą už poliarinio rato, už kelių eilių spygliuotų vielų“ (p. 90, 91). Autorius vaizdingai aprašo savo „žygdarbius“. Iškalbingas kad ir toks skyriaus pavadinimas: „Veržiamės kaip išalkusių vilkų ruja“ (p. 96). O štai būdingas gyvenvietės sunaikinimo epizodas, aprašytas su įprastiniu žudynių dalyviui cinizmu:

„Prieš mūsų poziciją kairiajame gynybos sparne stovėjo didelis, mūsiškai tariant, dvaras aplink aukšta mūrine siena, viduj keletas įmantrios rytietiškos architektūros namų – panašu į pilį“ (p.127). „Tankistas driokstelėjo tiesiu taikymu į pilies bokštą iš pabūklo (...). Visų veidai ištįsta, paraudonuoja iš susijaudinimo, nusistebėjimo, pykčio: jeigu tokiu sviediniu triokštelėtų į mūsų tvirtovę – tanką, tai ir daugiatonis špižinis bokštas nulėktų, ką jau ten šarvuotis. O čia molio siena. Nė pats nepajutau, turbūt užsidegė viduj profesionalus įniršis, ėmiau komanduoti (...) Ugnis! Kiek reikės sviedinių pilaitę nušluoti, sienas nugriauti, jeigu dviem sviediniais tik bokštelio kepurę sumaigėm“ (p.128).

„(Vadas) įsakė sviedinių negailėti, lyginti su žeme. Iškviesti pastiprinimą (...). Paryčiui iškvietėme šturmo grupę, motorizuotą šaulių grupę su tankais, reaktyvine baterija, artilerija“ (p.129). „Daviau visus duomenis artilerijai, ypač reaktyvinei, nusitaikėme į „haremą“ (gyvenvietę – I.T.). Iki nakties „padirbėjom“ (p.130). „...haremą daužė tol, kol sviediniai baigėsi. Kur pirma bolavo „haremas“, prietemoje matėsi kažkokia pilkai juoda griuvėsių masė (...) Šaunuoliai artileristai!“ (p.131).

O štai vynuogyno darbininkų sušaudymo scena: „Vienas po kito į žalią juostą bėga keli žmonės (...) Dūchai bėga į „bajaus sodą“. Iš pykčio paleidome keletą ilgų serijų. Vienas ar du pritūpė, nugriuvo, daugiau nesimatė. Radome. Negyvas. Nusivežėm. Subėgo į „bajaus sodą“ mūsų panosėje. Reikia supti. Naktį pabėgs. Apsupome. Mokantys farsi kalbą pradėjo jiems aiškinti, kad pasirodytų, nes lyginsim su žeme“ (p.130).

Kitoje vietoje autorius svarsto sužeisto ir paimto į nelaisvę mudžahedo (laisvės gynėjo) „liesučio dūcho“ likimą: „Kur jį dėti? Vis tiek jam liko nedaug: ar ne geriau jį būtų pribaigti – ir jam, ir mums?“ (p. 140). Tai yra sovietinio klasinio „humanizmo“ pavyzdys. Remiantis tarptautinės teisės reikalavimais, sužeistiems priešo kariams reikia teikti tokią pačią medicinos pagalbą, kaip ir saviems, bet jokiu būdu jų „nepribaigti“. Sovietų kariaunos nukautų ir „pribaigtų“ Afganistano gyventojų – daugiau kaip du milijonai.

Kadangi kalbėdama ėmiau labai jaudintis (jaučiau už nugaros ant garbingų asmenų pakylos sėdinčio genocido vykdytojo žvilgsnį, kuris akimirkai paskendo rūke, o citatų autorius virto sovietiniu karininku, kuris Maskvos vardu duoda įsakymus tremti, įkalinti ir žudyti gyventojus pokario Lietuvoje), šių paskutinių apmąstymų nebespėjau pasakyti. Tik, pasisukusi į prelegentą J.Užurką, paklausiau, ar jis jau yra parašęs kuriai nors laisvo Afganistano redakcijai laišką ir atsiprašęs jo nužudytų afganiečių giminaičių – motinų, seserų, brolių, žmonų?

Baigdama norėčiau paklausti dėl minėtos knygos: ar tinka sovietų genocido nusikaltimus svetimoje valstybėje Lietuvos jaunuoliams pateikti kaip garbingą kario (?) veiklą? Kita vertus, tokia praktika, kai žudynių dalyvis Afganistane smerkia žudynes Rytprūsiuose, kelia etinės svarbos pilietinei visuomenei klausimą – ar moralu Lietuvoje viešai skelbti tokiai pačiai veikai dvejopą vertinimo standartą?

Įsivaizduokime, kaip sukrustų Lietuvos žiniasklaida, jeigu koks nors nacių karininkas analogiškais sakiniais būtų aprašęs savo „žygdarbius“ Lietuvoje nacių okupacijos metais.

Prelegentų tribūnoje toks žudynių dalyvis tikrai nesėdėtų...

© 2006 „XXI amžius“