Energijos badas
Europa tai milžiniškas pramonės regionas, sunaudojantis
sunkiai įsivaizduojamą energijos kiekį. Nafta, dujos, akmens anglis,
vėjiniai elektrogeneratoriai, atominės elektrinės viskas panaudojama
tam, kad galėtų dirbti staklės ir mašinos, važinėtų automobiliai
ir traukiniai. Pagrindiniai energonešėjų tiekėjai į senąjį žemyną
Norvegija (nafta ir dujos), Libija ir Persijos įlankos šalys (nafta)
ir, žinoma, Rusija (nafta ir dujos). Nedaug naftos, dujų ir akmens
anglies yra ir pačioje Europoje. Pavyzdžiui, Prancūzija net 75 proc.
reikalingos jai elektros energijos gauna iš savo atominių elektrinių.
Tačiau ir prancūzai neapsieina be energoresursų importo.
Specialistai ir ekspertai vieningai pripažįsta,
kad visi Europos energonešėjų resursai jau baigia išsekti. Iš tiesų
tiktai Norvegija vis dar turi galimybių surasti (ir randa) naujus
naftos ir dujų telkinius šiaurinių jūrų šelfe, o visos kitos šalys
dažniausiai importuoja naftą, jos produktus ir dujas. Tačiau ir
Norvegija, nors tam dedamos didžiulės pastangos, negalės aprūpinti
nafta ir dujomis visos Europos. Rusijos Gazprom specialistai tiesiog
piktdžiugauja tokia situacija. Jų paskelbtame pranešime teigiama,
kad jau 2020 metais Europai reikės importuoti 70 proc. jai reikalingų
dujų (dabar importuojama 43 proc.).
Su nafta reikalai ne ką geresni nei su dujomis.
Juk pagrindinės pasaulio naftos atsargos yra Persijos įlankoje,
kur situacija kasmet vis blogėja. JAV karinės operacijos nei Afganistane,
nei Irake nieko gera nedavė. Dabar auga didžiulė įtampa dėl Irano,
ir amerikiečiai neatmeta karinių veiksmų galimybės prieš agresyvių
Irano mulų, sumaniusių pasigaminti branduolinį ginklą, režimą. Tokiu
atveju galima susilaukti sunkiai prognozuojamų pasekmių. Irako patirtis
tą geriausiai parodo. Negalima pamiršti, jog Iranas užima ketvirtąją
vietą pasaulyje pagal naftos eksporto mastus. Jeigu jo naftos verslovės
nustotų siurbusios juodąjį auksą, tai viso pasaulio pramonę ištiktų
didžiulė krizė. Dar daugiau, neprognozuojami radikalūs Irano mulos
gali, o tam jie turi pakankamai galimybių, užtverti Ormuzo sąsiaurį,
jungiantį Persijos įlanką su Indijos vandenynu. Tam nereikia didelio
proto ar strateginių sugebėjimų. Užversti Ormuzo sąsiaurį minomis
Iranas visiškai pajėgus. Tokiu atveju, anot vieno vokiečių apžvalgininko,
apie naftos kainą net spėlioti baisu: naftos, benzino litras gali
susilyginti su geriausių išlaikytų Prancūzijos vynų kainomis.
Taigi lieka ne tiek jau daug energoresursų tiekėjų
šaltinių: Nigerija, Venesuela, Libija, Rusija ir Centrinė Azija.
Apie ją, kaip atskirą tiekėją, galima kalbėti tiktai gana sąlyginai.
Juk iš Centrinės Azijos nafta teka per Rusijos kontroliuojamus naftotiekius,
kuriuos Maskva gali bet kada ne tik griežtai kontroliuoti, bet ir
užsukti sklendes. Visi ženklai rodo, kad norom nenorom Europai tenka
nukreipti savo žvilgsnius į Rytus, t.y. į Rusiją, kur, bent jau
kol kas, visiškai pakanka naftos ir dujų. Tiesa, duomenys apie naftos
bei dujų atsargas Rusijoje griežtai užslaptinti, todėl apie jas
galima kalbėti tiktai remiantis ekspertais, tarp jų ir rusų. Jų
nuomone, akmens anglies resursų Rusija turi net 500 metų, dujų
150-200, o naftos 50-70 metų. Taigi, anot Rusijos politikos apžvalgininko
Jevgenijaus Anisimovo, Rusija tampa energetikos imperija, pasodinanti
ant savo dujų ir naftos adatos visą Europą. Žinant tradicines
Maskvos imperines ir didžiavalstybines užmačias, nesunku įsivaizduoti,
kuo ta adata gali baigtis Senajam žemynui.
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|